Moterų viliotoja Žigola ir šelpia savo lošėją tėvą, ir trokšta juo atsikratyti.
Vilniuje kovo 13 d. pasibaigusiame tarptautiniame moterų kino festivalyje „Šeršėliafam“ geriausiu konkursinės programos filmu išrinkta prieštaringa, bet itin moteriška prancūziška juosta „Žigola“.
Skaičiuojama, kad „Pasakos“ ir „Skalvijos“ kino teatruose Vilniuje apsilankė daugiau nei keturi tūkstančiai kino mylėtojų.
Tarptautinę „Šeršėliafam“ festivalio komisiją šiais metais sudarė laidų vedėjas ir kino kritikas Rolandas Maskoliūnas, režisierius Maratas Sargsyanas ir Ispanijos karalystės ambasados misijos vadovo pavaduotojas Manuelis Hernándezas Gamallo.
Iš penkių konkursinėje programoje debiutavusių moterų režisierių filmų vyriška komisija geriausiu išrinko prancūzų režiesierės Laure Charpentier juostą „Žigola“. Tiesa, be vieno nario sutikimo. Kaip teigė Maratas Sargsyanas, vienam iš komisijos narių tokia atvirumu pritrenkianti juosta visai nepatiko, bet pasiektas kompromisas vardan to, kad tai vienas iš stipriausių ir ryškiausių konkursinės programos filmų. Režisierei dėl tokio komisijos sprendimo atiteko paskatinamasis 300 eurų piniginis prizas.
Filmas „Žigola“ tapo savotiška duokle kinui, nes tai to paties pavadinimo ir tos pačios autorės L. Charpentier sukurtos novelės ekranizacija.
Žigola – tai visus tabu laužantis pasakojimas apie ekscentriškas prostitutes, tenkinančias turtingų Paryžiaus damų baltomis pirštinaitėmis seksualines fantazijas, ir gangsterius, kurie, kaip visada, apsupti gražių moterų ir juos persekiojančių teisėtvarkos pareigūnų. Kartu tai filmas apie viena kitą mylinčias moteris, apie atsidavimą ir pasiaukojimą, sugebėjimą prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Pasak komisijos nario R. Maskoliūno, „Žigola“ juostoje kuriamos dvi linijos – pasakojama filmo istorija bei vaizduojamos moters, kaip herojės, pastangos keistis. Noras tapti tokia kaip visos, bet negalėjimas to padaryti. Vidinis dramatizmas – vienas iš filmo privalumų.
„Žigola“- psichologinė juosta, kelianti šių dienų problematikos visuomenėje aktualumą. Filme susiduria du – vyriškasis ir moteriškasis – pasauliai, o lesbietiškumas iš tiesų tampa tik savotiška priemone tiems konfliktams tarp dviejų pasaulių įvardyti. Komisijos narys M. H. Gamallo dėstė, jog filmo istorijos koncetruojasi į moterį, jos problemas bei vidinį pasaulį, todėl jausmas lyg žiūrėtumei filmą moters akimis.
Tuo tarpu didžiausio žiūrovų dėmesio susilaukė režisierės Jullie Bertucelli drama „Tėve mūsų, kuris esi medyje“, pasakojanti apie subyrėjusios šeimos idilę po tėvo mirties bei nuoširdų dukters tikėjimą tėvo reinkarnacija į milžinišką figmedį. Šis filmas uždarė 2010-ųjų Kanų kino festivalį ir buvo palydėtas septynias minutes trukusių ovacijų.
