M. Kvedaravičius po filmo premjeros Berlyne: „Dabar galime atsikvėpti.“
Su debiutiniu filmu tiesiai į Berlyno kino festivalį. Taip įspūdingai kine debiutavo 34 metų antropologas Mantas Kvedaravičius, šiuo metu gyvenantis tarp Vilniaus ir Kembridžo, kur rašo daktaro darbą. Jo sukurto pirmojo dokumentinio filmo, pasakojančio apie grobimus ir žmonių kankinimus Čečėnijoje, pasaulinė premjera įvyko šiųmetėje „Berlinalėje“.
Tiesą sakant, filmo apie karo nualintą šalį premjera praėjo ne bet kaip – M. Kvedaravičiaus „Barzakh“ pradėjo 61-ojo Berlyno kino festivalio dokumentinių filmų programą „Panorama Dokumente“.
Lietuvio režisieriaus juostą festivalio atrankos komisija įvertino kaip solidžiausią, už nugaros palikdama kelis tūkstančius kitų juostų, atsiųstų iš viso pasaulio. Tai – vienas aukščiausių lietuviško kino įvertinimų per pastaruosius 20 metų.
Tačiau naujokas kine, filmo režisierius, pagrindinis operatorius ir vienas montažo režisierių M. Kvedaravičius nesijaučia nuveikęs ką nors stebuklinga.
„Tokie festivaliai kaip „Berlinalė“ yra gera vieta parodyti filmą. Tačiau tai tikrai nėra proga paplekšnoti vienas kitam per petį ir pasakyti, kokie mes šaunūs. Didieji festivaliai padeda prabilti į platesnes auditorijas – tai yra esminis privalumas“, – interviu žurnalui IQ sakė M. Kvedaravičius.
– Kokie įspūdžiai po filmo premjeros Berlyne – kokios žiūrovų reakcijos sulaukėte?
– Premjera ir vėlesnis filmo rodymas praėjo labai gerai. Žiūrovų salės buvo beveik pilnos, pirmieji kino kritikų atsiliepimai vokiečių spaudoje, televizijoje ir radijuje taip pat teigiami. Reportažą apie filmą parengė ir CNN televizija.
Žiūrovai po filmo seansų uždavė daug klausimų, šie mūsų pokalbiai užtrukdavo ilgai. Ir žiūrovai, ir režisieriai filme įžvelgė tokių reikšmių bei klodų, kurių nė aš nepastebėjau. Vadinasi, idėja kurti filmą pasiteisino, ir man bent iš dalies pavyko.
– Esate antropologas, Kembridžo universitete rašote mokslinį darbą. Kodėl nusprendėte kurti filmą?
– Tikrai neturėjau jokio noro keisti profesijos ar daryti karjeros kitoje srityje. Sukūriau filmą, nes toks buvo mano pasirinkimas, tokia kalba nutariau kalbėti apie Čečėnijoje vykstančius žmonių grobimus, kankinimus, nuolatinį jų artimųjų gyvenimą nežinioje.
2006 metais lankydamasis Šiaurės Kaukaze aš, kaip antropologas, atlikau mokslinį tyrimą savo daktaro darbui.
Ten pagyvenus iš pradžių kilo idėja sukurti filmą apie sapnus, kuriuose žmonės regi savo dingusius artimuosius. Vietos gyventojai papasakojo ne vieną istoriją, kai būtent iš sapnų sužinojo apie jų buvimo vietą. Taigi – nuo to aš atsispyriau.
– Galite iššifruoti, ką reiškia „Barzakh“?
– Barzakh – tai riba tarp dviejų pasaulių, tam tikra mistinė erdvė tarp gyvenimo ir mirties. Čečėnijoje vyraujančios islamo srovės sufizmo išpažinėjai tiki, kad sapnuodami patenkame į tą erdvę ir ten būdami suprantame dalykus, kurie mums neaiškūs tikrovėje.
