Kinai yra visur. Arba, tiksliau pasakius, kinų pinigai yra visur. Ypač dėl Kinijos plėtros banko ir Kinijos eksporto-importo banko veiklos. Šios dvi institucijos, atsakingos už Kinijos tarptautinį finansavimą, kelia bangas visame pasaulyje.
Pasak verslo dienraščio „The Financial Times“, kinų skolinimas 2008–2010 metais viršijo Pasaulio banko pagalbą maždaug dešimčia milijardų JAV dolerių. 2010 metų pabaigoje Kinijos plėtros bankas buvo nusidriekęs per daugiau nei 90 šalių, kurių bendras įsiskolinimas pasiekė 141,3 mlrd. JAV dolerių.
Taigi, ar Kinija keičia pagalbos plėtrai kraštovaizdį? Trumpai tariant, taip.
Apsvarstykime: Kinijos investicijos į Zambijos vario ir anglies atsargas siekia apie 7,7 proc. pastarosios šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Valstybės valdoma Kinijos geležinkelių statybos korporacija Saudo Arabijoje įgyvendino Al-Mashaaer Al-Mugadassah lengvojo traukinio projektą, kad palengvintų piligrimų keliones į Meką. Kalbama ir apie planus pastatyti arktinę magistralę, kad poliariniame regione būtų lengviau prekiauti.
Vykdant Himalajų traukinių projektą tiesiami bėgiai tarp Tibeto ir Kinijos sienos su Nepalu, planuojama bėgius pratęsti iki Nepalo sostinės Katmandu.
Kambodžoje Kinija 2009 metais prisidėjo 260 milijonų JAV dolerių, čia išstumdama Japoniją iš pirmosios vietos teikiant pagalbą šaliai ir paskolų dydžiu aplenkdama Pasaulio banko bei Azijos plėtros banko paskolų portfelius.
Pernai Kinija pasirašė keturiolika dvišalių susitarimų su Kambodža, kuriais už 1,2 mlrd. dolerių finansuojama viskas, ką tik būtų galima įsivaizduoti, pradedant drėkinimo kanalais ir baigiant Kambodžos kariuomenės uniformomis.
Paramą gaunančios šalys labai džiaugiasi Kinijos požiūriu į pagalba. Paramos gavėjams nereikia samdytis brangių konsultantų, vadinamosios „techninės pagalbos“. Tokia tarptautinių finansavimo agentūrų naudojama praktika sutraukia daugiausia kritikos.
Antra, prieš Kinijai suteikiant pagalbą nereikia priiminėti išankstinių „misijų“ – tam tikra prasme „plėtros turizmu“ užsiimančių biurokratų iš tolimų būstinių, kuris nuo kasdienės rutinos atitraukia jų vietinius kolegas, turinčius lydėti biurokratus skurdo ekskursijose.
Trečia, kinų pagalba yra perduodama ganėtai greitai ir be ceremonijų, be apsunkinančių ilgų derybų ir didelės apimties dokumentų – praktikos, kurią dauguma mokslininkų ir praktikų vadina „čekių knygelės diplomatija“.
Ketvirta, Kinija dalija paramą nereikalaudama vykdyti aplinkos apsaugos ar vietinių bendruomenių įtraukimo reikalavimų. Jeigu pagalbą teikia Kinija, nereikia skausmingų ir kamuojančių „akcininkų“ konsultacijų, panašių į apie 10 metų trukusias konsultacijas statant Pasaulio banko finansuotą Nam Theun antrąją hidroelektrinę Laose.
Unikalus Kinijos teikiamos pagalbos modelis yra vienas pagrindinių Kinijos mokslininko Sheng Dingo vadinamos „minkštosios galios“ strategijos ramsčių. Už pigių paskolų teikimo slypi kiniškojo verslo metodų pasaulinis eksportas.
Gilėjant ekonominiams santykiams plėtojasi ir kultūriniai santykiai. Konfucijaus institutai, kuriuose mokoma mandarinų kalbos, dygsta visame pasaulyje nuo Šri Lankos iki Nigerijos. Šalia šių lingvistinių programų vyksta sezoniniai keliaujančių Kinijos akrobatų pasirodymai. Pavadinkime tai pasauliniu kiniško mergintojo meilikavimu.
Tačiau dėl šios iš pažiūros lengvos Kinijos skolinimo praktikos atsiranda nerimą keliančių ženklų. Kinijos finansinė pagalba yra susijusi su vietinių resursų, ypač naftos ir mineralų, gavyba. Aplinkosaugininkai įspėja, kad nesant sąžiningesnių „žaliųjų“ apribojimų, nevaldoma resursų eksploatacija gali vesti iki atsargų išeikvojimo.
Dar daugiau, Kinijos pagalbos paketai dažnai atkeliauja kartu su Kinijos technologija ir darbuotojais, o tai reiškia, kad vietiniams gyventojams suteikiamos tik ribotos įsidarbinimo galimybės. Pavyzdžiui, 750 kinų darbuotojų kartu su 630 tūkstančių tonų plieno buvo nuplukdyti į Indoneziją, kad statytų penkių kilometrų ilgio Suramadu tiltą tarp Surabajos iki Maduros miestų.
Vis iš naujo pabrėžiamas informacijos atskleidimo ir skaidrumo poreikis. Kasmet ataskaitą apie pasaulinius Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių teikiamos pagalbos srautus publikuojančiame Plėtros pagalbos komitete nėra Kinijos.
Kaip kad įvardyta 2005 metų Paryžiaus deklaracijoje dėl pagalbos veiksmingumo, nėra ir jokio visiems galiojančio mechanizmo, kuris suderintų Kinijos pagalbą su vietinėmis plėtros strategijomis arba įsteigtų dvišalės ar daugiašalės koordinacijos forumą su kitais donorais.
Baimės dėl Kinijos pagalbos pradeda nevaldomai stiprėti. Ir susirūpinimas greičiausiai tik didės, nes Kinija vis labiau pasireiškia kaip svarbus veikėjas plėtros srityje. Kol kas, su keliomis mažomis išimtimis, Kinijos pagalbos nesibijoma, ji mielai priimama.
Tie, kurie skatina teisingą ir viską apimančią plėtrą, norėtų Kinijos pagalbą matyti kartu atsakingai valdomos tarptautinės pagalbos teikėjų bendruomenės dalimi. Tam prireiks teisingų ir atvirų taisyklių, bendros atskaitomybės praktikos ir subalansuotos plėtros tikslų. O visam tam reikia Kinijos aktyvaus dalyvavimo.
Nuo daugumos plėtros programų, skirtų sumažinti skurdą, riboto efektyvumo pavargusiame pasaulyje vis svarbesnis Kinijos vaidmuo suteikia didelių galimybių pakeisti ekonominės pagalbos ir finansavimo kraštovaizdį. Tačiau tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia plano, ir Kinija turi dalyvauti šį planą rengiant.
____________________
Teresita Cruz-del Rosario yra Lee Kuan Yew viešosios politikos mokyklos Singapūre vizituojanti profesorė. Phillie Wang Runfei yra Lee Kuan Yew tyrimų asistentas.
© Project Syndicate, 2011.
