J. J. Komaras.
Nauja Švietimo įstatymo, kurį šiandien priėmė Seimas, redakcija Lietuvoje įves tris naujoves tautinių mažumų švietime – daugiau lietuvių kalba dėstomų dalykų, visiems vienodas lygis lietuvių kalbos abitūros egzaminuose ir vadinamasis „mokyklų tinklo optimizavimas“.
Dvi pirmos, nors gana problematiškos, nekelia tiesioginio pavojaus lenkų, kaip tautinės mažumos, švietimui. Trečia naujovė – „optimizavimas“ – tai neblogas įrankis, kurį galima panaudoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonams sulietuvinti.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ketina jau kitais mokslo metais įvesti vienodą lietuvių kalbos programą visose vidurinio lavinimo mokyklose, o nuo 2013 metų suvienodinti ir brandos egzaminus. Kaip tvirtina ŠMM, dar bus paliktas pereinamasis laikotarpis, kai mažumos bus vertinamos nuolaidžiau.
Mano nuomone, jau senai reikėjo taip padaryti. Tačiau net patys lituanistai (kurie dirba mažumų mokyklose) pripažista, kad dveji metai yra per mažas laikotarpis paruošti mokinius egzaminams pagal naujas programas. Prireiktų ne dvejų, o mažiausiai penkerių metų.
Tai reiškia, kad bent keletą metų abiturientai gali turėti problemų su lietuvių kalbos egzaminu. Ministerijos atstovai tvirtina, kad keletą metų į egzaminus bus žiūrima pro pirštus. O kodėl? Ar nebūtų protingiau nustatyti ilgesnį pereinamąjį laikotarpį ir po to nenuolaidžiauti? Bet tai nėra didžiausia problema.
Antras dalykas, kuris kelia susirūpinimą lenkų mokykloms, yra privalomas papildomai dviejų trijų dalykų mokymas valstybine kalba. ŠMM siūlo tautinėms mažumoms lietuviškai mokytis istorijos, geografijos ir pilietiškumo pagrindų, t.y. to paties, ko lenkiškai mokosi lietuvių mažumos Lenkijoje. Kiti dalykai būtų ir toliau dėstomi tautinės mažumos kalba.
Irgi ne pati didžiausia nelaimė. Europoje yra šalių, kur visas mokymo procesas vyksta mažumos kalba ir yra šalių, kur sistema yra mišri.
Tai ko bijo Lietuvos lenkai? Bijo, kad čia tik pradžia ir tokių dalykų bus vis daugiau ir daugiau. Kodėl? Todėl, kad jau dabar trūksta mokytojų, kurie gali dėstyti lenkiškai. Jeigu mokyklos direktorius neranda mokytojo, kuris galėtų mokyti lenkiškai, priima į darbą mokytoją, kuris dėsto lietuviškai. Lietuvoje vis sunkiau gauti pedagoginį išsilavinimą mažumų kalba. Jau šiandien be problemų galima rasti mažumų mokyklų, kur lietuvių kalba dėstoma daugiau dalykų, nei numato įstatymas. Kartais ir tėvai patys to prašo.
Kitas dalykas – jau dirbantys mokytojai. Nedaug yra tokių, kurie iš karto galėtų pereiti nuo mokymo lenkų kalba prie lietuvių kalbos. Greičiausia daug tokių mokytojų reikėtų atleisti ir priimti naujus.
Vilniuje tai gal ir ne problema. O rajonuose? Mokytojas, ypač kaime ar mažame miestelyje, yra autoritetas. Nepatenkintas mokytojas – tai tiesioginis pavojus vietos valdžiai. Bet ir tai, manau, ne tokia jau didelė problema.
Vis dėlto didžiausia problema, apie kurią kažkodėl tyli politikai, yra vadinamasis „mokyklų tinklo optimizavimas“. Jeigu būtų realizuotas šis planas, gal net pusę lenkiškų mokyklų reikėtų uždaryti, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kaimuose ir miesteliuose liktų daugiau lietuviškų mokyklų nei lenkiškų.
