Kovo mėnesį Jungtinių tautų vystymo programa (JTVP) kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau ketvirtąjį kartą rinks socialiai atsakingiausią verslo įmonę. Pasižiūrėjus į ankstesnių laureatų sąrašus akis kliūva už vis pasikartojančių stambių užsienio ir lietuviško kapitalo įmonių: „Omnitel“, „Swedbank“, „Microsoft“, TEO, „PricewaterhouseCoopers“ ir tik keleto mažesnių vietinių rinkos žaidėjų.
Nors JTVP atstovė Ieva Labanauskienė džiaugiasi, kad susidomėjimas socialiai atsakingu verslu auga, JVTP palaikomame socialiai atsakingo verslo tinkle nuo 2005 metų užsiregistravo vos 70 Lietuvos bendrovių, daugiausia užsienio kapitalo. Regis, daugumai lietuvių verslininkų atsakomybė prieš savo bendruomenę, gamtą, savo darbuotojus ir partnerius šiandien mažai rūpi.
„Manau, kad Lietuvoje socialiai atsakingų įmonių yra kur kas daugiau nei jų įregistruota atsakingo verslo tinkle, – įsitikinusi „Alna Group“ vykdomoji direktorė Rasa Bumblienė, – tiesiog verslininkai nedaro iš to viešųjų ryšių akcijos.“
Pasak EKT grupės konsultantės Vaivos Bražionytės, užgriuvus sunkmečiui sumažėjo socialinių projektų, pakito socialiai atsakingos veiklos formos. Ekonomikos klestėjimo metais daugiausia buvo vykdomi projektai, kuriems reikia finansinių išteklių, o dabar įmonės stengiasi dalyvauti socialiai atsakingoje veikloje kitomis formomis – puoselėdamos savanorystę, siūlydamos panaudoti savo turtą, darbuotojų laiką. Pastebima ir tendencija, kai įmonės vieną socialiai atsakingos veiklos sritį keičia kita. Pavyzdžiui, atsisako išorinės socialinės atsakomybės, bet susikoncentruoja ties vidaus socialine atsakomybe – pirmiausia siekiama užtikrinti visas privalomas garantijas savo darbuotojams, partneriams, klientams, o tik vėliau kuriama gerovė ir organizacijos išorinėje aplinkoje. Tai labiau pastebima ypač mažesnėse įmonėse, kur organizacijos socialinės atsakomybės principus geba taikyti tik vienoje kurioje nors socialinės atsakomybės sričių.
Anot komunikacijos agentūros „Nomoshiti“, teikiančios sprendimus socialiai atsakingam verslui, vadovo Pauliaus Rymeikio, būtų mažų mažiausiai ciniška imtis išorinių atsakomybės projektų, kai tavo darbuotojai dirba nepakeliamomis sąlygomis, gauna mažesnį atlygį nei rinkos vidurkis ar dėl ekonominės situacijos yra masiškai atleidinėjami iš darbo. P. Rymeikis persiorientavimu į vidinę atsakomybę netgi bando paaiškinti bankų nenorą dalyvauti sprendžiant verslo problemas – skyrus daugiau dėmesio klientams, nukentėtų vidaus socialinė situacija, kuriai bankai dabar skiria daugiausia dėmesio.
Bet ar galima kalbėti apie socialiai atsakingą verslą, kai įmonė vienoje srityje elgdamasi socialiai neatsakingai demonstruoja atsakomybę kitose – viena ranka dalija labdarą, o kita elgiasi nesąžiningai.
„Verslo įmonės nėra labdaringos organizacijos ir visiems geros būti negali. Svarbiausia surasti aukso vidurį, kuris tenkintų tiek akcininkus, tiek įmonės darbuotojus, tiek bendruomenę, kurioje įmonė veikia“, – mano „Alna Group“ atstovė R. Bumblienė.
Bendrovės „Rūta“ generalinis direktorius Algimantas Gluodas pasigenda verslininkų sąmoningumo: „Mano pažįstamas žydas sako, kad Izraelyje pirmoje aritmetikos pamokoje vaikai pirmiausia išmoksta dalybos veiksmo. Tam, kad mokėtų dalintis su kitais. Lietuviai, matyt, pirmiausia mokomi sudėties. Svarbu tik paimti, bet nieko neatiduoti.“
A. Gluodas mano, kad situaciją dar labiau paaštrino ekonomikos sunkmetis, kai daugeliui tenka rinktis tarp „išgyventi“ ir „truputėlį pakombinuoti“ – panaudoti prastesnes žaliavas, mokėti atlyginimus „vokeliuose“.
Pastaruoju metu padaugėjo ir akivaizdžių socialinės atsakomybės išnaudojimo pavyzdžių, kai moralinė kategorija virsta tiesiog neprastu pardavimo skatinimo instrumentu: „Du centus nuo parduotų prekių kainos skirsime našlaičiams.“ Mat sunkmečiu paprastai padidėja visuomenės jautrumas gyvenimo nuskriaustiesiems. V. Bražionytė šiame procese įžvelgia ir teigiamų dalykų – naudą gauna ne tik verslininkas, bet ir bendruomenė. Naudą kaip paskatą užsiimti socialiai atsakinga veikla akcentuoja ir kiti verslo ekspertai. Pasak P. Rymeikio, bent jau teoriškai socialinės atsakomybės politika turėtų būti naudinga nors ilguoju laikotarpiu. Daugiausia tikimasi pagerinti įmonės įvaizdį, išlaikyti ar pritraukti gerus darbuotojus.
Ekspertai sutaria, kad sunku tiksliai pamatuoti iš socialiai atsakingo elgesio gaunamą tiesioginę ir netiesioginę naudą. Tačiau yra pavyzdžių, kad atsakingumo nepaisymas gali įmonei pridaryti nemažų nuostolių. Tuo įsitikino viena telekomunikacijų bendrovė, krizės įkarštyje pasiūliusi abejotinų paslaugų planų – nemažai klientų perbėgo pas konkurentus.
Akivaizdu, kad bendras socialinės atsakomybės lygis, anot Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. Vilijos Gudonienės, labai priklauso nuo visuomenės ir vartotojų spaudimo. Tačiau pastaruoju metu gerokai suplonėjus pirkėjų piniginėms krito ir reikalavimai paslaugoms ir prekėms. Ir įmonės tuo netruko pasinaudoti.
Verslą labiau nesąžiningu nei sąžiningu laiko net 73 proc. Lietuvos gyventojų (2008 metais „TNS Gallup“ tyrimo duomenimis). Tačiau, anot agentūros „Spinter“, tik 6 proc. vartotojų renkasi produktą dėl įmonės socialinės atsakomybės aspektų, o 20 proc. apklaustųjų apskritai nesidomi, ar produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi. „Koks tuomet tikslas būti socialiai atsakingam visuomenėje, kuriai į viską nusispjauti, kuri nėra pilietiška?“ – retoriškai klausia P. Rymeikis.
2009 metais JAV, kai visų automobilių gamintojų pardavimas krito 25–50 proc., Pietų Korėjos kompanija „Hyundai“ kilo. Kodėl? Nes „Hyundai“ užtikrino, kad praradę darbą pirkėjai galės tiesiog grąžinti automobilį. Be jokios finansinės rizikos. Ar ko nors panašaus sulauksime ir Lietuvoje?