Todėl barzakh tapo pagrindiniu filmo atspirties tašku. Šio filmo tikslas – parodyti, ką žmonės išgyvena, kai nežino – jų artimieji gyvi ar mirę. Su tuo susiduria beveik kiekviena čečėnų šeima. Aš stengiausi atskleisti būseną, kuri nėra nei mirtis, nei gyvenimas.
– Ar iš tiesų gyvenimas Čečėnijoje – tarsi sapne?
– Gyvenimas ten klostosi keistai. Žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje – kartais čia pat šaudoma, čia pat švenčiama ir šokama. Niekada nežinai, kada ir kodėl tave gali suimti, įkalinti ir kankinti.
Tarsi ore tvyrotų tam tikras pavojaus ir nežinomybės kvapas. Viena galimybių buvo šį jausmą aprašyti. Tačiau jaučiau, kad moksliniame darbe kai kas svarbaus neišvengiamai liktų neatspindėta.
Kita galimybė buvo užfiksuoti patirtus jausmus ir įvykius literatūros kūrinyje. Tačiau supratau, kad tam reikia talento, kita vertus, rašytojui gali nepavykti, nes realybę gali nugalėti kūryba.
Tad nutariau aplinką, jausmus fiksuoti kino kamera.
– Filmas, regis, sukurtas skandinavišku stiliumi – kamera statiška, žmonės į objektyvo lauką įeina ir išeina. Specialiai stengėtės laikytis tokio braižo?
– Filmavau kitaip, tačiau montažo metu būtent taip susidėliojo filmo epizodai. Buvo kuriamos dvi filmo versijos – vieną jų montavau su konsultantais Lietuvoje, kitą kūrė A. Kaurismäki montažo režisierius Timo Linnasalo.
Po diskusijų nutarėme likti prie mano versijos, nes surinkta medžiaga buvo pakankamai intymi. Filmą baigėme kurti visi kartu – aš, A. Kaurisamäki ir T. Linnasalo – studijoje Suomijoje. Montažas užtruko ilgiau nei metus. Per tą laiką buvo visko – pykome vienas ant kito, ginčijomės dėl filmo ritmo, taisyklių. Gerai tai, kad kino profesionalai man padėjo „išvalyti“ tam tikrus „režisūrinius antspaudus“, kurių dokumentiniuose filmuose patartina išvengti.
– Toli gražu ne visiems pavyksta dirbti kartu su tokio kalibro režisieriais kaip A. Kaurismäki. Kaip jums pavyko užmegzti kolegišką partnerystę?
– Per bendrus pažįstamus – pažinojau vieną suomių dokumentinio kino režisierę, kuri mus ir suvedė. Pasikalbėjome su A. Kaurismäki, sutapo mūsų požiūris ir nutarėme kartu dirbti.
Tačiau, kaip ir minėjau, ne visuomet prieidavome prie vienos nuomonės. Kartą telefonu jis man pasakė: „Tiktai man nereikia visų tų art-house tipo filmų.“ Tada aš jam atsakiau, kad visai nenoriu būti toks režisierius, prisipažinau, kad vos prieš dvejus metus nė nežinojau, kas toks yra A. Kaurismäki. Jis man tada pasakė: „O aš ir dabar nežinau.“
– Kiek laiko gyvenote Čečėnijoje kurdamas šį filmą?
– Į Čečėniją važinėjau 2006–2009 metais. Per tą laiką šioje šalyje praleidau maždaug metus, gyvenau keliose čečėnų šeimose.
– Apie Čečėniją buvo susuktas ne vienas filmas, sukurta šimtai tiriamųjų reportažų. Tačiau šiame filme, išskyrus jo paskutines minutes, mes nesužinome jokių faktų. Specialiai nesiekėte detaliai papasakoti šių šeimų tragedijų, aiškintis jų priežasčių?
