Kam rūpi „Oskarai“? Filmams reikia ne amerikietiškų apdovanojimų, o žiūrovų užsienyje.
Kino apdovanojimų sezono, ašaringą kulminaciją pasieksiančio per „Oskarų“ ceremoniją, ryšys su kino verslu ilgą laiką buvo ne itin griežtas. Holivudo pašaukimas – menas paauglius nukreipti pro spragintų kukurūzų automatus, o ne pats menas. Tačiau šiais metais apdovanojimų reikšmė tokia menka, kokia dar niekuomet nebuvo. Tikrąją filmo vertę lemia nebe „Kodak Theatre“ susirinkusi minia ir netgi ne kuris nors amerikietis. Ją lemia jaunimas iš tokių šalių kaip Rusija, Kinija ir Brazilija.
Holivudas visais laikais buvo tarptautinis verslas, bet dabar dar labiau. Šiaurės Amerikoje bendra kino teatruose paliekamų pinigų suma per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik trečdaliu, o kitur – daugiau kaip dvigubai (žr. grafiką). Pernai „Warner Bros“ iš Hario Poterio, Šerloko Holmso ir „Pradžios“ ne Šiaurės Amerikoje uždirbo 2,93 mlrd. JAV dolerių – suma sutriuškino ankstesnį studijos rekordą, siekusį 2,24 mlrd. JAV dolerių. JAV neabejotinai yra didžiausia namų pramogų rinka pasaulyje, bet mažėjant DVD pirkimui Holivudas dar labiau priklauso nuo užsienio klientų.
Užsienyje kylanti banga iškėlė Jungtinėse Valstijose beveik nurašytus filmus, kaip antai „Persijos princas“ ir „Narnijos kronikos: „Aušros užkariautojo“ kelionė“. Nors „Guliverio kelionėse“ vaidino populiarusis Jackas Blackas (nuotraukoje), Šiaurės Amerikoje filmui sekėsi prastai ir kol kas kino teatruose jis uždirbo 42 mln. JAV dolerių. Tačiau, žiūrovams užplūdus kino sales Rusijoje ir Pietų Korėjoje, kitur pavyko surinkti beveik 150 mln. JAV dolerių. Taigi, pasak filmo prodiuserio Johno Daviso, filmas turėtų būti pelningas.
Augančias tarptautines pajamas iš kino bilietų iš dalies lėmė nusilpęs doleris. Padėjo ir „Įsikūnijimas“ – ekologinis fantastinis filmas, ne Šiaurės Amerikoje uždirbęs stulbinamą 2 mlrd. JAV dolerių sumą. Bet ypač svarbūs yra trys dalykai: kino klestėjimas kylančiame pasaulyje, darnios didžiausių studijų pastangos kurti filmus, kurie patiktų ne amerikiečiams, ir tuo pasirūpinanti pasaulinė rinkodara.
Rusijoje paauglių skaičius mažėja, taigi ten vargu ar galima tikėtis kino teatrų klestėjimo. Tačiau sparčiai statant kino sales pasiūla sukūrė paklausą. Pernai Rusijos kino teatrai pardavė 160 mln. bilietų, ir pirmą kartą pastaraisiais metais parduotų bilietų skaičius pranoko šalies gyventojų skaičių. Bilietai pabrango; iš dalies dėl to, kad nauji kino teatrai su skaitmeniniais projektoriais trimačiams filmams yra kokybiškesni.
Didžiosios Holivudo studijos išstumia vietines kino kompanijas. 2007 metais Rusijos kino teatruose amerikiečių filmai uždirbo beveik dvigubai daugiau nei vietiniai, t. y. 8,3 mlrd. rublių (325 mln. JAV dolerių), palyginti su 4,5 mlrd. rublių. Pernai importiniai filmai uždirbo apie 16,4 mlrd. rublių, t. y. penkiskart daugiau nei vietinė produkcija, kaip rodo Maskvos organizacijos „Movie Research“ duomenys. Vasario mėnesį Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas sakė, kad vyriausybė mažiau pinigų skirs Rusijos kino studijų paramai, o daugiau kino salėms įrengti.
Kinijoje, kur kino teatrų pajamos pernai pasiekė 1,5 mlrd. JAV dolerių, augama greičiau. Kinijos reguliavimo tarnyba tvirtino, kad per dieną įrengiamos trys naujos kino salės – kai kurios IMAX, taigi, bilietai į jas brangesni. Vyriausybė per metus įsileidžia tik 20 ne Kinijoje sukurtų filmų, ir patekusiems tai iš esmės užtikrina didžiules auditorijas. Ir žiūrovams, ir cenzoriams patinka filmai visai šeimai ir filmai, kurie tarsi rodo, kad Kinija yra pasaulio centras. Taigi, šią vasarą galima tikėtis ilgų eilių prie „Kung fu Panda 2“.