Užsienio reikalų ministerija aiškina, kad įvedant naujus dalykus, dėstomus lietuvių kalba, siekiama pagerinti tautinių mažumų sugebėjimus kalbėti lietuviškai ir tuo pačiu – jų galimybes įsilieti į visuomenę ir darbo rinką. Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio patarėja Renata Lazdin aiškino žiniasklaidai, kad, pagal ES Žmogaus teisių agentūros studiją, „net 42 proc. Lietuvos tautinių mažumų atstovų nurodo nepakankamai gerai mokantys lietuviškai“.
Tai akivaizdus žongliravimas statistika. Didelė, jeigu ne didžioji, dalis (juk buvo apklausiami pilnamečiai) tų žmonių baigė nelietuviškas mokyklas sovietmečiu. Tada lietuvių kalba iš tikrųjų turėjo podukros statusą. Jie greičiausiai valstybinės kalbos mokėsi savarankiškai arba kursuose.
Savaime aišku, bent man, kad jie jaučiasi nepakankamai mokantys šią kalbą. Jeigu apklaustume vien tik tuos žmones, kurie baigė mokyklas jau nepriklausomoje Lietuvoje, gal pasirodytų, kad tarp jų ne 42 proc., o tik 5 proc. mano nepakankamai mokantys lietuviškai?
Visi – ir politikai, ir ŠMM darbuotojai, ir žurnalistai – kartoja, kad mokyti daugiau dalykų valstybine kalba reikia ir todėl, kad Lenkijoje lietuviškose mokyklose 60 proc. dalykų dėstoma lietuvių kalba, o 40 proc. – lenkų.
Lenkų naujienų agentūra (PAP) apie tai kalbėjo su Punsko valsčiaus viršaičiu Witoldu Liszkowskiu (arba, kaip jis dažnai save pristato Lietuvoje, – Vytautu Liškausku). Remiantis PAP, Punsko valsčiuje yra 10 lietuviškų mokyklų, kur visi dalykai dėstomi lietuvių kalba ir kelios, kur mokymo kalba yra lenkų, o lietuvių kalba yra kaip papildoma. Vadovėliais aprūpina Lenkijos lietuvių leidykla „Aušra“. Vadovėlių leidyba finansuoja Lenkijos ir Lietuvos biudžetai bei nevyriausybinės organizacijos.
Vis dėlto didžiausia problema, apie kurią kažkodėl tyli politikai, yra vadinamasis „mokyklų tinklo optimizavimas“. Jeigu būtų realizuotas šis planas, gal net pusę lenkiškų mokyklų reikėtų uždaryti, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kaimuose ir miesteliuose liktų daugiau lietuviškų mokyklų nei lenkiškų.
Pagal šį planą, mokykla galės veikti, jeigu turės tam tikrą minimalų mokinių skaičių. Tik tada užtektų pinigų iš mokinio „krepšelio“ mokyklos administracijai išlaikyti.
Mokinio krepšelis yra suma, kurią valstybė skiria vienam moksleiviui išlaikyti. Jeigu moksleivių per mažai, reikia papildomų pinigų administracijai išlaikyti. Tokia mokykla kainuoja brangiau. Taigi, jeigu neužtenka mokinių, mokyklą teks uždaryti, o mokinius pervesti į kitą. Arba iš kelių mažų mokyklų padaryti vieną didelę.
Šis principas būtų taikomas tik toms mokykloms, kurios pavaldžios savivaldybei. Visos lenkiškos mokyklos pavaldžios savivaldybių administracijoms. Dauguma lietuviškų mokyklų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pavaldžios tiesiogiai ŠMM ir optimizavimo projektas jų neliestų.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kaimuose daug kur šalia stovi dvi mokyklos – lenkų ir lietuvių. Dažnai ir viena, ir kita turi nedaug mokinių. Pagal „optimizavimo planą“ bus uždaryta lenkų. Lieka lietuvių. Kur savo vaikus siųs kaimo gyventojai? Į lenkišką už 10–15 km.? Ar į lietuvišką savo kaime? Puikus įrankis sulietuvinti kaimą. Kokia valdžia tuo nepasinaudotų?
