Aštuoniolikti metai jis kasdien aštuntą ryto „dėl darbo“ sėda vartyti laikraščių, naršyti interneto portalų. Tačiau jis nei koks nors valdžios pareigūnas, nei patarėjas, nei laikraščių apžvalgininkas. TV laidos „Dviračio šou“ prodiuseris Haroldas Mackevičius šypsosi: taip, jį, buvusį Keistuolių teatro direktorių, galima vadinti žiniasklaidos teatro direktoriumi. Su juo IQ kultūros redaktorė Žilvinė Petrauskaitė kalbėjosi apie Lietuvos žiniasklaidą.
–Kas rytą imatės naujų idėjų laidos siužetams ieškoti. Kaip tai vyksta?
– Kintant laikams keitėsi ir žinių srauto sekimo būdas. Anksčiau tai buvo trys keturi laikraščiai, dabar – portalai, keli blogai, laikraščiai liko tik pavartymui.
– Ar skaitote laikraščius, naršote portalus, žiūrite TV laidas šiaip, dėl įdomumo?
– Keistas jausmas apima prasidėjus atostogoms (mūsų atostogos dabar ilgos – keli mėnesiai – čia ta krizė taip pakoregavo televizijų sezonus). Kokią savaitę ar dvi skaitai laikraščius, žiūri televizorių ir pagauni save fiksuojant: tai laidai tiktų, tiktų, tiktų. Po to savikontrolės „varžteliai“ po truputį atsipalaiduoja ir jau kokį liepos mėnesį esi visiškai laisvas. Ir lygiai taip pat būna, kai po atostogų pradedi dirbti – turi praeiti laiko, kad vėl įeitum į ritmą. Bet aš kažkaip atskiriu: kada darbui tai darau, o kada – visus darbus jau padaręs – savo malonumui.
– Ir ką – savo malonumui?
– Teatrinių, kultūrinių tekstų pasiskaitau.
– Sena meilė – teatras – nerūdija?
– Teatro „Dviračio šou“ labai daug, tad man labai praverčia tai, ko išmokau Keistuolių teatre. Su mano atėjimu laida ir tapo teatrinė – joje pradėjo vaidinti profesionalūs aktoriai. Lig tol joje buvo mėgėjiškas, studentiškas humoras.
– Esu girdėjusi žmones visai ne juokais kalbant, kad ne iš tradicinės žiniasklaidos, o iš „Dviračio šou“ jie sužino tikrąsias naujienas.
– Ir aš tai esu girdėjęs. Aišku, malonu, bet norėtųsi, kad jie turėtų dar kokį informacijos šaltinį, tikresnį už Dviratį. Mat mūsų žinios ne visada būna tikros. O toji iš šalies taikliai atrodanti įvykių analizė kartais išeina atsitiktinai, nes negalime kurti laidos apie ką nori…
– Kodėl?
– Galime filmuoti siužetus tik apie tai, kokius aktorius turime po ranka. Tarkime, dabar kai ką sugalvojome apie Andrių Kubilių, bet aktorius Sigitas Račkys labai užimtas. Ir žinau, kad tik ketvirtadienį jį galėsime filmuoti.
– Tai premjeras gali miegoti ramiai?
– Na, ne visai ramiai: parodysime, bet pavėlavę. Tenka su tuo taikytis, ypač kai aktoriai gastroliuoja. Pas mus vaidina daug Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus aktorių. Būdavo metas, kai iš penkiolikos Lietuvoje tebūdavo šeši. Tačiau tokiems atvejams yra pelės. Peliukai yra visą laiką – tekstus joms rašome kasdien nuo 8 iki 11 val. ryto. Apskritai laikas iki 13 val. mums kasdien – tam tikras smegenų šturmas – viską darome labai greitai.
– Tai, kaip suprantu, žiniasklaidos tą rytą pateikiamos naujienos ir jų veikėjai per šį laiką virsta laidos siužetais ir herojais – aktualijų koncentratu. O kaip koncentruotai apibūdintumėte dabarties Lietuvos žiniasklaidą?
– Dabartinės mūsų spaudos negali skaityti atsipalaidavęs, turi visą laiką galvoti, ką tuo parašymu norėta pasakyti, žiūrėti, kas yra leidėjai – žodžiu, turėti galvoje, KOKĮ leidinį laikai rankose. Ši slinktis neatsirado per vieną dieną, bet itin ryškiai ji pasimatė prieš kokius penkerius šešerius metus. Tačiau malonu, kad interneto portalai kol kas ne tokie – juose viskas taip, kaip žinių agentūrose. Objektyvumo ten daugiau nei laikraščiuose, o pastangų prakišti redaktoriaus nuomonę mažiau. Kaip žinios nešėjai portalai už laikraščius jau yra pranašesni, ir ne tik operatyvumo prasme. Nors, aišku, visko būna. Yra įvairių portalų, yra ir įvairių laikraščių.
– Tai ar ne metas prisiminti gebėjimą, ištobulintą sovietmečiu: skaitymą tarp laikraščio eilučių?
– Sovietmečiu buvai priverstas skaityti tarp eilučių, bet buvo labai aiškios tokio skaitymo taisyklės. Ir jeigu vieną kartą jas išmokai, tai buvo netgi labai paprasta skaityti. Šios taisyklės nesikeitė dešimtis metų. O dabar situacija keičiasi su kiekvienais Seimo rinkimais, valdžia, dauguma, simpatijomis, antipatijomis ir taip toliau.
– O televizijos laidos?
– Kokios ten tos laidos… Informacinės? Jas, kaip ir visa kita, irgi reikia perfiltruoti per savo galvą.
– Ar su savo televizijos kolega Kristupu Krivicku pasikalbate apie jo laidą ir jos kokybę?
– Nors daugybę metų dirbame vienoje televizijoje ir mūsų kabinetai buvo greta, ne, apie jo laidą mes nesikalbame – nelabai ką turėčiau jam pasakyti. Mes pasišaipome iš jo kartais, aš pasiūlau jam naujų idėjų laidoms – tarkim, man atrodo, kad sniegas šią žiemą labai baltas – negerai, ko nors į jį gali būti įdėta, bet šiaip – ką galėčiau pasakyti – čia jo reikalai.
– Ar „Dviračio šou“ turi neliečiamų temų?
– Klasikinės: liga, mirtis. Į Drąsiaus Kedžio istoriją mes visai nesikišome – nežinau, kur yra tiesa, o įvykiai tokie, kad nežinodamas tiek gali pripaistyti… Kita vertus, mes esame humoro laida, o tai yra visiškai nejuokinga. Ir juokingai čia nepadarysi. Galų gale – nereikia. Tai taip ir liko.
– Ar save laikote pilietišku, politiškai aktyviu žmogumi?
– Pilietišku, taip, politiškai aktyviu – ne. Politika man nerūpi, užteko vieno draugo pavyzdžio – kai žmogus iš „Dviračio“ išėjo kaip bendraautorius, o sugrįžo kaip personažas. Mums, aišku, tai į gera.
– Atrodo, kad optimizmu dėl Lietuvos politikos perspektyvų netrykštate.
– Visiškai netrykštu. Bet dejuoti nereikia – va, tuoj pavasaris – gyventi reikia. Negaliu sakyti, kad politika man labai trukdytų tai daryti – pabambi mokėdamas už šilumą, nes supranti, kad taip išlaikai politinę sistemą, ir tiek. O Lietuvos ateitis savaime yra gera. Tik reikia palaukti.
– Kiek?
– 200–300 metų – aš tai niekur neskubu.
