Revolicija baigėsi?
Besikeičiantis kartos mentalitetas visam regionui gali suteikti naują viltį.
Lemtingos revoliucijų akimirkos nebūna išsidėsčiusios tvarkingais intervalais, jos liejasi kaskadomis, kurios muša iš vėžių. Vienas kitą vyte viję įvykiai, paskatinę staigų Egipto prezidento Hosni Mubarako žlugimą, buvo prisodrinti tokios radikalius pokyčius rodančių ženklų gausybės, kad išskirti gilesnes jų potekstes gali būti sunku. Šalies gatvės jau nurimo, o armija kontroliuoja netvirtą laikinąją vyriausybę. Tačiau menkiausių Kairo įvykių atgarsiai dar tebeaidi nešdami naujas reikšmes – ne tik Egiptui, bet ir aplinkiniam regionui.
Vienas tokių nedidelių epizodų, turinčių reikšmingą potekstę, įvyko po H. Mubarako pasitraukimo praėjus gal 36 valandoms, kai du aukščiausi dabar Egiptą valdančios karinės tarybos generolai pakvietė pasikalbėti kelis jaunus kampanijos iniciatorius, kurių genialūs organizaciniai gabumai vasario 11 dieną, ne tik jų pačių, bet ir visų kitų nuostabai, padėjo galų gale nuversti H. Mubaraką. Po susitikimo jo dalyviai „Facebook“ tinkle paskelbė, kad pokalbis su generolais teikė vilčių. Jau įkopę iš septintąją dešimtį generolai ne tik patvirtino kariuomenės įsipareigojimą siekti revoliucijos tikslų, įskaitant greitą perėjimą prie civilinės demokratijos, bet parodė ir „dar neregėtą pagarbą jaunimo nuomonei“.
Prie griežtos hierarchijos pagal klasę ir amžių pripratusiems egiptiečiams tai buvo iškalbingas momentas. Vos prieš savaitę, kai šalį apėmė didžiulės demonstracijos, neilgai H. Mubarako viceprezidento poste teišbuvęs rūstusis Omaras Suleimanas, anksčiau vadovavęs žvalgybai, jaunus egiptiečius įsiutino pasiūlydamas protestuotojų tėvams liepti savo vaikams eiti namo. Spaudžiamas atsiprašyti už žudikišką H. Mubarakui palankių mokamų banditų antpuolį prieš beginklius protestuotojus, ministras pirmininkas Ahmedas Shafikas sarkastiškai pažadėjo aukoms nusiųsti šokolado ir saldainių.
Pats H. Mubarakas, pasitelkęs nuvalkiotą tautos tėvo vaidmenį, liūdnai purtydamas galvą per televiziją kalbėjo, koks nedėkingas yra suklaidintas jaunimas, bet vis tiek prisiekė neatsisakyti sunkios pareigos vadovauti šaliai. Šis tėviško liūdesio spektaklis buvo paskutinis H. Mubarako kaip prezidento pasirodymas. Nutarusios, kad milijonų žmonių žodžiai jam, matyt, praslysta pro ausis, minios paliko Tahriro aikštę ir nužingsniavo jo rūmų priemiestyje link. Jo generolus tai privertė paraginti 82 metų prezidentą ramiai atsistatydinti, kaip neseniai Tunise nutiko ir jo kolegai Zine’ui el-Abidine’ui Ben Ali.
Didžiules Kaire ir Tunise susirinkusias minias labiau siutino ne patys lyderiai, o tai, kam jie atstovavo: tėviškai, neatskaitingai valdžiai. Iš esmės tai visuose Artimuosiuose Rytuose įsigalėjęs valdymo modelis, įsikūnijęs karalių, prezidentų iki gyvos galvos, kaimo genčių vadų iš Jemeno, riboto intelekto viršininkų su siūdintais kostiumais iš Libano arba barzdotų dvasininkų iš Irano asmenyse. Visame regione pulsuoja panašios kartų maišto nuotaikos; vis labiau nekantraujama mesti šiai tvarkai iššūkį.
