Jeigu būnate Arktyje, mažų mažiausiai su priimančiais šeimininkais turėtumėte elgtis gražiai. Naftos gavybos gigantas „Royal Dutch Shell“ turėjo per vargus to išmokti, kai prieš kelerius metus planavo atlikti žvalgybinius gręžimus Boforto jūroje prie Aliaskos.
Bendrovė išleido 84 milijonus JAV dolerių naftingų plotų nuomai ir atitiko kontroliuojančių įstaigų reikalavimus. Tačiau ji pralaimėjo eskimų grupei „Inupiat“. Eskimų grupė inuitai nerimavo, kad ledlaužiai ir grąžtai sužeis grenlandinius banginius, nuo kurių inuitai priklauso. Eskimų vadovai ir aplinkosaugos grupės pradėjo teistis su Amerikos kontrolės institucijomis, kad šios nesilaikė 1970 metų įstatymo dėl įtakos aplinkai.
Tai jiems suteikė galimybę iš „Shell“ išplėšti daugybę lengvatų, tarp jų ir pažadą sustabdyti bet kokias operacijas jūroje tuo metu, kai vyksta banginių migracija ir medžioklė, jeigu žvalgybiniai gręžimai kada nors apskritai tęsis.
Jau daug pasakyta sprendžiat konfliktus tarp Arkties valstybių dėl besitraukiančios poliarinės ledo kepurės, kuri atvers daugelį natūralių resursų.
Tačiau kol kas diskusijos vyksta kita kryptimi. „Shell“ patirtis Aliaskoje kartojama aplink Šiaurės ašigalį. Ir tokie susidūrimai vyks vis dažniau.
Vietinių gyventojų grupės teigia, kad didelė dalis Arkties krantų yra jų tradicinės teritorijos ir kad jos yra pasirengusios kovoti dėl savo teisių. Vasario pabaigoje eskimų atstovai susitiko Otavoje Kanadoje, kad aptartų bendrą poziciją dėl tolimosios Šiaurės.
Tiesą sakant, Arktį supančios šalys neturi daug dėl ko ginčytis. Žemėje esantys ištekliai guli tarp aiškiai nužymėtų sienų. O jūroje esantys resursai, įskaitant ir spėjamus 83 milijardus barelių naftos (daugiau nei dabartiniai Rusijos rezervai) daugiausiai yra sekliuose vandenyse tarp neginčijamų kranto valstybių pavaldumo ribų.
„Dėl Arkties resursų nevyksta varžybos ir nėra noro konfliktuoti“,– sako Michaelas Byersas, knygos „Kam priklauso Arktis?“ autorius. Jis pažymi, kad Rusija ir Norvegija pernai ne tik kad neįsivėlė į konfliktą, o dar ir baigė dešimtmečius trukusį ginčą šia tema.
Tikimybė kilti konfliktams su vietinėmis grupėmis glūdi dėl išteklių gausos. Ypač eskimai gyvena vietose, kur gausu vietinių resursų. Ir nors jų mažuma – vertinama, kad apie Arktį yra išsibarstę apie 160 tūkstančių – jie yra sukaupę daug galios. Danijos teritorija Grenlandija, kurioje didžiausia dalį gyventojų sudaro eskimų grupė inuitai, sukūrė savivaldą 2009 metais, kuriai perdavė išteklių valdymą.
Plati šiaurės teritorija Kanadoje Nenavutas buvo sukurta prieš dešimtmetį susitarus su inuitais.
Eskimai nesileis būti nustumti. Jie sustiprėjo susijungę į 1977 metais įsteigtą Inuitų Šiaurės ašigalio tarybą (angl. Inuit Circumpolar Council, (ICC). Jie naudojosi naryste daugybėje Jungtinių tautų organizacijų, kad apsikeistų nuomonėmis su kitomis vietinių gyventojų grupėmis visame pasaulyje. Jie prisidėjo prie kitų Arkties gyventojų – samių Skandinavijoje ir dene (atabaskų) gyventojų Kanados Šiaurės Vakaruose. Ir jie ieško teisinių patarimų bendrai pozicijai, kuri rengiama gegužės mėnesiui.
Eskimai nėra nusiteikę prieš plėtrą, bet jie nori užsitikrinti, kad plėtra vyks jų sąlygomis. Iš dalies tai reiškia aplinkos tausojimą, iš dalies – savo dalies gavimą.
„Per amžius Arkties žemės ir vandenys buvo naudojami visų, išskyrus pačius eskimus. Dabar atėjo mūsų laikas“,– susitikime Otavoje pareiškė Kuupikas Kleistas, Grenlandijos ministras pirmininkas.
Ši teritorija tikisi, kad jūroje esančios gamtinės dujos ir nafta sutrumpins jos kelią į nepriklausomybę. Ji pernai, kol kiti dvejojo po katastrofiško naftos išsiliejimo Meksikos įlankoje, ir toliau leido atlikti žvalgybinius tyrimus.
Kiti delegatai nepagarbiai kalbėjo apie bendroves, prieš kurį laiką įtraukusias eskimus į nenaudingus sandėrius. Vienu iš minėtų atvejų įmonė neturtingoms bendruomenėms Rusijoje atvežė degtinės ir šiek tiek maisto. Kitu atveju bendrovė Kanadoje mėgino nusipirkti prieigą prie nikelio telkinio Kvebeke siūlydama grynųjų pinigų ir dvi ledo paviršiaus lyginimo mašinas vietinei čiuožyklai.
Tačiau daugiausiai delegatų dėmesio sulaukė eskimų sėkmės istorijos. Vienas iš pavyzdžių – Raudonojo šuns kasykla Aliaskos šiaurėje. Operatoriaus „Teck Alaska“ ir vietinių inuitų bendra įmonė įliejo nemažai pinigų – 146 milijonus JAV dolerių vien 2010 metais – į inuitų iždą. Tokie susitarimai gali būti pernelyg brangūs didelei dalį apie Arktį svajojančių išteklių paieškos bendrovių. Tačiau vis labiau besivienijantys eskimai greičiausiai nepasitenkins mažesnėmis sumomis vienoje šalyje, jeigu žinos, kiek jų draugai sulaukė kitoje šalyje.
Eskimai supranta, kad jie ne visada gaus to, ko nori, Rusijoje, kur kitos eskimų grupės – jupikų – teisės yra puoselėjamos konstitucijoje, bet pamirštamos vyriausybės. Kitą vertus, įvykiai Artimuosiuose Rytuose jų dujas ir naftą padarys labiau geidžiamomis.
„Plėtra įvyks, norime mes to ar ne“,– teigia Edwardas Itta, dėl nuolaidų iš „Shell“ kovojęs eskimų lyderis.
