Būna laikas mąstyti ir veikti, išlipus iš savo smėlio dėžės. O būna, kad reikia grįžti į realybę.
Didieji Vakarų centriniai bankai – Anglijos bankas, Europos centrinis bankas (ECB) bei Jungtinių Valstijų Federalinis rezervas – turėtų tai pagaliau suvokti. Pasak Federalinio rezervo buvusio vadovo Williamo McChesney Martino, centrinio banko užduotis yra punšo dubenį patraukti vakarėliui vis dar tebesitęsiant. Tačiau dabar Federalinis rezervas nutarė ne tik vakarėlyje dubenį palikti, bet dar ir nuolatos jį papildo.
2008 metais visa jėga išsiveržus finansų krizei, didžiausių pasaulio centrinių bankų sprendimas naudotis išimtinėmis skatinimo priemonėmis buvo teisingas. Nors ir būtų galima ginčytis, kad bankai persistengė, pavyzdžiui, JAV pradėję antrąjį vadinamojo „kiekybinio lengvinimo“ – pinigų kiekio didinimo ekonomikoje – etapą, bet greičiausiai galima apibendrinti, kad bankų atsakas buvo tinkamas.
Tačiau, prabėgus daugiau nei dvejiems metams, padėtis pasikeitė. Nors ekonomikos atsigavimas toli gražu nežiba, bet kokiu atveju, ekonomika atsigauna. Beveik visos išsivysčiusios šalys recesiją paliko toli užnugaryje, ir pranyko defliacijos baimė.
Šveicarijos centrinis bankas neseniai priėmė tokią poziciją. ECB taip pat nerimauja dėl galimai kylančios infliacijos, o ne defliacijos euro zonoje.
Kylančiose ekonomikose, tokiose kaip Brazilija, Kinija, Indija ir Pietų Korėja, infliacija sparčiai auga ir tampa ekonomine bei socialine problema.
Vakarų bankams atėjo laikas elgtis „normaliai“. Tai ypač taikytina Federaliniam rezervui bei Anglijos bankui ir, kiek mažiau, ECB.
Vadinamųjų kylančių rinkų centriniai bankai Brazilijoje, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Peru, Tailande ir Pietų Korėjoje galėtų būti sektinais pavyzdžiais. Jie pradėjo eiti normalizavimo taku pakeldami oficialiąsias palūkanų normas, kad nugnybtų infliacijos pumpurus ir taip apsaugotų nuo grėsmės, jog nestabilios kainos nuslopins ekonominį augimą.
Priversti rinktis – ekonomikos augimas trumpuoju laikotarpiu ar augimas nuo vidutinio iki ilgojo laikotarpio – šie bankai pasirinko pastarąjį kelią. Siekdami neleisti infliacijai išslysti iš kontrolės ir didindami palūkanų normas, jie sukels šiek tiek skausmo ekonomikoms dabar. Tačiau šis skausmas yra menkas palyginti su tuo, kaip skausminga vėliau būtų bandyti sustabdyti nevaldomai augančią infliaciją.
Kylančių rinkų šalių centriniai bankai išmoko septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai infliacija valdė pasaulį ir suluošino jo ekonomikos augimą, suteiktą pamoką. Tada prie to daug prisidėjo laiku priemonių nesiėmę centriniai bankai. Tokie centriniai bankai, kaip Federalinis rezervas ir Anglijos bankas, rodos, pamiršo šią pamoką.
Taigi, ką turėtų daryti Vakarų bankai?
Visų pirma, vadinamosios grynosios infliacijos rodikliai turėtų būti palikti nuošalėje. Grynosios infliacijos skaičiavimas gali daug padėti sprendžiant, kokią pinigų politiką taikyti, ir aiškinant šiuos sprendimus publikai, bet tik tada, kai į grynąją infliaciją neįskaičiuojamos maisto ir energijos kainos kyla laikinai. Panašu, kad dabar taip nėra.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje „laikini“ veiksniai infliaciją išlaiko gerokai aukščiau siektinos ribos jau beveik dvejus metus. ECB neseniai išleido ataskaitą, kurioje prognozuojama, kad maisto kainos augs ir toliau, nes paklausa yra struktūriškai didesnė nei pasiūla. Tą patį būtų galima pasakyti apie kitus būtinuosius produktus, įskaitant naftą, kurios paklausa buvo per mažai įvertinta.
Antra, Vakarų bankai turėtų pradėti mažinti skubios pagalbos priemones, kurias pradėjo taikyti atsakydami į finansinę ir ekonominę krizę.
Tai ypač taikytina 2010 metų rudenį antrąjį „kiekybinio lengvinimo“ etapą pradėjusiam Federaliniam rezervui, kuris siekia trumpuoju laikotarpiu paskatinti ekonomikos augimą ir sumažinti nedarbą. Tai taip pat taikytina dėl pernelyg palaidos pinigų politikos kritikuojamam Anglijos bankui.
Galų gale, kad būtų galimybė infliaciją sustabdyti nuo dar greitesnio augimo, realiosios palūkanų normos (nominaliosios atėmus infliaciją) turi būti mažų mažiausiai lygios nuliui arba šiek tiek už jį didesnės.
To nebuvo jau seniai. Bendroji infliacija euro zonoje šuoliuoja 2,2 procento lygyje, JAV – 1,5 procento lygyje.
Net ir analizuojant tik vadinamąją grynąją infliaciją, realioji palūkanų norma JAV yra teritorijoje gerokai žemiau nulio.
Paveikslas ypač liūdnas Jungtinėje Karalystėje, kurioje oficialioji palūkanų norma siekia 0,5 procento, o infliacija – 3,3 procento. Tam, kad išlaikytų infliaciją kontroliuojamą, Federalinis rezervas per maždaug metus turėtų palūkanų normą nuo dabartinių beveik 0 procentų padidinti iki mažiausiai 3 procentų. Tuo pačiu metu ECB turėtų padidinti savo oficialiąją palūkanų normą nuo 1 procento iki mažiausiai 2 procentų, o Anglijos bankas turėtų lygiuotis į 5 procentų palūkanų normą.
Tai, kad vietoje kainų stabilumo stiprinimo buvo pasirinkta trumpuoju laikotarpiu skatinti ekonomikos augimą ir mažinti nedarbą, septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose susilpnino pasaulio ekonomiką. Jeigu Vakarų centriniai bankai ilgesnį laiką naudos dabar vykdomą pinigų politiką, vėl gali laukti tokios pačios pasekmės.
Metų metus šių bankų oficialūs atstovai kviesdavo savo kolegas iš besivystančių ir kylančių rinkų šalių į konferencijas bei susitikimus, kad pamokytų juos tarptautinės prekybos triukų.
Galbūt dabar atėjo laikas mokytojams pasimokyti iš savo studentų.
____________________
Sylvesteris Eijffingeris yra finansinės ekonomikos profesorius Tilburgo universitete Nyderlanduose. Edinas Mujagicas yra pinigų politikos ekonomistas ekonominių tyrimų centre „ECR Research“ ir Tilburgo universitete.
© Project Syndicate, 2011.
