Kovingasis L. Kleiza į aikštę negrįš dar ilgai.
Neatitaisoma katastrofa ar tik dar daugiau vienybės ir jėgos suteiksiantis išbandymas? Artėjant Europos krepšinio čempionatui šį klausimą dažnai uždavinės kiekvienas lietuvis, svarstydamas apie Lino Kleizos traumą.
Nors niekas jums to nepasakys tiesiai šviesiai, iš bendro informacijos srauto ir pagrindinių veikėjų pateikiamų detalių tampa aišku – L. Kleiza Europos čempionate Lietuvoje nežais.
„Aš asmeniškai manau, kad Linas nežais, nes reikalas labai rimtas“, – kaip visada drąsiausias komentuodamas situaciją buvo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas.
Po dešiniojo kelio mikroskilimų operacijos Lietuvos rinktinės lyderio reabilitacija užtruks mažiausiai 9 mėnesius, o galbūt prireiks ir visų 12. Kai ta operacija vasario 3 dieną buvo atlikta Kolorado valstijoje, iki Europos pirmenybių buvo likę mažiau nei 7 mėnesiai.
Matematika paprasta. Bet kai matematika ir logika sako viena, lieka galimybė pasinerti į transcendentinę plotmę. Todėl apyvartoje atsirado sunkiai apčiuopiama „stebuklo“ sąvoka. Kaip žinoma, tikėjimas ir viltis yra vienas svarbiausių žmogaus ginklų priešinantis negailestingoms aplinkybėms. Tikėjimas vis dar palaiko kai kuriuos „žaliųjų“ sirgalius, bet Lietuvos rinktinė siekia patekti į Europos čempionato finalą, todėl reikės ne vien stebuklų, bet ir šiek tiek racionalumo.
Rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra, kai tik turi laisvą minutę nuo darbo Krasnodaro „Lokomotiv“ klube, neabejotinai braižo naujas schemas. Schemas, kuriose nefigūruoja vienas geriausių nūdienos kontinento krepšininkų L. Kleiza.
Bet kartu ta mikroskopinė galimybė sulaukti stebuklo K. Kemzūrą, rinktinės žaidėjus ir aistruolius prikaustys prie naujo informacinio trilerio pavadinimu „L. Kleizos reabilitacija“. Trileriu reabilitacija taps dėl žiniasklaidos dėmesio, nes paties L. Kleizos laukia ilgas ir nuobodus procesas, kurio pradžioje – aštuonios savaitės su ramentais.
Pažeidimai – rimtesni
Šiuo metu L. Kleiza jau grįžo į Toronto „Raptors“ klubą, kurio medikai padės vykdyti krepšininką operavusio garsaus JAV chirurgo J. Richardo Steadmano sudarytą reabilitacijos planą. Jame pirmus du mėnesius – jokio judėjimo ir galimybių priminti dešiniąją koją.
Pasak vieno Lietuvos rinktinės gydytojo Vytenio Trumpicko, dviejų mėnesių po mikroskilimų operacijos dažniausiai pakanka susiformuoti naujai kelio kremzlei, tačiau tai tėra pati pradžia. Kauno klinikose per metus atliekama apie 200 tokių operacijų, o reabilitacijos laikas priklausomai nuo pacientų labai skiriasi.
Panašios operacijos buvo atliktos ir keliems kitiems garsiems Lietuvos krepšininkams. 2001 metais karjerą baigusiam Artūrui Karnišovui pirmą kartą grįžti į aikštę prireikė trijų mėnesių, antrą – jau pusės metų. 2009 metų birželį Kauno klinikose kitas Lietuvos rinktinės gydytojas Rimtautas Gudas tokią operaciją atliko Šarūnui Jasikevičiui, ir įžaidėjas jau po kelių mėnesių galėjo paimti kamuolį į rankas.
L. Kleizos atvejis kiek sudėtingesnis. Krepšininko kelio rentgeno nuotrauką, magnetinio rezonanso tyrimą studijavęs ir pačios operacijos vaizdo įrašą stebėjęs V. Trumpickas pripažino, kad natūrali kremzlė sužalota pakankamai stipriai.
„Gijimas priklauso nuo daugybės veiksnių – kokia kremzlės vieta pažeista, koks plotas pažeistas, kaip giliai tai padaryta. Lino atveju pažeisti atraminiai paviršiai, plotas – nemažas. Todėl terminas yra ilgesnis, niekas nenori rizikuoti, nes pagreitinimas gali vėl pažeisti kremzlę. Per anksti pradėjus rimčiau sportuoti nauja, silpnesnė, kremzlė vėl būtų traiškoma“, – aiškino Lietuvos rinktinės gydytojas.
L. Kleiza kelio skausmus pajuto dar spalio mėnesį, o pati operacija atlikta tik vasarį. Graikijos spaudoje (pernai Lietuvos krepšininkas žaidė Pirėjo „Olympiakos“) net pasirodė pranešimų, kad „Raptors“ klubas vertė L. Kleizą sportuoti visa jėga, nors jis skundėsi kelio skausmais. Galbūt chirurginis įsikišimas buvo pavėluotas?
V. Trumpickas su tokiu požiūriu nenorėjo sutikti. L. Kleiza kelio skausmais pasiskųsdavo ir rinktinės stovyklose, tačiau atlikus tyrimus jokių defektų nebūdavo randama. „Dažniausiai tai yra ilgalaikio proceso pasekmė. Aš dažnai sakau, kad profesionalus sportas jau yra diagnozė. Linui kelis paskaudėdavo, bet kitose vietose problemų buvo daugiau“, – pabrėžė V. Trumpickas.
