Kaimynai susirūpino
Nuo per didelės meilės gyvuliams iki keturkojų kankinimo – vos
vienas žingsnis. Rožių g. mikrorajono pakrašty įsikūrusiems panevėžiečiams
galvos skausmu tapo maždaug prieš porą metų priešais jų langus palaikį tvartelį
susirentusios pensininkės ūkis. Vietiniai tikina nebegalintys tverti matydami
net žiemą lauke prie sukrautos šieno stirtos kinkuojantį arklį ar kaip įniršusi
šeimininkė gyvuliams šonus vanoja lazda.
Viena nemenką ūkį prižiūrinti 64-erių Genovaitė Veronika
Dagienė keletą kartų per dieną į tvartelį kulniuoja iš savo namų „rožyne“. Nors
gyvuliai reikalauja nemažai vargo, pensininkę net supykdo aplinkinių užuominos,
kad gal jau atėjo laikas atsisakyti ūkio.
„Visą žiemą arklį lauke prie šieno krūvos matome. Supančiotas
gyvulys visur vaikšto, ateina į kiemus. Kokios jo kojos baisios – kanopos
atsilupusios, kraujuoja. Baisu žiūrėti ir klausyti, kaip atėjusi parsivaryti
šeimininkė arklį pagaliu muša ir visokiais žodžiais plūstasi. Gyvuliui basliu
per nugarą duoda“, – baisėjosi G.V.Dagienės kaimynas.
Anot jo, priekaištaujantiesiems, kad kankina gyvulį, pensininkė
atšauna, esą arkliui šaltis – nebaisus, jam netgi geriau po sniegą braidžioti,
nei tvarte pririštam stypsoti.
Pasak kaimynų, G.V.Dagienės augintiniams nesaldu ir vasarą –
neva aplinkui tvartelį besiganančios karvės net per didelius karščius retai
girdomos.
„Reikia gyvulius iš jos išvaduoti. Jai pačiai ką nors sakyti
bijome, dar padegs supykusi“, – dėl G.V.Dagienės kaimynystės nerimauja „rožyno“
gyventojai.
Dirbti kompiuteriu – valkatauti
Nors ir bijodami „ūkininkės“ keršto, netekę kantrybės
G.V.Dagienės kaimynai prieš porą dienų ant kojų sukėlė gyvūnus ginančias
organizacijas. Gyvūnų globos draugijai, Panevėžio apskrities maisto ir
veterinarijos tarnybai buvo pranešta apie Pievų gatvėje ant sniego besiganantį
arklį.
Gelbėti gyvulio nuskubėję veterinarijos inspektoriai arklį vis
dėlto rado tvartelyje kartu su dar keturiais galvijais. Kad arklys neseniai
braidžiojo po sniegą, išdavė prie lauke suverstos šieno stirtos palikti
pėdsakai.
Prie tvartelio durų su kibiru pašildyto vandens inspektorių
sutikta G.V.Dagienė, vos išgirdusi, kokie svečiai aplankė jos ūkį, prapliupo
plūstis.
„Aš darbą dirbu, gyvulius auginu, o jūs prie kompiuterių sėdit
– valkaujat!“ – šaukė pensininkė.
Dar labiau „ūkininkė“ įsiuto išgirdusi, kad veterinarai
atvažiavo patikrinti, ar gyvuliai tinkamai prižiūrimi.
„Jums tik gyvuliai ir medžiai terūpi, bet ne žmogus“, – tvarto
duris užstojusi piktinosi karingai nusiteikusi G.V.Dagienė.
Negaila nei gyvulių, nei žmonių
Ūkio šeimininkė neslėpė, kad arkliui žiemą dažnai tenka po
sniegą pabraidžioti. Anot jos, kuinui tik geriau lauke, jei šaltis tesiekia 15
laipsnių. Bėda tik, kad prie šieno stirtos pririštą gyvulį kažkas vis paleidžia
nuo grandinės.
G.V.Dagienė nė nebandė gintis inspektoriams užsiminus, kad
kaimynai ją apskundę dėl netinkamo elgesio su gyvuliais. Pensininkės supratimas
apie gyvulių priežiūrą – šiurpinamas: mano gyvuliai, kaip noriu, taip su jais
elgiuosi.
„Na ir kas, kad nudvės. Man negaila. Man ir tavęs negaila“, –
rėžė pensininkė ją sugėdinti bandžiusiems tikrintojams.
Inspektorei Laimai Šomkienei pradėjus sakyti, kad gyvulys – ne
stalas ar kėdė, kad jam, kaip ir žmogui, skauda, ūkininkė pareiškė tokių pasakų
nesiklausysianti.
„Kai pinigų gauni be proto, gali pasakas sekti. Visi gyvenkim
be pinigų ir bus gerai. Eik ir pasiimk gyvulius, jei nori. Bet kad kas antrą
dieną man po 10 litrų pieno pristatytum“, – grūmojo G.V.Dagienė.
Atlyžusi pažadėjo tvarkytis
Nors dėl lauke besiganančio arklio kaimynų iškviesi
veterinarijos inspektoriai gyvulį rado pririštą tvartelyje kartu su dar dviem
jaučiais ir dviem karvutėmis, tačiau G.V.Dagienės už ūkio priežiūrą negalėjo
pagirti.
Plačiau skaitykite 2011 m. vasario mėn. 18 d. dienraštyje
„Sekundė“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
I.Kontrimavičiūtės nuotr. Nuosavybė. Veterinarijos
inspektorių kalbas, kad gyvulys – ne stalas ar kėdė, ir jam skauda, G.V.Dagienė
vadino pasakomis ir tvirtino su savo augintiniais galinti elgtis kaip norinti.