Yra ir kita problema. Jeigu kaime uždaroma lenkiška mokykla, mokytojai iš tos mokyklos, pavaldžios savivaldybei, praranda darbą, autoritetą, įtaką kaime. Lieka tiktai įstaiga, pavaldi tiesiogiai ministerijai ir valdoma iš Vilniaus. Ir vėl – kokia valdžia tuo nepasinaudotų?
Taigi nieko nenuostabaus, kad Lietuvos lenkai priešinasi naujovėms. Ir prašo Lenkijos valdžios pagalbos.
Lenkijos užsienių reikalų ministras Radoslawas Sikorskis – žmogus, kuris puikiai žino visos Lietuvos lenkų nuoskaudas. 1999-2001 metais jis dirbo užsienio reikalų viceministru ir buvo atsakingas už lenkų išeivijos reikalus. Buvo ir Pagalbos lenkams rytuose asociacijos pirmininku. Kaip pats yra sakęs – giliai tikėjo, kad lietuvių politikų pažadai išspręsti Lietuvos lenkų problemas yra trumpo laikotarpio klausimas.
Tad nieko nuostabaus, kad ponas Sikorskis žiūri į šį naują įstatymą kaip į pirmą žingsnį lenkų lietuvinimo link.
Lenkija ilgus metus galvojo, kaip elgtis su tautinėmis mažumomis. Kiekvienas žingsnis būdavo žingsnis į priekį – mažumos įgydavo daugiau teisių. Šiandien Lenkijos lietuviai turi daugiau teisių nei lenkai Lietuvoje. Taigi nieko nuostabaus, kad iš Varšuvos viskas atrodo kaip žingsnis atgal, o Varšuva balsavimą laiko lakmuso popierėliu, parodysiančiu, kiek Lietuva pasiryžusi apsaugoti tautinių mažumų teises.
Ir dar viena pastaba. Jeigu pono Sikorskio žodžiai apie lakmuso popierėlį yra, kaip tvirtina apžvalgininkas Kęstutis Girnius, kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus, tai kaip galima būtų pavadinti Lietuvos valdžios protestus prieš pasieniečių užkardą Punske 2004 metais?
Dėl didelio kontrabandos srauto iš Lietuvos Lenkijos pasieniečiai nusprendė sukurti naują užkardą. Punske stovėjo tuščias poliklinikos pastatas, kuriuo norėjo pasinaudoti pasieniečiai. Tuomet Punsko lietuviai išsigando, kad tokiu būdu bus pakeistas tautinis balansas miestelyje.
Lietuvos valdžia oficialiai protestavo prieš Lenkijos pasieniečių planus. Lenkijoje niekam tada neatėjo į galvą reikalavimus nekurti užkardos pavadinti kišimusi į vidaus reikalus ir paprašyti, kad Lietuvos politikai atstotų. Galu gale užkardos idėjos atsisakyta.
Lietuvos lenkų veikėjai reguliariai lankosi Varšuvoje ir detaliai pristato savo poziciją ir argumentus. Įdomu, kiek kartų apie naują įstatymo redakciją kalbėjo Lietuvos politikai su lenkais Varšuvoje? Akivaizdu, kad per mažai.
Varšuva už gryną pinigą priėmė žodinį ministrų susitarimą Vengrijoje per neformalų ES ministrų susitikimą, kad Vilnius pasiaiškins dėl lenkų padėties Lietuvoje. Vis dėlto pasirodė, kad lenkai blogai suprato Lietuvos užsienio reikalų ministrą.
Paaiškėjo, kad jis nieko nesiruošia aiškinti, ir, kaip paaiškino ministro atstovė, tik norėjo „dar kartą pateikti Lietuvos lenkų padėtį atspindinčius rodiklius“. Ir pridūrė: „Lietuva gali išgirsti (Varšuvos) nuomonę, tačiau vadinti šį procesą konsultacijomis – klaidinga ir klaidinanti interpretacija“.
Užsienio ministro patarėja aiškiai pasakė, kad lenkai galu gale atstotų su savo abejonėmis. Niekas nieko neketina aiškinti Lenkijos valdžios atstovams.