Nuo Atlanto iki Persijos įlankos politinių bruzdėjimų banga disidentams įkvepia drąsos, o vyriausybes baugina. Vien per pastarąsias savaites rimti maištai sukrėtė Alžyrą, Bahreiną, Iraną, Libiją ir Jemeną, o šūkiai ir taktika mėgdžiojo naudotą Egipte ir Tunise. Pirmą kartą po metų Teherane vėl žygiavo Irano „Žaliojo judėjimo“ šalininkai. Saloje įsikūrusios Bahreino karalystės sostinėje Manamoje protestuotojai trumpam užėmė žiedą sekdami Egipto pavyzdžiu. „Žmonės reikalauja galo režimui“, – šaukė jie kartodami šūkį, kuris pirmą kartą nuskambėjo Tunise, kol jų neišsklaidė kruvina ataka. Svetainėje „Facebook“ Libijos disidentai surinko apie 20 tūkst. internetinių sekėjų. Disidentai nerimsta netgi absoliutinę monarchiją turinčioje Saudo Arabijoje. Naudodamos internetą, islamistų ir liberaliųjų nacionalistų grupės ketina sudaryti ligi šiol uždraustas politines partijas.
Vyriausybės sunerimo ir reagavo skirtingai. Internetines agitacijas norėdama užgniaužti vos užsimezgusias, Sirijos valdžia vasario 14 d. už „šnipinėjimą“ devyniolikmetei tinklaraštininkei priteisė penkerius metus kalėjimo. Palestinos proto valstybės likučiams Vakarų Pakrantėje vadovaujantis prezidentas Mahmoudas Abbasas paleido savo kabinetą ir pažadėjo naujus rinkimus. Jordanijos karalius Abdullah atleido ministrą pirmininką, išleido gatvių protestus leidžiantį dekretą ir pažadėjo kitų reformų. Irano valdžia ir Libane veikianti jos globotinė šiitų politinė partija ir karinė organizacija „Hezbollah“ Tuniso ir Egipto revoliucijas mėgino tiesiog kooptuoti teigdamos, kad tai islamiški Irano 1979 metų revoliucijos vediniai.
Tačiau regiono jaunimo judėjimas nėra vien politinis. Milijonų protestuotojų žygiai Egipte iššūkį metė ne tik H. Mubarakui ir nuožmiai jo policijai. Daug prisijungusių krikščionių koptų iššūkį taip pat metė irzliai konservatyviam savo bažnyčios 87 metų patriarchui, savo aveles raginusiam remti vyriausybę. Neramumų metu kai kurie aukštesni musulmonų dvasininkai irgi gynė valstybę, kuri moka jiems atlyginimus. Jų ne tik niekas nepaisė, bet buvo atvejų, kai per penktadienio pamokslus juos privertė nutilti. Netgi stipriausios Egipto opozicinės grupės Musulmonų brolija vyresnio amžiaus lyderiai, raginami paremti protestus, iš pradžių spyrėsi. Tik kantrybės stokojantiems jaunesniems nariams prisijungus prie demonstracijas pradėjusių pasaulietinių grupių, prie kovos prisijungė ir grupės lyderiai.
Po H. Mubarako žlugimo visame Egipte vyko daug nedidelių revoliucijų. Žurnalistai nuvertė savo redaktorius, darbininkai – profsąjungų vadovus, profesoriai – universitetų dekanus. Netgi policija grįžo į gatves streikuodama ir reikalaudama nušalinti aukštus pareigūnus, kuriuos jie kaltina dėl užtrauktos gėdos.
Dainos apie nepaklusnumą
Kituose regiono kampeliuose šios revoliucijos patrauklios anaiptol ne vien dėl pasitenkinimo matyti, kaip iš postų išujami nekenčiami diktatoriai. Kai valdant H. Mubarakui Egipte ilgam įsivyravo stagnacija, kadaise neginčytinai arabų pasaulio centru laikytas Kairas vis labiau blanko prieš tokius iškilėlius kaip Dubajus ir Beirutas. Ir štai staiga arabiškas radijo bangas persunkia herojiški vaizdai ir įkvepiantys Egipto revoliucijos žodžiai. Nuotraukose matome pavienius jaunuolius prieš bauginamas karių gretas ir didžiules minias, kuriose džiugiai susieina moterys su šydais ir be jų, musulmonai ir krikščionys. Žodžiai iš repo kūrinių, lengvai įsimenamų baladžių ir himnų, jau pasklidusių po visą internetą su paprastais klipais, byloja apie didvyriškumą, garbę, o svarbiausia – laisvę:
Iš kiekvienos mano šalies gatvės / Šaukia laisvės balsas… / Nugriovėme visas sienas / Mūsų ginklas – mūsų svajonės.
