Rūta Oginskaitė. „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“, „Aidai“, 398 p.
Lietuvos dokumentinio kino klasikas, režisierius ir operatorius Robertas Verba, spaudoje perskaitęs ar televizijos ekrane pamatęs kokią nors netikėtą istoriją, įvykį, žmogų savo mokiniams pakiliai sušukdavo: „Vaikučiai, taigi reikia filmuoti!“
R. Verbai filmuoti reikėjo visada. Ne veltui Rūtos Oginskaitės biografinės knygos „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“ vienas skyrių pavadintas „Filmavimas be atvangos“. Daugybėje situacijų R. Verba rasdavo dokumentinės istorijos medžiagą ten, kur kiti matydavo tik paprastus, nereikšmingus faktus.
Dokumentika praėjusio amžiaus septintojo, aštuntojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje reiškė tarnystę ideologiniams okupantų poreikiams, „liaudies pasiekimų“ šlovinimą, o R. Verba rado būdų ir priemonių kurti dokumentinį meną, iš kurio mokėsi ir tebesimoko naujos filmininkų kartos. Vos vienas ideologinis, užsakomasis filmas per visą kūrybinę biografiją tuo metu, kai kiti patikėjo oficialiąja retorika, leidosi į flirtą su sistema. Tuo tarpu R. Verbai buvo svarbiau flirtuoti su moterimis. Turbūt ir ši savybė legendiniam režisieriui bei operatoriui pridėjo išradingumo, leidusio aplošti sistemą jos pačios būdais. Sunku patikėti, kad finansavimas filmui „Šimtamečių godos“ buvo skirtas pagal paraišką, kurioje R. Verba dievagojosi kursiąs filmą Lenino šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Žiūrint šį filmą sunku susilaikyti nenusišypsojus – nė kvapo ten nei Lenino, nei sovietinės ideologijos, nei kitokių privalomųjų gestų.
R. Verbai tarytum neegzistavo jokia „geležinė uždanga“, neleidžianti išvykti į Vakarus: į Ameriką emigravo jo motina, jis pats ne kartą lankėsi užsienyje ir gyveno spaudžiamas saugumo taip, lyg jokių represinių struktūrų nė nebūtų girdėjęs. Jo gyvenimas ir kūryba atskleidžia paprastą tiesą: visose santvarkose menininkui vienodai sunku ir lengva – sovietmečiu spaudė cenzūra, o laisvoje Lietuvoje varžtus uždeda laisvoji rinka. Tačiau tikras talentas randa savo vietą bet kada ir bet kur.
Dabarties jaunimui gali atrodyti, kad sovietinės Lietuvos kinas atgyvenęs, neįdomus, nereikšmingas, bet, kad ir kiek būtum prisižiūrėjęs naujausių technologijų, montažo technikų, efektų, Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno, R. Verbos ir kitų režisierių filmus atpažįsti iš kelių scenų, nes jos meistriškos ir jose slypi individualus stilius. R. Verbos dokumentiniame kine tokios raiškos elementai yra kadro įtaiga ir nuotaika, mat visų jo filmų centre yra žmogus ir žmogiškumas. Ir ne mieželaitiška didingo žmogaus reikšme, o jausmo subtilumu.
R. Oginskaitės knyga „Nuo pradžios pasaulio“ yra bandymas aprašyti R. Verbos gyvenimą ir kūrybą dabar vis labiau populiarėjančiu istoriografijos metodu, kai teksto pagrindas yra ne autoriaus pozicija, o dokumentų ir amžininkų žodžių citavimas. Todėl dominuoja faktai, o ne jų interpretacija. Pastaroji slepiasi potekstėje, kuri per prievartą neperšama. Pačios R. Oginskaitės rašytas tekstas sudaro trečdalį knygos. Kitos dalys – atsiminimai žmonių, kurie pažinojo ir bendravo su R. Verba, bei paties režisieriaus prieš mirtį pasakyti žodžiai. Taigi susidaro nuomonių gausos ir įvairovės įspūdis. Autorė lyg iš paties R. Verbos išmoko auksinę dokumentikos taisyklę – nesikišti į tai, ką fiksuoji, leisti kalbėti kitiems. Tačiau po visų kalbų – ir amžininkų, ir R. Oginskaitės, ir R. Verbos – prabyla patys režisieriaus ir operatoriaus kūriniai (jų įrašai pridedami prie knygos).
Apie tai, kad kūryba kalbėtų už juos, svajoja daugelis menininkų. Sunkiausia tai suprasti rašytojams, labiausiai linkusiems komentuoti savo kūrybą bei biografiją. R. Verba iškalbus tapo tik prieš mirtį – didžiąją gyvenimo dalį jam geriau sekėsi mąstyti kadrais, o ne žodžiais ar frazėmis. Priešmirtiniame interviu R. Verba apgailestauja, kad nerealizavo daugybės savo sumanymų, nesiėmė fotografijos ir vaidybinio kino. Tačiau tai, kas režisieriui atrodo kaip penktadalis visų išnaudotų galimybių, žiūrovui regisi kaip daugiau nei šimtaprocentinio genialumo ženklai.
Prieš mirtį R. Verba vylėsi, kad Lietuvos kino studijoje atsiras vietos jo filmams, bus skirtas bent kampelis jiems žiūrėti, susipažinti ne tik su kūryba, bet ir kontekstu, arba – geriausiu atveju – įsteigtas Dokumentinio kino institutas. Bet režisieriaus ir operatoriaus darbai tebeguli archyvuose, dokumentinis kinas Lietuvoje neklesti, griaunant Lietuvos kino studijos pastatus neįkainojami kino archyvai mėtėsi lauke ant žolės, ir tai nedaug kam kėlė rūpestį.
