A. Civinskis.
Viena įdomiausių sovietinių liekanų Rusijoje – praėjus dvidešimčiai metų po komunizmo žlugimo vis dar minimos sovietinės šventės. Štai vasario 23 dieną rusai švenčia Tėvynės gynėjų dieną, savotišką Tėvo dienos atitikmenį su kariniu prieskoniu. Tądien dukros, žmonos ir merginos lepina Rusijos vyrus dovanomis ir dėmesiu. (Tiesa, švenčia jie ir Moters dieną, kovo 8-ąją, bei neseniai išpopuliarėjusią Valentino dieną.)
Sovietiniais laikais vasario 23-ioji buvo vadinama Tarybinės armijos ir laivyno diena. Ji buvo skirta paminėti Raudonosios armijos įkūrimą. Dabartinį vardą šventė gavo tik 2006 metais, o anot neseniai tyrimų agentūros FOM įvykdytos apklausos, 59 proc. Rusijos gyventojų šią dieną vertina kaip ypatingą ir svarbią (32 proc. taip nemano).
Deja, vasario 23-ioji nėra vienintelis Raudonios armijos reliktas. Kitas sovietinis palikimas – šauktinių kariuomenė. Nors visos didžiosios Europos šalys per pastaruosius dešimtmečius šios sistemos jau atsisakė, Rusijoje šauktinių kariuomenė vis dar gyvuoja. Joje privalomąją 12 mėnesių tarnybą privalo atlikti visi fiziškai tinkami vyriškos lyties piliečiai nuo 18 ir 27 metų. Išimtys daromos tik dėl medicininių priežasčių, taip pat universitetų studentams ir kai kurių institucijų (pvz., policijos) darbuotojams. Kasmet pašaukiama apie pusę milijono jaunuolių.
Sistema yra neteisinga, neefektyvi ir nepopuliari. FOM duomenimis, 51 proc. rusų paremtų šauktinių kariuomenės panaikinimą, o 67 proc. yra prieš šauktinių amžiaus padidinimą. Rusijos kariuomenė teigia, kad kasmet apie 200 tūkst. jaunuolių mėgina įvairiais būdais išsisukti nuo tarnybos. Pasak Maskvos žmogaus teisių biuro, kyšio dydis siekia 5000 dolerių (palydinimui – vidutinis leitenanto mėnesio atlyginimas yra 500 dolerių).
Pasaulio banko ekspertų Michaelio Lokšino ir Ruslano Jemcovo neseniai atlikta studija „Kas sumoka Rusijos šauktinių kariuomenės kainą“ atskleidžia, kad neproporcingai didelė šios naštos dalis tenka skurdžioms, menkai išsilavinusioms kaimo šeimoms. Tikimybė būti paimtiems į šauktinius yra žymiai mažesnė jaunuoliams iš miestų, turinčių ne mažiau nei 100 tūkst gyventojų.
Maskvos ar Sankt Peterburgo gyventojui tikimybė būti pašauktam į kariuomenę yra šešis kartus mažesnė nei tam, kuris gyvena kaimo vietovėje (gerokai skurdesnėje). Tarp turtingiausių namų ūkių ši tikimybė yra tik 3 proc., o tarp pačių skurdžiausių – net 20 proc.
Negana to, sūnaus tarnavimas kariuomenėje, anot M. Lokšino ir R. Jemcovo, net 15 proc. sumažina šeimos biudžetą. Tačiau net ir šis vertinimas menkai atspindi tikruosius nuostolius, nes neatsižvelgia į atlyginimo sumažėjimą, kurį lemia investicijų į žmogiškąjį kapitalą atidėjimas ir trumpesnis darbo stažas. Remiantis kitų šalių vertinimais, šios papildomos sąnaudos gali sudaryti net 5 proc. viso gyvenimo užmokesčio.
Trumpai tariant, šauktinių sistema atlieka didžiulio natūrinio mokesčio funkciją, kuris, slėgdamas skurdžiausius Rusijos namų ūkius, palaiko bei skatina ir taip gilią nelygybę.
Privalomoji karinė tarnyba yra neefektyvi, nes Rusijos kariuomenei daug pigiau naudoti „nemokamą“ šauktinių rankų darbą, nei samdyti civilius darbininkus gaminti maistui ar palaikyti švarai. Be to, kariuomenė nejaučia jokios paskatos vertinti šauktinių gyvybes ir rūpintis jų gyvenimo kokybe. Pasak FOM, dauguma rusų (79 proc.) mano, kad kariuomenėje plačiai paplitusios patyčios ir šauktinių žalojimas. Penki iš šešių respondentų, tarnavusių kariuomenėje nuo 1990 metų, sako, kad jiems teko kęsti pažeminimus. Nuo 2005 metų, oficialios statistikos duomenimis, Rusijos kariuomenėje nusižudė 2051 karys.
Dabartinės sistemos šalininkai tvirtina, kad Rusija negali sau leisti turėti vien tik savanorių kariuomenės. Tai netiesa.
Įsivaizduokime, kad šauktiniai gautų algą, kuri karinę tarnybą padarytų patrauklią jauniems vyrams. Apytiksliais apskaičiavimais, sumokėti pusei milijono Rusijos karių vidutinę 700 dolerių algą kainuotų 5,6 mlrd. dolerių per metus (įskaičiuojant visus mokesčius ir pensijas). Šis įvertis parodo didžiausią galimą sumą, nes kai tik kariai nustos būti „nemokami“, generolai turėtų nuspręsti naudoti juos efektyviau ir samdyti jų mažiau. Be to, žinant, kad aštuoniolikmetis turi mažiau įgūdžių nei vidutinis Rusijos darbininkas, kariuomenė turėtų pritraukti geriau išsilavinusius ir produktyvesnius karius, o tai leistų sutaupyti dar daugiau.
Net ir minėtieji 5,6 mlrd. dolerių sudaro tik 0,4 proc. Rusijos BVP – vieną šeštadalį kasmetinio gynybos biudžeto. Šiuo metu Rusija priiminėja precedento neturinčią, ambicingą ginkluotės programą, kuri per dešimt metų šaliai atsieis 700 mlrd. dolerių. Išleisdama vos 8 proc. šios sumos, Rusijos kariuomenė galėtų sau leisti atiduoti brangius naujus ginklus į rankas karių, kurie sugebės ir norės su jais tinkamai elgtis. Tuomet vasario 23-iąją iš tikrųjų būtų ką švęsti.
____________________
Aleksas Civinskis yra Jeilio universiteto ekonomikos profesorius. Sergejus Gurjevas yra Maskvos Naujosios ekonomikos mokyklos rektorius.
© Project Syndicate, 2011.