– Iš esmės – taip. Apie nusikaltimus Čečėnijoje prirašyta tūkstančiai tyrimų ir ataskaitų. Tačiau jų turinys didžiajai visuomenės daliai vis dar nežinomas. Be to, visada lengviau įsimenamos žmonių istorijos.
Jei būčiau turėjęs daugiau patirties kine, galbūt filmas būtų išėjęs kitoks. Mano idėja buvo – perteikti nuotaiką, esamą gyvenimo momentą – kad jis būtent toks, koks rodomas. Aišku, montažas ir dokumentiniam filmui suteikia fikcijos. Tačiau mes matome tikro žmonių gyvenimo atkarpas.
– Jūsų filmo dalyviai skausmą reiškia ganėtinai santūriai. Kodėl vietos gyventojai, netekę artimųjų, stengiasi užgniaužti širdgėlą?
– Taip, žmonės filme atvirai nepravirksta. Verksmas – tarsi išsivadavimas, išvalanti emocija.
Čečėnai skausmą laiko savyje. Filme yra epizodas, kai moteris važiuoja automobiliu, paremia galvą ant sėdynės ir tarsi pradeda verkti. Tačiau iš tiesų, nors jos kaklo venos įsitempusios, ji vis dėlto nepravirksta.
Jei žinotum, kad sūnus ar vyras jau miręs, turbūt išsiverktum, apraudotum jį. O šiuo atveju – kai nežinai – po emocijų protrūkio vis tiek lauktų kitos laukimo ir vilties dienos. Tuo pat metu dar reikia galvoti, kaip prasimaitinti už 50 litų per mėnesį valant grindis.
Tai neleidžia išsilieti. Tuomet emocija yra kur kas „sunkesnė“.
– Filme viena moteris meldžia, kad Dievas pasaulio nepaliktų be žmogaus meilės. Tarytum tai būtų daugiausia, ko vietos žmonės galėtų prašyti, – į antrą planą nukeliant, o galbūt ir jau nebesitikint teisingumo.
– Manau, čečėnai vis dar prašo teisingumo. Tačiau teisingumas reikalauja pozicijos, tai jėgos santykis – kas nors turi būti nuteistas.
Žmogiška meilė yra bendresnė sąvoka. Šeimose dažniausiai vis tiek lieka vaikai, kiti artimieji, be kurių nei gyvenimas, nei viltis būtų neįmanomi.
Sutinku, kad į žmogiškosios meilės aspektą taip pat galima pažiūrėti kitu kampu. Kartais kankintojas ir kankinys yra iš to paties kaimo, buvę kaimynai. Tokiu atveju žmogiškos meilės aspektas įgyja kitą prasmę.
– Filme tarsi užsimenama, kad tarptautinių organizacijų atstovai, tarp jų ir žmogaus teisių gynėjai, yra bejėgiai Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje.
– Jei kalbėtume apie žmogaus teisių gynėjus, dalį mano draugų, besilankiusių ar gyvenusių Čečėnijoje, irgi galima prie jų priskirti.
Tačiau kas yra žmogaus teisių gynėjas? Man tai – tuščia sąvoka. Čečėnijos Respublikoje yra specialiai paskirtas Žmogaus teisių ombudsmenas. Tačiau jis tarnauja režimui – šis žmogus yra buvęs tardytojas, įsisavinęs žmogaus teisių gynėjų leksiką. Atvykus tarptautinėms stebėtojų komisijoms jis gali daug kalbėti apie Jungtinių Tautų sutartis ir konvencijas. Sunku suvokti, kad tas pats žmogus po darbo gali apsilankyti kankinimų kalėjime visai dėl kitų tikslų.
– Filmą dedikavote 2009 metais nužudytai rusų žurnalistei, žmogaus teisių gynėjai Natalijai Estemirovai.
