B. Garbaravičienė.
Nieko jau nestebina, kad prieš rinkimus partiečiai, o per šiuos, savivaldos, ir ne partiniai , mus visus vilioja išmoningais ir juokingais šūkiais. Žodžio svarumas ar frazės genialumas tampa imagologų galvos skausmu. Reklamos skelbėjai dėl tų frazių protingumo kriterijaus nesuka galvos, svarbu, kad būtų ką skelbti ir kuo daugiau pelno išpešti. Paprasta ir aišku.
Kažin ar rinkėjai gilinasi į „genialų“ plakatuose rėkiančių žodžių turinį ir prasmę, nes iš patirties žino, kad pažadai ir skambių frazių prasmė po rinkimų neteks jokios prasmės. Net atsakomybės neliks, ar žadėjai šviesų rytojų, ar miglotai rūpinaisi svarbiausiu – žmogumi, ar barstei „garbės žodžius“, ar per 111 dienų užsimanei pakeisti gyvenimą, ar nusipelnei gyventi geriau. Žaidimo taisyklių nėra jokių. Nebent gali kaip kokiame stalo žaidime „Alias“ spėlioti.
Šįkart į savivaldos rinkimus viliojantys plakatų autoriai, regis, net nesuko galvos dėl pažadų, nes, atrodo, rungtyniauja, kas kvailiau išrėks kokią intriguojančią paikystę apie sveiką ir nesveiką protą, atgimstančius miestus, visagalius šerifus ir Lietuvą lietuviams, ne gėjams-niekadėjams.
O štai vis naujų partijų kūrėja, manipuliuojanti istoriniais pavadinimais, savo iškilią figūrą plakatuose pristato šūkiu „Turi būti KITAIP“. Še tau, boba, devintinės – kitaip ir ne kitaip. Vyresnės kartos rinkėjai turėtų prisiminti sovietinį vaikišką filmuką „Ragana-prieš“ . Gal išties visos „raganos“ – Šatrijos ir ne – visados yra „prieš“. Prieš sveiką protą, saiką ir padorumą. Prieš sakydamos vargiai pagalvoja, kad norint kalbėti, reikia išmokti patylėti.
Viename dienraštyje pastebėjau norinčios, kad viskas būtų KITAIP, herojės nuotrauką prie užuojautos. Krūptelėjau, negi nesulaukė vargšelė, kad viskas būtų kitaip… ne, pasirodo, ji užjaučia velionio Poeto artimuosius… Taigi užjaučia kitaip, kad visi prieš rinkimus matytų jos povyzą.
Taigi mūsų renkamųjų mąstysena ir kalbėsena, rėkte rėkianti iš plakatų, daro TOKĮ įspūdį, kad negalime į tai nereaguoti ir primena, deja, gerai pažįstamą paviršutiniškų laikraščių žinučių ir prastų romanų stilių. Tetrūksta gatvės žargono, kad atrodytų arčiau liaudies, pvz. „Visi prieš mus buvę kiauri, o mes čiotki ir padarysim čiki-piki: atvaryk balsuot“ ar pan.
Sakysit, perlenkiu lazdą? Galbūt, bet atidžiau paskaitykit mūsų spaudą ir tikrai pajusit, kaip nuvertėjo žodis, jo prasmės ir kiek gatvės, net kalėjimo žodelyčių puikuojasi įniršusių komentatorių bei apžvalgininkų tekstuose.
Buvęs Hamburgo universiteto anglų literatūros profesorius Dietrichas Schwanitzas, patardamas išsilavinusiam žmogui, ką reikia žinoti, siūlo ir tai, ko žinoti nereikia. Tad jo patarimu galėtume nekreipti dėmesio į kvailus rinkimų šūkius, o padorioje kompanijoje gal apie juos ir nekalbėti. Juk žmogus, kuris labai gerai nusimano, apie ką rėkia reklaminiai plakatai ir rodo mūsų televizijos, demonstruoja ir savo intelektualinį lygį bei tai, kaip jis leidžia laiką.
Minėtas profesorius, beje, pastebi, kad ypatingos silpnaprotystės išraiška laikomi televizijos žaidimai ir visi Reality-TV variantai, pavyzdžiui, serialai apie nelaimingus atsitikimus, ašaras garantuojančios laidos pro rakto skylutę dirsčioti mėgstantiems emociniams iškrypėliams, pvz., seniai išsiskyrusių šeimų susitikimai, susitaikymo ir vestuvių reginiai bei laidos ir visos kitos pastangos, kurių televizija, uoliai tarnaudama tautos kvailinimo reikalui, griebiasi kasdien. O prieš rinkimus ypač. Žinoma, geriausia neturėti televizoriaus ir neskaityti kvailų agitacinių bei reklaminių plakatų, kad ir kaip jie badytų akis.
Bene prieš šešiolika metų filosofas Arvydas Šliogeris yra labai vaizdingai rašęs apie tai, kad esame praradę tikėjimą tyliąja kalbos galybe, kad viešoji kalba vis labiau tampa mechaninė, panaši į buldozerį ar gelžbetonio bloką, lėkšta ir vienmatė. Tada jis aštriai rėžė, sakydamas, kad net kalbėdami taisyklingai, čiauškame neįsismelkdami į kalbos erdvę, pasiduodami plepalų ir ideologinio kriuksėjimo terorui.
Tada jis buvo bemaž optimistas, svarstydamas, kad galbūt ir šnekėti reikia taip, kad mūsų kalboje būtų mažiau beprasmio triukšmo ir daugiau prasmingos tylos, pereinančios į konkretų veiksmą ir tampančios žodžio, daikto, tikėjimo ir vilties kristalais. „Sugrįždami į tylą, mes galbūt sugrįžtame į tikrąją kalbą, o sugrįždami į kalbą, sugrįžtame į Lietuvą, visai kitokią, negu ji buvo iki šiol. Kas žino, ar pavyks mums sugrįžti“.
Tai ar pavyko? Tebūnie tai retorinis klausimas. O gal ir atsakymas, apsimetantiems, kad patys nežino nei ką kalbėti, nei kaip elgtis, nors ir šaukiantiems, kad nori, jog būtų vis KITAIP. Bet kaip?