L. Kleiza šio sezono pradžioje kurį laiką negalėjo rungtyniauti dėl abiejų Achilo sausgyslių uždegimų.
Reabilitacija – ir Lietuvoje
Pirmus kelis mėnesius L. Kleiza daugiausia laiko leis specialioje medicininėje kėdėje, kuri atlieka judesius už patį žmogų. Mikroskilimų operacijos sėkmė paremta paties organizmo darbu – naują kremzlę suformuoja kraujo kūneliai. Tačiau didžiausia problema, kad per tiek laiko nusilpsta kelį laikantys raumenys. Būtent jų atstatymas ir yra ilgiausias bei daugiausia laiko atimantis procesas.
Po pirmų kelių mėnesių L. Kleiza vėl keliaus pas chirurgą J. Richardą Steadmaną išsitirti, ar naujoji kremzlė sėkmingai užaugo. Vėliau bus sudarytas pačios reabilitacijos planas, kurio pradžioje – plaukiojimas baseine ir nedideli krūviai minant dviratį, o pabaigoje turėtų būti sugrįžimas į krepšinio aikštę. 9–12 mėnesių yra tas laikas, po kurio L. Kleiza vėl profesionaliai galės žaisti krepšinį.
Pirmąją reabilitacijos dalį Lietuvos rinktinės vedlys atliks Toronte, bet balandį, pasibaigus NBA reguliariajam sezonui, jis ketina grįžti į Lietuvą.
Per LKF taurės finalo ketverto varžybas federacijos vadovai buvo susitikę su „Raptors“ klubo viceprezidentu ir generalinio vadybininko asistentu Maurizio Gherardini. Italas sutiko, kad stebint L. Kleizos progresą turėtų vykti glaudus bendradarbiavimas tarp Toronto klubo ir Lietuvos rinktinės medikų.
„Mus nudžiugino toks geranoriškas Toronto klubo vadovų požiūris. Kita vertus, mes jiems galime būti taip pat naudingi. Kaip žinote, NBA lygoje kitas sezonas gali neprasidėti dėl galimo lokauto, o tokiu atveju visą Lino priežiūrą galėtų perimti mūsų medikai“, – IQ tvirtino LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.
Bet ar „Raptors“ klubas bus toks geranoriškas, jei L. Kleiza sveikdamas aplenktų laiką ir pareikštų norą žaisti Europos čempionate? Kažin, nes Toronto ekipa turi skaudžios patirties. 2007-aisiais ispanas Jorge’as Garbajosa, nepaisydamas klubo draudimų, rungtyniavo Europos čempionate, bet paskui turėjo praleisti didžiąją dalį NBA sezono. Po šio įvykio „Raptors“ ir Ispanijos krepšinio federacija įsivėlė į teisinį konfliktą. „Mes esame pasirengę viskam“, – užtikrino M. Balčiūnas.
Nauji scenarijai
LKF bus pasirengusi ir sumokėti išaugusį draudimą, jei iškils tokia būtinybė. Šią sumą pažadėjo skirti vienas pagrindinių federacijos rėmėjų „Poker Stars“.
Stebuklų būna. Kaip 1988 metais, kai po Achilo sausgyslės operacijos Arvydas Sabonis išvyko į Seulo olimpines žaidynes ir su SSRS rinktine iškovojo aukso medalį. Tačiau vėliau daugelis krepšinio specialistų ir gerbėjų galėjo tik spėlioti, koks krepšininkas galėjo būti A. Sabonis, jei ne tos sunkios traumos.
L. Kleizai sausį sukako 26-eri. LKF prezidentas Vladas Garastas pripažino, kad dirbtinis skubėjimas geriausiam Lietuvos krepšininkui gali reikšti ankstyvesnę karjeros pabaigą. „Paskubėjus žaidėją galima pražudyti. Nekyla rankos ir nesiverčia liežuvis skubinti L. Kleizą. Jei jis paskubės, gali susigadinti karjerą“, – tvirtino V. Garastas.
Vieną tokį atvejį buvęs treneris galėjo stebėti iš arti. 1996 metų Atlantos olimpiadoje Šarūnas Marčiulionis žaidė neišsigydęs traumos, todėl dar po metų, būdamas 33-ejų, buvo priverstas atsisveikinti su didžiuoju krepšiniu.
L. Kleizos Lietuvai dar reikės. Geriausia būtų, kad reikėtų 2012 metų Londono olimpiadoje. Bet pirmiausia į ją reikės patekti. Tiesioginius bilietus į Londoną gaus tik Europos čempionato finalo dalyvės, o dar keturios komandos turės kovoti papildomame atrankos turnyre.
Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate Turkijoje buvo vieninga kaip kumštis, bet vis dėlto žaidimas buvo lipdomas apie L. Kleizą.
Akivaizdu, kad dar prieš kelis mėnesius virusi diskusija, ar Europos čempionate turėtų žaisti planetos pirmenybių prizininkai, ar reikėtų vėl kviesti veteranus, neteko prasmės. Iš rikiuotės iškritus L. Kleizai, galimybė į rinktinę susigrąžinti Šarūną Jasikevičių, brolius Lavrinovičius, Rimantą Kaukėną, Darių Songailą (arba bent kelis jų) tapo būtinybe.
Būtent tai dabar turėtų tapti svarbiausia K. Kemzūros ir LKF vadovų užduotimi. Žinoma, nereikėtų visai užmiršti ir L. Kleizos. Stebuklų juk būna.
