D. Sauliūnas.
Po ilgo dūlėjimo valdininkų stalčiuose 2009-ųjų kovo 23 dieną Seime buvo įregistruotas Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas. Tačiau, kaip paaiškėjo, įstatymo projektas parengtas prastai, todėl sukritikuotas ne tik Seimo teisininkų, bet ir Lietuvos banko specialistų.
Galiausiai pati Vyriausybė neparodė entuziazmo ir apskritai nusprendė šį projektą atidėti į šalį, kol ateis išganingieji 2012 metai, kai dėl taip laukiamo įstatymo bei kartu su juo atsirasiančių pasekmių kreditoriams (daugiausia – bankams) galvą teks laužyti jau kitai vyriausybei.
Sunku patikėti, tačiau fizinis asmuo Lietuvoje iki šiol negali bankrutuoti, nors tokia galimybė egzistuoja beveik visose ES valstybėse narėse. Įdomu tai, kad Lietuvoje fiziniam asmeniui iš esmės nėra jokių apribojimų pradėti ir plėtoti verslą, šiam tikslui imti didelius kreditus arba laiduoti už milijoninių skolų grąžinimą teturint senutėlį „Golf“ ir bankui įkeistą butą.
Kitaip tariant, mūsų teisinė sistema yra labai liberali individualių verslininkų atžvilgiu, tačiau jeigu jiems nepasiseka ir jie nesugeba grąžinti bankams kreditų – tenka tiesiog iškristi iš žaidimo visam likusiam savo gyvenimui be realios galimybės sugrįžti atgal. Ką tokiems verslininkams daryti patyrus nesėkmių? Mūsų įstatymai neatsako. Šie asmenys tiesiog tampa vieno ar net kelių bankų skolininkais ir tokiais turi likti tol, kol negrąžins visos skolos. Kad ir kaip keistai skambėtų, gerai, jeigu skola – milijonas, bet būna ir dešimt ar net keliasdešimt milijonų. Per kiek laiko tokią sumą galėtų uždirbti paprastas statistinis Lietuvos pilietis? Teisingai, neuždirbs nei per vieną, nei net per kelis savo gyvenimus. Tačiau dura lex, sed lex (lot. griežtas įstatymas, bet įstatymas).
Taigi formaliai – teisinėje sistemoje atsiranda skolininkas iki mirties. O realiai – socialinė mirtis arba mažų mažiausiai socialinis pogrindis. O dažniausiai? Be abejo, kaip dabar itin populiaru, spjūvis tėvynei į veidą ir emigracija į „normalią“ valstybę.
Įmonių bankroto valdymo departamento tinklalapyje puikuojasi šūkis: „Bankrotas nėra kelio pabaiga.“ Bet šie paguodžiantys žodžiai skirti tik įmonėms. Prasiskolinusio fizinio asmens bankrotas kol kas dažniausiai tiesiogine ta žodžio prasme ir tampa kelio pabaiga. Kol kas nėra statistikos, kiek per pastaruosius porą metų nusižudė verslininkų, patyrusių nesėkmę ir susidūrusių su per sunkia skolų našta. Pavyzdžiui, JAV net ketvirtadalis savižudybių įvyksta dėl ekonominių priežasčių, iš kurių nemaža dalis susiję su nepakeliamomis skolomis. Lietuvoje tokio skaičiaus nežinome. O gal nenorime žinoti?
Ūkio ministerija iki šiol nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad būtų įteisinta fizinio asmens bankroto galimybė. Tokiam energingam ministrui kaip Dainius Kreivys šis uždavinys, atrodo, turėjo būti taip pat lengvai įveikiamas kaip kasdienis pakelis jo mėgstamų cigarečių. Tačiau kol kas girdime tik pažadus.
Bankai pastaruosius dvejus metus gana nuožmiai priešinosi bet kokiai fizinio asmens bankroto galimybei ir netapo „socialiai atsakingais“ – jie vis dar linksta į džiunglių įstatymus versle. Nors būtent patys bankai skatinamus ir „daug žadančius“ jaunus verslininkus visam gyvenimui pavertė beviltiškais skolininkais pakišdami jiems „formalias“ laidavimo sutartis. Dalindami paskolas, kaip dabar mėgstama sakyti, „ir į kairę, ir į dešinę“, bankai šalia kreditavimo sutarčių papildomai išrašydavo kredituojamų bendrovių akcininkams laidavimo sutartis kaip „receptą“ nuo galimo bendrovės bankroto.
Juk nieko baisaus – įkeičiamas nekilnojamasis turtas turėtų visiškai padengti galimus banko nuostolius įmonei bankrutavus. O laidavimo sutartis – tik tarp kitko, čia tik tokios bankinės procedūros. Daug jaunų ir nepatyrusių verslininkų, apkvaitusių nuo bankų siūlomų milijoninių kreditų nekilnojamojo turto projektams plėtoti, irgi pagalvojo – procedūros, tai procedūros, turėkitės tą „laidavimo popierėlį“.
Kas suskaičiuos, kiek šiandien yra tokių verslininkų, kuriuos bankai tampo po teismus, o „formalios“ laidavimo sutartys civilinėse bylose pavirto rimčiausiomis, kone krauju pasirašytomis sutartimis. Bankai suvokia, kad, net ir laimėję bylas prieš savo buvusius klientus, iš esmės nieko neatgaus, nes jų klientai niekada neišgalės grąžinti skolų. Tačiau iš desperacijos tas bylas įnirtingai tęsia.
Tokia kreditorių ir skolininkų tarpusavio priešprieša, bankų desperacija ir valstybės abejingumas išlieka tarsi pokrizinis sindromas, skatinantis nepasitikėjimą, bejėgiškumo jausmą ir socialinę dezintegraciją. Natūralu, kad bankai pirmieji persirgo šia liga ir neseniai pradėjo blaiviau reaguoti į fizinio asmens bankroto galimybę.
Anksčiau blogesnėmis paskolų sąlygomis bauginęs Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas keičia nuomonę: nuo šiol bankai sutiktų su sąlyga, jog bankrutuoti gali ir anksčiau įsiskolinę žmonės, jei iki įstatymo prisiimtos paskolos būtų privilegijuotos. Bankroto metu jos būtų grąžinamos pirmiausia. Visiems kitiems kreditoriams reikėtų tenkintis likusiu bankrutavusiojo turtu, jei jo apskritai būtų. Kitaip sakant, visi gyvuliai lygūs, bet riebiosios kiaulės lygesnės. Juk jos riebios ir turtingos, o dėl to ir įtakingos. Tačiau dėl susidariusios situacijos bent dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir bankai, ne tik paskolas šlavę ar laidavimus pasirašinėję fiziniai asmenys.
____________________
Dr. Darius Sauliūnas yra advokatų profesinės bendrijos „Euroteisės biuras“ partneris. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. kovo mėn. numeryje.
