Z. Rekašius buvo ištikimas santarietiškam credo „Veidu į Lietuvą“.
Vasario 14 dieną, 8 val. ryto Čikagos laiku, po ilgos ligos mirė garsus išeivijos publicistas, vienas iš „Santaros-Šviesos“ įkūrėjų ir veikėjų, nuolatinis Santaros-Šviesos suvažiavimų Lietuvoje ir Čikagoje dalyvis, liberalios minties mėnraščio „Akiračiai“ vienas įkūrėjų ir redkolegijos narys, redaktorius Zenonas Rekašius.
Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos jis domėjosi Lietuvoje vykstančiais procesais, stengėsi suvokti čia vykstančias diskusijas ir jose dalyvauti, jautriai reaguodamas į slenksčius atviro ir laisvo žodžio kelyje. Jo palaikai ilsėsis Čikagos Šv.Kazimiero kapinėse.
Z. Rekašius gimė 1928 m. Panevėžyje, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, Eichštate baigė lietuvių gimnaziją, 1950 m. persikėlė į JAV. 1954 m. Wayno universitete (Detroitas) gavo elektronikos inžinerijos bakalauro laipsnį, 1956 – magistro laipsnį. 1960 m. Purdue universitete apgynė disertaciją ir čia dėstė iki 1964 m. 1964-1995 m. buvo Nortwesterno universiteto (Evanstonas) elektronikos ir informatikos profesorius, nuo 1995 m. – profesorius emeritas.
Northwesterno universiteto profesorius, elektronikos ir informatikos specialistas Z. Rekašius mums daugiau žinomas dėl savo lietuviškos veiklos Čikagos lietuvių bendruomenėje, o ypač dėl savo tiesių, griežtų ir atvirų straipsnių išeivijos spaudoje.
Drauge su bendraminčiais kovodamas už laisvą žodį ir galimybę jį reikšti Z. Rekašius 1968 m. įkūrė mėnraštį „Akiračiai“ ir iki pat šio leidinio uždarymo buvo vienas jo redaktorių, bendradarbių. Atviras, reiklus žvilgsnis į lietuvių visuomenės problemas buvo išskirtinis šio mėnraščio bruožas, niekada dėl populiarumo ar noro pritraukti daugiau skaitytojų nekeitęs savo įsitikinimų ir pagrindinio principo: laisvai, atvirai ir drąsiai pasisakyti svarbiais bei aktualiais klausimais.
Dėl savo atvirumo, nenuolankumo, sugebėjimo visuomet atvirai ir argumentuotai ginti savo nuomonę bei poziciją Z. Rekašius susilaukdavo ne tik gerbėjų, ir nepatenkintųjų priekaištų ir netgi kaltinimų. Ne kartą jo straipsniai išsiskyrė drąsa, jis nebijodavo paliesti jautrių ar kontroversiškų temų, nuolat kovojo už atvirą žodį ir teisę Lietuvą ir lietuvių bendruomenę vaizduoti tokią, kokia ji yra – su savo pliusais ir minusais, laimėjimais ir nuodėmėmis.
Z. Rekašius visą savo gyvenimą nesiliovė domėtis Lietuvos reikalais: sovietmečiu išdrįsęs atvykti į Lietuvą ir užmegzti ryšius su čia gyvenančiais žmonėmis, visada tikėjęs lietuvių tauta ir laisvės dvasia, kuri iškilo nepaisant ilgų sovietinės okupacijos metų.
Dažnas svečias jis buvo Lietuvoje ir po Nepriklausomybės atkūrimo, nuolat, iki paskutinės dienos domėjęsis ir sekęs įvykius Lietuvoje bei pasaulyje. Jo kritiškas, realus ir drąsus žvilgsnis į Lietuvos aktualijas, problemas, jo tekstai ne vienam skaitytojui buvo tolerancijos pamokos, skatinusios atviriau ir plačiau pažvelgti į lietuvių santykius su kitomis tautomis, pripažinti ir išmokti priimti skirtingas pažiūras.
Jis gebėjo ginčytis su oponentais ne ad hominem argumentais, o įsitikinęs tuo, ką mano. Jis kartu su šviesios atminties redaktoriais Liūtu Mockūnu ir Juliumi Šmulkščiu, perduodami „Akiračių“ leidybą į Lietuvą tikėjo, kad atviro žodžio pamokos reikalingos mums patiems, kad gebėtume ginčytis dėl idėjų, niekada nepamiršdami išgirsti Kitą ir Kitokį. Z.Rekašius visą gyvenimą išliko ištikimas savo jaunystės santarietiškam credo „Veidu į Lietuvą“ . Jis niekada nebuvo nusisukęs nuo savosios Tėvynės, visada susirūpinęs dėl laisvo žodžio likimo, nuolat beieškantis Tiesos. Toks ir liks jo bendražygių ir bendraminčių širdyje.
Lietuvių išeivijos instituto ir „Akiračių“ bendradarbiai,
„Santaros-Šviesos“ bendražygiai