– Man teko bendradarbiauti su vienintele nepriklausoma Čečėnijoje veikiančia žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorial“, kuriai priklausė N. Estemirova. Ji man padėdavo rasti žmonių, su kuriais buvo galima kalbėti apie pagrobimus. Jos dėka turėjau užnugarį – mane priimdavo, apnakvindindavo kaip patikimą žmogų.
– Ar per visą buvimo Čečėnijoje laikotarpį įtampą jautėte nuolat?
– Įtampa buvo didžiulė. Ne tik aš ją jaučiau. Neaišku, kas rizikavo daugiau – aš ar tie žmonės, kurie man padėjo.
Nuolat žinodavai, kad esi stebimas, kad bet kuriuo metu gali užgriūti saugumas. Visokiomis priemonėmis bandėme apsidrausti – prieš eidami miegoti vartus kieme užstatydavome automobiliu, nakvodami langą palikdavome atvirą, jei staiga prasidėtų „valymo“ operacija.
Po kelių savaičių neišvengiamai apima paranoja. Pradedi matyti įtartinus dalykus, kurių nėra. Atrodo, gražus miestelis, nieko nevyksta, tačiau vis tiek jauti įtampą.
Dažniausiai kas nors iš tikrųjų įvykdavo – ar netoliese sprogdavo bomba, ar praūždavo „valymo“ reidas.
Ilgainiui su šia įtampa susigyveni, tačiau visiškai nuo jos atsiriboti neįmanoma.
– Minėjote, kad pats buvote kuriam laikui įkalintas ir sulaikytas saugumo struktūrų. Kaip pavyko ištrūkti?
– Gatvėje kelis kartus buvau trumpam sulaikytas vykstant patikroms. Dažniausiai vaikščiodavau be paso, mobiliojo telefono – mane paprastai palaikydavo vietiniu ir didesnių problemų nekildavo. Pasisekė, kad per tuos tris kartus, kai buvau apieškotas, nieko neturėjau.
Pavojingiausia situacija buvo kilusi 2006 metais, kai automobiliu vykau į vieną Čečėnijos regioną, kurio gerai nežinojau. Tuo metu šalia sostinės Grozno vyko speciali operacija – buvo tikrinami visi automobiliai.
Važiavau kartu su gerai pažįstamu čečėnu. Kareiviai mus sulaikė prie vieno dar veikusio kankinimų kalėjimo. Sulaikymo metu turėjau savo asmens dokumentą, mobilųjį telefoną, tačiau neturėjau kameros.
Kol tikrino mano dokumentus, vienas čečėnų pareigūnų priėjo prie manęs ir pasakė: Dabar tau reikia paskambinti savo artimiesiems. Dabar. Jis išskirtinai pabrėžė paskutinį žodį.
Supratau, kad situacija rimta. Paskambinau Čečėnijoje buvusiems keliems savo bičiuliams.
Į apklausą įsitraukė kelių tarnybų darbuotojai – jie pervežė mane į milicijos nuovadą, tardė, bet smurto nesiėmė. Man grėsė pavojus būti apkaltintam šnipinėjimu arba pagalba sukilėliams.
Po poros dienų mano pažįstamiems pavyko susisiekti su aukštu kalėjimo pareigūnu, kuris padėjo mane išlaisvinti. Tardytojams buvo pasakyta, kad aš turiu „stogą“. Beje, apie tą kalėjimo pareigūną, kuris mane užtarė, ir jo tarnybos nusikaltimus aš jau rinkau medžiagą.
– Galbūt Čečėnija jus paskatino į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis?
– Iš dalies, taip. Man didele pamoka tapo atradimas, kad žmonės nepraranda gyvenimo džiaugsmo bet kokiomis sąlygomis.
Tuo pat metu žmonės ir džiaugiasi, švenčia, ir liūdi. Nors kone kiekviena čečėnų šeima patiria savo tragediją, vis dar galima pamatyti jų besidžiaugiančias akis. Šis gyvenimo džiaugsmas, nepaisant nevilties, Čečėnijoje yra labai stiprus.