Neatsitiktinai šie dainos „Laisvės garsas“ žodžiai atkartoja XX a. septintajame dešimtmetyje Vakaruose skambėjusią žvalią žinią ir jaunatvišką pažadą. Kaip ano meto Vakarų jaunimas, taip ir visų Artimųjų Rytų jaunuoliai, paveldėjo pasaulį, kuriame galimybių nesuskaičiuojamai daugiau nei turėjo jų tėvai. Netgi gentiškai konservatyviuose, itin religinguose Saudo Arabijos miestuose tykius bulvarus savaitgalių naktimis užima nutrūktgalviai jaunuoliai, traukos lenktynių mėgėjai. Internetu ir mobiliosiomis žinutėmis jie vienas kitam pasakoja anekdotus apie senstančius karališkuosius princus.
Be kitų priežasčių, Egipto ir Tuniso režimai žlugo dėl didėjančio skirtumo tarp jų pasenusios pasaulėžiūros ir vis modernesnio vietinių žmonių požiūrio. Kiekviename žingsnyje Egipto protestuotojai buvo mitresni, sumanesni, lakesnės vaizduotės ir turėjo daugiau ryžto nei tie, kuriuos vienas iš protestuotojų per televizijai duotą dėmesį prikaustantį interviu sumenkino pavadindamas „tais kėdėse įsitaisiusiais vyrais iš akmens amžiaus“. Susidūrę su nuožmiomis ir gerai aprūpintomis specialiosiomis Egipto policijos pajėgomis ir jas įveikę jie suprato, kad valdžia neturi kito kelio – tik trauktis.
Pastaraisiais metais visame regione vyresni žmonės vis dažniau skundėsi jaunesnių kartų šiurkštumu ir nekantrumu. Bet kai buvo užimta Tahriro aikštė, pagyvenę egiptiečiai su nuostaba žiūrėjo, kaip jauni savanoriai linksmai šluoja gatves ir dalija suaukotą maistą. Anot Hussamo Bahgato, vadovaujančio vienai iš daugybės žmogaus teisių grupių, stropiai padėjusių Egipte kurstyti revoliucines aistras, protestų metu vyresni egiptiečiai jį dažnai stabdydavo ir dėkodavo; jie paprasčiausiai bet kuriam jaunuoliui norėjo pasakyti, kokie yra dėkingi. „Padarėte tai, ką visuomet norėjome padaryti, bet niekuomet nesugebėjome“, – jam sakė jie.
Savanoris Walidas Rashedas iš pasaulietinio Balandžio 6-osios jaunimo judėjimo, padėjusio organizuoti Kairo protestus, sako iki revoliucijos triumfo niekaip negalėjęs suprasti, ko trūksta jo kartos egiptiečiams. „Trūko pasididžiavimo, – plačiai šypsodamasis sako jis. – Visuomet žiūrėdavome į nuotraukas, bet mūsų ten nesimatė. Dabar patys esame ta nuotrauka.“
Prisiminus, kaip greitai išaugo protestuotojų minios ir žengė revoliucija, toks pasididžiavimas suprantamas. Tačiau iš tiesų protestuotojų pergalę lėmė daug veiksnių.
Lemiamomis akimirkomis judėjimo jėgas gerokai papildė Musulmonų brolijos mobilizuoti griežtai disciplinuoti nariai. Padėjo ir daugybė H. Mubarako vyriausybės klaidų ir klaidingų vertinimų, kurių netaktas ir brutalumas lemiamu metu privertė atitolti vis labiau nepriklausomą Egipto spaudą. Lemiami buvo ir dvilypiai jausmai, apėmę Egipto kariuomenę, kuriai į įvykius teko įsiterpti iš esmės žlugus šalies policijos pajėgoms, kuriose yra 1,8 mln. darbuotojų.
Dilema kariuomenei
Išpaikintai ir rūpestingai izoliuotai Egipto kariuomenei, kurioje yra apie 100 tūkst. karininkų ir 400 tūkst. šauktinių, teko ir ginti protestuotojus, ir prašyti išsiskirstyti. Įvykių vietoje esantys karininkai leido suprasti, kad jie palaiko revoliucionierius ir į minias šaudyti atsisakys, o aukščiausi vadai situaciją komentavo prieštaringai, turbūt dėl to, kad H. Mubarakui lojalūs generolai ir kiti vadai, kurie suvokė vis didesnę jo pasitraukimo neišvengiamybę, laikėsi skirtingų nuomonių.
