Filmo herojų dienos darbus rikiuoja saulė ir ožkos.
Būti ar turėti? Į šį retorinį klausimą bando atsakyti Giedrė Žickytė, pristatanti savo pirmąjį dokumentinį filmą „Paskui saulę ir ožkas“.
„Sidabrinės gervės 2009“ nugalėtoja, jauna režisierė ir prodiuserė pasakoja dviejų miestiečių Valdo ir Rasos gyvenimo istoriją. Atsisakę karjeros tarptautinėje kompanijoje, jiedu išvyko į žaliuojantį Dragužių kaimą.
Moteriškai ir subtiliai G. Žickytė pasakoja apie sutuoktinių porą, nusprendusią ieškoti gyvenimo prasmės auginant ožkas.
Per 30 minučių jauna kūrėja G. Žickytė atskleidžia Valdo ir Rasos kasdienio gyvenimo žavesį dirbant labai paprastus darbus. Sūrininkai keliasi su saule, eina ganyti ožkų į Varėnos apylinkės laukus, grožisi juos supančia gamta, dalijasi dienos mintimis. Vėliau iš ožkų pieno spaudžia sūrį. O jų sūris išties labai skanus. Filmo premjeros metu teko kalbinti Rasą ir įsitikinti, jog šis pelėsinis burnoje tirpstantis stebuklas atvežtas ne iš tolimojo Paryžiaus, o spaustas čia pat, Lietuvoje.
Itin preciziškas operatoriaus Audriaus Kemežio ir kompozitoriaus Victoro Diawaros darbas meistriškai papildo trumpus žaismingus herojų dialogus, kurie įprasmina dviejų sūrininkų dienas nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Šis filmas – tai savotiškas raginimas atsisukti į tai, kas tikra ir siekti gyventi pagal harmoningus gamtos dėsnius. Taip, kaip miesto žmogui dažniausiai nepavyksta.
G. Žickytės filme personažų lūpomis perteikiama paprasta, bet tobula išmintis apie tai, kodėl verta gyventi dėl savęs, atsisakant aprūpinto gyvenimo kažkur tarp miesto dulkių. Ši trumpa dokumentika yra savotiškas lietuvybės atspindys. Tai ne tik vaizdai – miško, upelio, šlaito, tako, žvyrkelio ar smilgos. Tai ir jausminės potekstės – filmo herojų ramybė, įsiklausymas vienas į kitą ir su begaline atida ir darbštumu atliekami kasdieniai darbai. Tarsi iš Čingizo Aitmatovo „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“.
„Vieną dieną pabūname atskirai ir jau nebesuprantame vienas kito, – maišydama sūrį dėsto Rasa, – o kaip žmonės gali gyventi atskiruose miestuose, aš visai nesuprantu“. Tokia miesto ir kaimo filosofijos priešprieša yra pagrindinė dokumentinio filmo „Paskui saulę ir ožkas“ linija.
G. Žickytės filmą galite rasti jau įpusėjusio tarptautinio moterų kino festivalio „Šeršėliafam“ ir dar tik laukiamo „Kino pavasario“ programose.
