O. Lukošius.
Dvikova Prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį ir premjerą Andrių Kubilių baigėsi. Nugalėtojų paskelbti negalime, nes pralaimėjo visi trys. Ir ne tik.
D. Grybauskaitei bene pirmą kartą tenka pripažinti, kad vien pikto žvilgsnio nebepakaks iš kėdės išversti vieną kitą politiką ar pareigūną. D. Kreivys prarado postą, A. Kubilius – vieną svarbiausių bedražygių Vyriausybėje. Taigi, nuostolius skaičiuoja abi šio kiek netikėtai užsiliepsnojusio konflikto pusės.
Bet D. Kreivys prarado kai ką daugiau – tai yra puikią progą atsistatydinti. Tai jam reikėjo padaryti ne kovo 8-ąją, kuomet buvo paskelbtos ministrui nepalankios Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados, bet gerokai anksčiau, kai paaiškėjo, kad Europos Sąjungos pinigais finansuojami užsakymai teks su ministro šeima siejamai įmonei.
D. Kreivys nebuvo blogas ministras, bent jau nebuvo blogiausias šio kabineto narys ir tikrai ne prasčiausias iš visų Ūkio ministerijai vadovavusių politikų.
Jam pavyko sudaryti įspūdį, kad daug dirba. Jis negailėdamas jėgų medžiojo užsienio investicijas ir gali pasigirti vienu kitu trofėjumi. Jis žadėjo mažinti biurokratines kliūtis ir pagerinti verslo sąlygas vietos įmonėms, tad vertas pagyrimo vien už tai, kad stengėsi. Privalumas buvo jau tai, kad ministras atstovavo jaunajai politikų kartai ir teikė vilčių, kad ta karta dirbs kūrybiškiau, daugiau, skaidriau. Tačiau tokios viltys buvo tik iliuzija.
Prezidentei pareiškus nepasitikėjimą, D. Kreivio ir A. Kubiliaus tandemas ėmė klaidžioti keistų pažymų, užsispyrimo, fobijų ir paranojos labirinte. Visas tas tragikomiškas spektaklis greičiausiai tebuvo nevykusiai suplanuota viešųjų ryšių akcija. Tikėtina, kad ministro „pažymoje“ minimi veikėjai ir jų veiksmai yra realūs faktai, o ne desperacijos būsenoje atsidūrusio politiko kliedesiai. Tačiau apie tai pradėta kalbėti tikrai ne laiku ir ne vietoje.
Ministrui reikėjo elgtis taip, kaip pasielgtų daugelis Vakarų pasaulio politikų – atsistatydinti ir po to įrodyti savo tiesą arba pradingti politikos užribyje ir tęsti verslininko karjerą. D. Kreivys nėra nei pirmas, nei paskutinis ministras sulaukęs nepalankių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų ir dėl to palikęs postą. Politikui – net ir jaunam – tai menka tragedija.
Įdomesnis klausimas, kodėl taip įnirtingai D. Kreivys kartu su premjeru kovojo dėl ūkio ministro kėdės ? D. Kreivio atsistatydinimas dar nekelia pavojaus visam ministrų kabinetui, tad dėl to nebuvo reikalo kautis iki paskutinio kraujo lašo. A. Kubilius labai vertina D. Kreivį ? Tikrai taip, bet nepakeičiamų nėra, net ir žinant, kad A. Kubiliui teks pavargti, kol suras tinkamą kandidatą į ūkio ministro postą.
Kita vertus, net ir pačiam D. Kreiviui turėjo būti aišku, kad D. Grybauskaitė savo nuomonės nekeis ir anksčiau ar vėliau ministras turės trauktis. Tad tos kelios savaitės beprasmiškos kovos gerokai pakenkė ne tik D. Kreivio, bet ir A. Kubiliaus reputacijai. Vien dėl to, kad šie krizės karžygiais save tituluojantys politikai kone visą mėnesį jėgas eikvojo ministro kėdei išsaugoti, o ne trapiai šalies ekonomikai stiprinti. Ir dar dėl to, kad ši Vyriausybė, žadėjusi aukščiausių moralės standartų politiką, tuos pažadus be skrupulų sulaužė.
Politikoje, kaip ir sporte, reikia mokėti laiku pasitraukti. D. Kreivys tą progą pražiopsojo.