Galų gale susibūrė tokia didžiulė marga Egipto revoliucionierių minia, kad tai įtikino netgi labiausiai užsispyrusius H. Mubarako sąjungininkus. Aukščiausia kariuomenės vadovybė, – 18 žmonių, įskaitant 75 metų gynybos ministrą Muhammadą Tantawi, štabo viršininką Sami Enaną ir dalinių, specialiųjų korpusų bei karinių regionų vadus, – sustabdė konstitucijos veikimą, paleido Egipto parlamentą ir perėmė kontrolę. Pasižadėjusi laikytis sutarčių ir pasistengti greitai sugrąžinti civilinę valdžią, H. Mubarako kabineto likučiams vadovybė įsakė iki atskiro pranešimo toliau valdyti šalį.
Kol kas kariniai Egipto vadovai, iš esmės išsklaidę nerimą dėl jų ketinimų, nusipelno tik pagyrų. Keliems aukščiausiems pareigūnams ir pakalikams iš H. Mubarako aplinkos uždrausta keliauti, o keli sulaikyti, kol tiriami kyšininkavimo ir žvėriško elgesio atvejai. Be to, į aštuonių žmonių teisinę grupę, kurios paprašyta kuo greičiau paruošti naujas, sąžiningesnes taisykles ankstyviems rinkimams, kariuomenė pakvietė ir Musulmonų brolijos atstovą, ir žymų krikščionį teisėją.
Vadovaujant H. Mubarakui, Brolija buvo oficialiai uždrausta, nors jos nariai, kurie balotiruodavosi kaip nepriklausomi kandidatai, kai rinkimuose jiems būdavo leidžiama dalyvauti, surinkdavo įspūdingai daug balsų. Kvietimas prisijungti prie tokios iškilios teisinės grupės rodo kardinalų pokytį. Nenorėdamas sukelti nerimo daugybei egiptiečių, krikščionių, pasaulietiškos tvarkos šalininkų arba nepritariančių musulmonų, kurie Brolijos bijo, jos atstovas sako, kad Brolija per ateinančius rinkimus nekels kandidato į prezidento postą ir nesieks daugumos parlamente. Jos nariai sako kol kas esą laimingi vien dėl to, kad Egiptas atsikratė H. Mubarako ir yra pasirengęs pereiti prie visiškos demokratijos.
Tokie žodžiai ramina, tačiau apstu egiptiečių, kurie vis tiek nerimauja, kad pasinaudodama disciplina ir patirtimi Brolija turėtų nesąžiningą pranašumą, jei rinkimai įvyktų per greitai. Valdančiojoje H. Mubarako Nacionalinėje demokratinėje partijoje, kuri dominavo visose renkamos struktūrose, bet iš esmės veikė kaip valstybinės globos mechanizmas, įsivyravo suirutė. Nedidelės jos įteisintos opozicinės partijos savo jėgomis iš esmės nepasitiki ir turi tik nedideles vietines rėmėjų grupes. Iš revoliucijos kylančioms naujoms jėgoms reikia nemažai laiko, kol iš jų susiformuos politinės partijos. Jauni jų vadovai stokoja politinės patirties, o nominaliais vadovais, kaip antai buvęs JT branduolinės priežiūros agentūros vadovas Mohamedas ElBaradei, kurio aštri kritika H. Mubarakui sustiprino raginimus keistis, liaudis nepasitiki. Dauguma verslininkų, kurie formuojant politiką galėtų daug prisidėti, laukia nuošalėje nežinodami, ant kurio žirgo sėsti.
Egiptiečiai gerai supranta, kad kitas etapas bus sudėtingas, nes sunkią šalies ūkio padėtį pablogino kelias savaites trukę neramumai. Jie žino ir tai, kad visas regionas atidžiai stebės, ar neaprėpiama jaunatviška revoliucijos energija gali neišblėsti ir virsti produktyviais dalykais. Kol kas regiono mėginimai pereiti prie demokratijos iš esmės būdavo nepastovūs ir netvarkingi. Regis, dabartinė Egipto ir Tuniso kryptis teikia vilčių. Jeigu jie saugiai pasieks ramesnį krantą, nusišypsojus sėkmei paskui gali pasukti beveik visas regionas.
