Oscar Wilde „Ketinimai“ (vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė), „Metodika“, 144 p.
Žymiausias Oscaro Wilde’o biografas Richardas Ellmanas savo knygą pradėjo citata iš vienos jo pjesės: „Siela gimsta sena ir vis jaunėja. Tai – gyvenimo komedija. O kūnas gimsta jaunas, bet tampa senas. Tai – gyvenimo tragedija.“ Wilde’as itin patogus cituoti, iš esmės tai epigrafų rašytojas, nežinia kas jį pralenktų talentu kurti aforizmus.
Kadaise viename Tbilisio antikvariate užtikau carinėje Rusijoje išleistą jo raštų šešiatomį. Citata, kuri tuomet įstrigo, yra ši: „Iš tikrųjų Menas atskleidžia Gamtos kūrybingumo stoką, neįprastą šiurkštumą, ypatingą monotoniją ir visišką neišbaigtumą. Žinoma, Gamtos ketinimai geri, tačiau, kaip kartą yra pasakęs Aristotelis, ji nepajėgia jų įgyvendinti.“ Dabar tai galime skaityti ir lietuviškai. Ir kas iš to?
O. Wilde’as torpeduoja lietuvišką mentalitetą, linkusį remtis kiek žemiškesnėmis vertybėmis. Oscaro net žemiškiausi dalykai yra praradę savus kontūrus ir tapę raide ar sakiniu, o iš tiesų – menu, kvestionuojančiu gamtą, kviečiančiu ją dvikovon. Ir laiminčiu, nes ši dvikova – ne pagal gamtos taisykles. Oscaras – antgamtiškas. Gamta jam turėtų labai keršyti. Žinome, kad ir keršijo.
Peržvelkime jo kūrybos bagažą. Yra eilėraščių, itin naivių ir mėgėjiškų. Kelios stilingos, tačiau didaktiškos pasakos. Vienas puikus romanas. Pagrindinė kūrybos dalis – pjesės. Dendžiui Oscarui nepakako minties apie kažkur jį tyliai skaitantį skaitytoją. Reikėjo minios ir žiūrovo. Žiūrovų tuo metu jis turėjo. Ir teatre, ir teisme, pasibaigusiame fatališkai. Yra vienas kūrinys, išsiskiriantis iš visos jo kūrybos: „De Profundis“, herojiškoji rezignacija. Kai kam jis pats geriausias, kai kam – labiausiai ištrintinas iš dendžio failų.
Pagaliau lietuviškai sulaukėme Oscaro Wilde’o esė, o geriausia jo kūrybos dalis, be paties gyvenimo, ir buvo pjesė ir esė. Čia autorius švaisto savo talento talerius nesitaupydamas. Dažniausiai jis čia dialogiškas, jo esė „kalbasi“ du oponentai. Taip pratęsiama antikinė tradicija, įsiminta dar nuo Platono.
Tik kalba čia jau ne platoniška. Retorikos daugoka, tačiau Oscaras linkęs ne atsidengti, o slėptis. Kartais besislepiantį išduoda ir po kuo jis slepiasi, kaip ir šiuo atveju. „Ak, dabar jūs esate įžūlus“, – sako toks Ernestas viename knygos tekstų. Įžūlumas yra drąsos simuliavimas ir to Oscarui netrūksta. Ar tai liudija kūrybinių galių stygių ar perviršį? Ar visi sakinių nėriniai yra tik tuščias startinio pistoleto šūvis?
Būtų lengviau atsakyti, jei Oscaras Wilde’as būtų rašęs kaip Kudirka arba Biliūnas. Kultūra ir jos tradicija kartais komplikuoja vertinimus ir padeda mėtyti pėdas. Knygoje daugybė kultūros ženklų, neretai autoriaus manipuliuojamų ir vartomų kaip tik panorėjus. Bet šiaip ar taip ši kultūrinė atrama neišvengiama. Oscaras negali gyventi kitur, tik kultūroje. Pradžioje minėta jo gamtos/meno dichotomija – prisimintina.
Keista, kad šią knygą išleido ne viena pagrindinių leidyklų. Tačiau jos pasirodymo faktas grąžina mus į prisimintinus laikus, kai tokie tekstai buvo įmanomi. Tokių daugiau niekas nebeparašys.
