Lietuva – keista šalis. Deklaruodama amžiną meilę užsienio investuotojams, mūsų valstybė vienus jų globoja lyg motina, o kitų nenori nė akyse matyti. Ir be reikalo. Pastaraisiais metais, kai maisto kainos kyla visame pasaulyje, žemės ūkis galėtų sukurti didesnę pridėtinę vertę ir net padėti šaliai greičiau atsikratyti krizės slogučio.
Netrukus iš Briuselio Lietuvą turėtų pasiekti žinia apie sprendimą dar trejus metus drausti parduoti žemę užsieniečiams. Mūsų šalies argumentai ES biurokratams neturėtų sukelti abejonių ir jie įtikės, kad Lietuvos žemdirbiai vis dar nėra finansiškai pajėgūs padidinti valdomų ūkių plotus. Europos Komisija jau palaimino Vengrijos prašymą pratęsti pereinamąjį laikotarpį neatkelti užkardų turtingesniems pirkėjams iš Vakarų ir Rytų. Tokio paties sprendimo tikisi ir kaimynai latviai.
Prieš 7 metus mažai kam kilo abejonių, kad toks draudimas būtinas Lietuvai. Vis dėlto ir tąkart pavieniai balsai išdrįso pasvarstyti, kad vargu ar lietuviškos lygumos, kurias niokoja tai kruša, tai sausra, pasirodys vertos turtingų ponų iš viso pasaulio dėmesio. Tačiau šiuos pasvarstymus užgožė choras: užsieniečiai tik ir laukia, kada galės supirkti visą Lietuvą, o ūkininkus nuvaryti nuo žemės. Pripažinkime – Lietuva be savo žemės, už kurią ir protėviai kovėsi, ir dainiai apdainavo, prilygtų didžiausiam košmarui. Šių metų gegužės 1-ąją ir vėl iškilo grėsmė tokiam košmarui tapti realybe. Bet ar tikrai tas velnias toks baisus, kokį jį piešia?
Vieni bijo, kiti laukia
Ir draudimo priešininkai, ir šalininkai pripažįsta, kad nemažai užsieniečių sugebėjo įsigyti lietuviškos žemės arba steigdami bendroves, arba per tarpininkauti sutikusius Lietuvos piliečius. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu apie 10 proc. dirbamos žemės jau priklauso užsieniečiams. Atlikti išsamaus tyrimo, patvirtinančio arba paneigiančio šį skaičių, valstybės institucijoms nepasirodė būtina. Tačiau niekas nepaneigs fakto – jeigu kitataučiai būtų matę Lietuvoje pieno upes medaus krantais, jie būtų suradę būdų prie šių turtų prieiti nelaukiant pereinamojo laikotarpio pabaigos.
Žinoma, ne visiems Vakarų verslo kultūros atstovams yra priimtina lipti per tvorą, jeigu vartai užrakinti, tad dalis potencialių investuotojų į Lietuvą net ir nesižvalgė. Ar žvalgytųsi, jeigu spynos nebeliktų, taip pat – nemažas klausimas. Nekilnojamojo turto ekspertai patvirtina, kad žemės ūkio paskirties sklypais masinio susidomėjimo nejuntama. Vienas kitas užsienietis pasidomi, paklausinėja, bet potencialių pirkėjų eilės netįsta. Bene dažniausiai žemės plotų ieško lietuviai, nors už jų nugarų ir galėtų slėptis bet kas.
O štai norintys parduoti žemę tikrai rikiuotųsi į eilę, jeigu tik kainos būtų didesnės. Tėvų ir senelių žemes susigrąžinę miestiečiai jau suprato negrįšiantys prie žagrės ir laukia, kada šį turtą galėtų paversti kuo didesne šlamančių (geriau eurais nei litais) krūva. Persigalvoti, matyt, nepriverstų net ir paskelbta pilietinė akcija „Neparduok žemės užsieniečiui!“
Žemės sklypais prekiaujančios bendrovės vadovas Henrikas Kalenda žino, kad yra nemažai žmonių, norinčių parduoti savo žemę, tačiau laukusių draudimo pabaigos ir tikėjusių, jog užsieniečiai pasiūlys didesnę kainą.
„Septyneri metai buvo pakankamai ilgas laikotarpis leisti ūkininkams padidinti savo ūkius. Kas norėjo, tai jau ir padarė. Jau būtų laikas liberalizuoti rinką, kad žmonės turėtų didesnę galimybę pasirinkti, ką, kam ir už kiek parduoti. Argi tai yra blogai?“ – retoriškai klausė H. Kalenda.
Jis pripažino, kad žemės kainos dabar yra minimalios – vidutiniškai 3–5 tūkst. už hektarą. Atsižvelgiant į būklę, našumą, regioną, už hektarą gali tekti pakloti ir 10 tūkst. litų, tačiau pasiūla labai menka.
Gerokai daugiau žemė kainuoja Vakarų Europoje – įvairiose šalyse vidutinės kainos už hektarą svyruoja nuo 15 tūkst. iki 60 tūkst. litų.
Nekilnojamojo turto ekspertai pastebi, kad šiuo metu dažniausiai siūlomi nedideli, iki trijų hektarų sklypai, kurie vargu ar suvilios užsieniečius.