Deja, Holivudui (kaip daugybei kitų sektorių) paaiškėjo, kad gera prekyba Kinijoje ne visuomet reiškia puikų pelną. Jungtinėse Valstijose platintojai paprastai gauna 50–55 proc. nuo bilietų kasų pajamų, o likusi suma tenka kino teatrui. Kitur vidurkis yra 40–45 proc. Kinijoje, kur Holivudas privalo naudotis vietinio platintojo paslaugomis, gaunama dalis yra apie 15 proc. Amerikietiškus filmus iš repertuaro gali išmesti dėl vietinių (pernai „Įsikūnijimas“ vietą turėjo užleisti „Konfucijui“). Pasaulio prekybos organizacija Kinijai liepė imtis reformų, bet nedaug kino magnatų to tikisi.
Vis labiau bijodamos piratavimo, studijos filmus įvairiose šalyse pradeda rodyti beveik vienu metu; didžiajai premjerai vis dažniau pasirenkamos ne JAV. Anot „Sony Pictures“ vadovo Michaelo Lyntono, tai keičia rinkodaros žaidimą. Anksčiau studijos pasikliaudavo iš JAV pasklidusiais gandais apie filmo sėkmę šioje šalyje, skatinančiais filmą pažiūrėti ir kitų šalių auditorijas. Dabar reikia suderintų pasaulinių kampanijų. Jos brangesnės ir joms reikia daugiau talento. Žvaigždės pasisavinamos dvi savaites trunkantiems rinkodaros renginiams, per kuriuos jos gali apsilankyti dešimtyje šalių – tai „it politinė kampanija“, – sako M. Lyntonas. Mielai tai darantys aktoriai (kaip nenuilstantis J. Blackas) gali tikėtis reguliaresnio darbo.
Filmo sėkmė ne JAV, o kitose šalyse priklauso ne vien nuo rinkodaros. Išaugus užsienio kino teatrų svarbai, tarptautinį platinimą administruojantys žmonės pasidarė įtakingesni, lemdami „žalios šviesos“ sprendimus renkantis, kokį filmą statyti. Studijos stengiasi į filmus įtraukti aktorius, vietoves, o kartais kalbas, kurias gerai žino rodymui pasirinktos šalys. Tokiai strategijai patvirtinti „Sony“ mini užsienyje sėkmės sulaukusius filmus „Žalioji širšė“ (taivanietis herojus ir pusiau austras, pusiau vokietis piktadarys) ir „Absoliutus blogis: pomirtinis gyvenimas“ (filmuotas Japonijoje).
Dideliam ir triukšmingam reginiui keliauti sekasi geriausiai. Rusai ypač mėgsta Jasoną Stathamą – ežiuku apsikirpusią žvaigždę iš daugybės beprasmiškai žiaurių filmų. Sėkmės gali tikėtis filmai pagal žinomus literatūros kūrinius (įskaitant komiksus) ir mitus. Šiuolaikinėmis JAV kultūros realijomis pagrįsti filmai užsienyje tokie pat populiarūs kaip alyvos dėmė NASCAR trasoje. Komedijoms irgi ne itin sekasi keliauti: gimtojoje šalyje Willas Ferrellas ir Adamas Sandleris sukelia nesulaikomą kvatojimą, o užsienyje jų niekas nesupranta. Mažėjant rinkos daliai Jungtinėse Valstijose, juokingi filmai bet kur turi mažiau galimybių rasti finansavimą arba tikėtis rimtos sklaidos. „Nemanykite, kad filmuosime daug komedijų“ , – sako „Paramount Pictures“ vadovas Bradas Grey’us.
Didėjantis tarptautinis matmuo kino versle didesnėms organizacijoms puikiai tinka; ir ne tik dėl to, kad jos įperka sprogimus. Didžiųjų studijų galią labiau lemia ne jų gebėjimas pastatyti gerą filmą – tai sugeba apsčiai smulkesnių kompanijų – bet jų gebėjimas iš filmo išsunkti kiekvieną pajamų lašelį. Turėdamos nepranokstamus pasaulinės rinkodaros mechanizmus ir gebėjimą numatyti užsieniečių skonius, jos vis labiau dominuoja rinkoje. Visi kiti turi galimybę laimėti statulėlę iš aukso.
