T. Janeliūnas.
Sakoma, kad Rusijoje egzistuoja dvi pagrindinės bėdos – keliai ir kvailiai. Lietuvoje kvailių irgi netrūksta, tačiau pagrindinės dvi socialinės bėdos pastaruoju metu yra emigracija ir mokesčiai už šildymą. Atrodytų, abi problemos labai skirtingos, tačiau būtų galima atrasti ir netiesioginį ryšį – kuo didesni mokesčiai už šildymą, tuo daugiau Lietuvos gyventojų praranda viltį išgyventi savo šalyje ir renkasi emigraciją.
Žinoma, paskatų emigracijai esama gerokai daugiau. Daugelis emigracijos tyrinėtojų pasakytų paprastai – kuo daugiau ekonominių privalumų užsienyje, tuo didesnė trauka emigruoti iš savo šalies. Atrodytų, būtų galima su tuo sutikti: atlyginimai Lietuvoje vargani, o nedarbas – milžiniškas. Augančios kainos varo į neviltį net ir dirbančius bei Lietuvą mylinčius piliečius. Tačiau keisčiausia, kad ekonomikos krizės dar labiau nuskriausti latviai emigruoja iš savo šalies gerokai rečiau. Pažvelgę į 2010 m. statistiką pastebėtume, kad bent penkis kartus lenkiame savo kaimynus pagal polinkį bėgti iš savo šalies. Jokie atlyginimų ar nedarbo skirtumai to nepaaiškintų – Lietuvoje ir Latvijoje šie rodikliai bemaž vienodi. Tačiau net ir didžiausia XXI a. lietuviškoji misterija turi savo priežastį, jos vardas – PSD.
Būtent šis keiksmažodžiu tapęs Privalomasis sveikatos draudimo mokestis tapo bene svarbiausia priežastimi, kodėl lietuviai puolė teikti deklaracijas apie ilgalaikį išvykimą iš Lietuvos. Tiesa, ne visi išvyko 2010 m. Apie pusė deklaravusių savo išvykimą jau senokai gyvena užsienyje, tik dabar Lietuvos valdžia privertė juos prisipažinti. Tiesa, menka paguoda aiškinti, kad statistiniai duomenys ne visuomet parodo tikslų vaizdą. Galiausiai, koks skirtumas – išvyko iš Lietuvos keliasdešimt tūkstančių pernai ar užpernai? Šiaip ar taip – jie ne Lietuvoje.
Šilumos sektorius – tai verslas, kuriame niekada neįmanomi nuostoliai ir negalioja jokia verslo rizika.
Ne vienas, pamatęs gruodžio mėnesio sąskaitas už šildymą, tikriausiai taip pat pagalvojo, ar nevertėtų prisijungti prie didėjančio emigrantų srauto. Kai vidutinis darbo užmokestis šalyje siekia apie 1 600 litų, vien už šildymą pateiktos sąskaitos po 500 ar 700 litų, atrodo, tikras apiplėšimas. Tačiau kaip ir prieš metus, visi girdime tą pačią melodiją, kuri kartojasi tarsi užstrigusi plokštelė. Premjeras aiškina, kad būtina renovuoti senus daugiabučius, šilumininkai aiškina, kad kyla dujų kainos, ir visi skėsčioja rankomis – „niekas nekaltas, tokia jau mūsų dalia“.
Mūsų Dalia, lyg tyčia, irgi kažkodėl tyli. Nors prieš rinkimus pagrindinis jos šūkis buvo kovoti su monopolininkais ir oligarchais. Šilumos ūkis yra bene geriausias pavyzdys, kad monopolininkas visuomet nuplėš paskutinius marškinius, jei tik turės galimybę. Konkurencijos šiame sektoriuje nė kvapo. Ištrūkti iš centralizuoto šildymo gniaužtų – misija beveik neįmanoma. Tarsi milžiniškas aštuonkojis centrinio šildymo operatorius laikys jus savo čiuptuvais – įvairiomis taisyklėmis ir nutarimais apsiginklavęs net teismuose įrodinės, kad jūs neturite jokios teisės nemokėti už paslaugas, kurių negaunate. Nesvarbu, kad namuose neturite gyvatuko – už jį mokėti privalo visi. Net jei nupjausite radiatorius, tik per teismus po ilgų procedūrų galbūt įrodysite, kad negavote šilumos iš centrinio šildymo operatoriaus.
Šildymo sektoriuje negalioja jokie įprasto verslo principai. Štai pabrango dujos, o Valstybinė kainų ir energetikos komisija tik po kelių mėnesių padidino šilumos tarifus – ne bėda. Parodysime, kad turėjome nuostolių, ir juos atsiimsime su kaupu. Štai ir vėl Vilniaus meras nuolankiai prašys, kad „Vilniaus energija“ leistų tariamus nuostolius kompensuoti per keletą metų. Nes šilumos sektorius – tai verslas, kuriame niekada neįmanomi nuostoliai ir jam negalioja jokia verslo rizika. Kiti verslininkai tik su pavydu galėtų žiūrėti į tokias sąlygas. Įsivaizduokite – nusiperkate maišą bulvių, o po gero mėnesio pas jus ateina ūkininkas ir sako: „Žinai, apsiskaičiavau. Supuvo man pusė bulvių derliaus. Teks tau primokėti dar antra tiek už pirktas bulves.“ Ūkininką greičiausiai pasiųstumėte. Kur nors toliau emigruoti. Bet šilumininkų niekas nedrįsta pasiųsti. Visi nuolankiai primokame už jo tariamus nuostolius.
Rašau tikslingai „tariamus“, nes iš tikrųjų šilumininkai niekada neturi nuostolių. Jau užprogramuota, kad nustatant šilumos kainas visuomet yra numatoma tam tikra pelno dalis, vadinamasis „normatyvinis pelnas“. Kokį realų pelną turi šilumos tiekėjai – yra didesnė paslaptis, nei bet kokie VSD slaptieji kalėjimai. Jokių finansinių ataskaitų nerasite nei šilumos tiekėjų, nei Kainų ir energetikos komisijos interneto svetainėse.
Keista, kad tą pačią užstrigusią plokštelę apie būtinybę renovuoti namus, tarsi vienintelę priemonę mažinti sąskaitas už šilumą, ir toliau suka pati Vyriausybė. Ir mielai iš biudžeto moka kompensacijas už šildymą ir vandenį šimtams tūkstančių socialiai remtinų šeimų. Kaip pagrindinis šilumos vartotojas, būtent Vyriausybė, turėtų susizgribti, kad šilumininkų patogus gyvenimas pernelyg užsitęsė. Tačiau tik po „Vilniaus energijos“ tiesioginio išsityčiojimo iš Vyriausybės, Andrius Kubilius nusprendė sušaukti pasitarimą dėl šilumos kainų. Būtų gerai, jei bent kartais politikai prisimintų viešąjį interesą, o ne tik rūpintųsi, kad pelno nepritrūktų monopolininkams.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. vasario mėn. numeryje.