Paklausa yra, pasiūlos – ne
Įtarimai, kad pratęsti draudimą labiausiai suinteresuotos didžiosios žemės ūkio bendrovės, pasigirdo dar tik svarstant šį klausimą Vyriausybėje. Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė laikėsi nuomonės, kad pratęsti draudimą Lietuvai ekonomiškai nenaudinga, o sprendimas vilkinamas dėl to, jog esama žmonių, kurie „nori pigiai susipirkti žemės iš smulkiųjų savininkų, ir jiems tiesiog dar trūksta laiko“.
H. Kalenda taip pat svarstė, kad žemės savininkai bus priversti dar laukti trejus metus arba parduoti sklypus stambesniems ūkininkams, didesnėms žemės ūkio bendrovėms, o šios supirktas žemes vėliau brangiau perparduos tiems patiems užsieniečiams.
Stambieji Lietuvos žemdirbiai įrodinėja nesą suinteresuotosios pusės ir net laikosi skirtingų nuomonių dėl draudimo laikotarpio pratęsimo.
Apie interesus paklaustas buvęs Seimo narys, bendrovės „Agrokoncernas“ savininkas Ramūnas Karbauskis, net pyktelėjo: „Stambūs ūkiai valdo iki 1 proc. dirbamos žemės. Tai ar galima kalbėti apie kažkokį monopolį? Sakoma, kad mes norime supirkti dar žemės iš smulkiųjų savininkų? Taip, aš norėčiau pirkti, bet negaliu – žemės savininkai jos neparduoda.“
Jis įsitikinęs, kad dar ne laikas leisti užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje. Pagrindinė priežastis ta pati – skirtingos Lietuvos ir senųjų ES narių ūkininkų pajamos ir finansinė padėtis. Tiesioginės išmokos, mokamos žemdirbiams Lietuvoje, yra kelis kartus mažesnės nei senosiose ES narėse. Finansiškai pajėgesni užsieniečiai dar gali gauti ir kreditų iš bankų žemei įsigyti, o Lietuvos ūkininkai tokios galimybės neturi. „Žemę Lietuvoje pirktų ne norintys investuoti ūkininkai, o investiciniai fondai. Ir aš nelabai tikiu, kad tuomet žemė Lietuvoje gerokai pabrangtų“, – dėstė nuomonę R. Karbauskis, kuris tikrai nėra suinteresuotas, kad rinkoje atsirastų konkurentų ir lietuviška žemė brangtų.
Daugiausia – apie 13 tūkst. hektarų – dirbamos žemės plotų nuosavybės teise valdančios bendrovės „Agrowill Group“ valdybos pirmininkas Vladas Bagavičius laikosi nuomonės, kad Lietuva be reikalo nenori įsileisti užsieniečių, kurie ne tik sukurtų daugiau darbo vietų, bet ir padidintų ūkių produktyvumą. Pašnekovas neslėpė, kad bendrovė svarstytų galimybę parduoti turimas žemes (iš kurių dalies net pati nedirba, o nuomoja ūkininkams). Jeigu susiklostytų palankios sąlygos, „Agrowill Group“ nemato kliūčių, kad jau dabar dirbamą žemę galėtų parduoti užsieniečiams – šiems Lietuvoje reikėtų būti įkūrus įmonę. Tačiau vargu ar tos palankios sąlygos dabar susiklostytų, kai žemės kaina tokia maža.
Neoficialiais duomenimis, apie 1 mln. ha žemės Lietuvoje dirvonuoja, tad užsieniečiai galėtų šią žemę sugrąžinti į gamybos procesą. Žemės ūkio ministerija tikisi, kad tais turtingais pirkėjais bus mūsų tautiečiai, liejantys prakaitą užsieniečių ūkiuose.
Vis dėlto stambiesiems žemvaldžiams vargu ar pavyks išvengti „interesų konflikto“. Akivaizdu, kad smulkūs po šalį išsibarstę sklypeliai rimtų užsienio investuotojų nesuvilios. Jiems reikės pasiūlyti bent keliasdešimties ar kelių šimtų hektarų plotus, o tai galėtų padaryti stambios žemės ūkio bendrovės, turinčios pakankamą nuosavos žemės fondą. Ir, žinoma, ne už dabartinę „minimalią kainą“. Niekas neabejoja, kad, horizonte pasirodžius užjūrio pirkliams, žemės kainos Lietuvoje kils. Ekspertų vertinimai gana atsargūs: kainos gali kilti du kartus, bet tikrai ne dešimtimis kartų, kaip tikisi kai kurie žemės savininkai. Šie, laukę turtingų užsieniečių 7 metus, dar palauks ir trejus. Tiek laiko galės būti ramūs ir draudimo šalininkai, įrodinėję, kad žemės išlaikymas Lietuvos piliečių rankose yra ir tam tikras nacionalinio saugumo klausimas. Iškėlus tokius lozungus, jau po poros metų turėtume išgirsti apie inicijuojamus teisės aktus, numatančius daugybę apribojimų lietuviškos žemės užsimaniusiems užsieniečiams.
