Europos lyderiai nusiteikę vilkinti naujausią ryžto išspręsti euro zonos paskolų krizę išbandymą.
Nuo pat euro zonos valstybių paskolų krizės pradžios obligacijų rinka kartas nuo karto išmėgina Europos lyderių ryžtą išvengti valstybių bankroto. Kiekvieną tokį kartą euro zonos narės imasi kokių nors veiksmų paskolų krizei sutramdyti, bet visada nepakankamų. Panašu, kad 2011 metai šiuo atžvilgiu nesiskirs nuo praėjusiųjų.
Sausio pradžioje investuotojai išpardavė pažeidžiamų euro zonos narių, tokių kaip regiono pakraštyje esančios Portugalijos ir arčiau centro esančios Belgijos, obligacijas. Atsakydama į tai Vokietija, kuri yra nenoromis priversta dirbti euro zonos iždininke, pasinaudojo įtaka dar vienai iniciatyvai paskatinti.
Tikimasi, kad ES lyderių suvažiavime kovą kilsiančios „didžiosios derybos“ baigsis sustiprintu euro zonos narių gelbėjimu, o euro zona savo ruožtu prisiims daugiau vokiškosios disciplinos. Daugėja vilčių, kad suvažiavimas neveltui vadinamas „didžiosiomis derybomis“. Skirtumas tarp Portugalijos ar Ispanijos vyriausybių dešimties metų trukmės obligacijų palūkanų bei nerizikingomis laikomos Vokietijos obligacijų stipriai nusmuko nuo sausį pasiektų viršūnių. Tačiau lauktų rezultatų nedavęs Europos lyderių susitikimas vasario 4 dieną vėl aptemdė nuotaikas.
Panašu, kad bus įgyvendinta viena konkreti reforma – bus padidinta lėšų, skirtų besikamuojančių euro zonos šalių gelbėjimui, suma. Kai gelbėjimo fondas buvo pirmą kartą pristatytas pernai gegužę, žadėta, kad jis sieks apie 750 milijardų eurų. Didžioji dalis – apie 440 milijardų – būtų naujai steigiamos institucijos Europos finansinio stabilumo fondo (EFSF) lėšos, kurias jis skolintųsi. Fondo paskolos būtų garantuojamos euro zonos narių. Likusi dalis ateitų iš ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF).
Tačiau įsteigus Europos finansinio stabilumo fondą paaiškėjo, kad jo skolinimosi pajėgumai tesiekia apie 250 milijardų eurų. Stygius atsiranda daugiausia dėl to, kad tik šešios euro zonos narės turi aukščiausius AAA skolinimosi reitingus. Tai reiškia, kad fondas, norėdamas, jog jo skolinimosi reitingas pakiltų iki tokio paties lygio, pats turi sukaupti didelius grynųjų pinigų rezervus.
Fondas sausio pabaigoje tam, kad galėtų finansuoti paskolą Airijai, rinkose pritraukė 5 milijardus eurų. Tačiau tik 3,6 milijardo eurų pasiekė Airijos piniginę.
Beveik neabejojama: kovo mėnesio suvažiavimas išplės fondo galimybes, kad jis pasiektų žadėtus 440 milijardus eurų. Tai galėtų būti atlikta padidinant garantijas bei nustatant, kad žemesnius paskolų reitingus turinčios šalys verčiau prisidėtų kapitalo įnašais.
Tačiau investuotojai vis labiau bijo, jog pradinių gelbėjimui numatytų 750 milijardų eurų ugniai užgesinti gali neužtekti, jeigu ji išplis nuo mažesnių euro zonos pakraščio valstybių iki didesnių, tokių kaip Ispanija. Šias baimes pakurstė Airijos gelbėjimas pernai, kurio prireikė žymiai išaugus bankrutuojančios bankų sistemos stabilizavimo išlaidoms.
Analitikai nerimauja, kad daugiau neapmokėtų bankų sąskaitų gali išnirti į paviršių kur nors kitur, ir tai išsekins gelbėjimo fondus. JAV finansinių paslaugų bendrovės „Citigroup“ vyriausiasis analitikas Willemas Buiteris tvirtina, kad likvidumui palaikyti gali prireikti iki 2 trilijonų eurų.
Vasario 4 dienos sąskrydžio nusivylimą sustiprino įspūdis, kad ES lyderiai atsitraukia nuo planų sustiprinti Europos finansinio stabilumo fondą. Iki šiol Europos centrinis bankas (ECB), kad ir nenoromis, prisideda prie bėdoje atsidūrusių euro zonos narių gelbėjimo įsikišdamas į rinkas ir jose supirkdamas jų paskolų popierius. Po suvažiavimo išplatintame pranešime nebuvo visų laukto diplomatiško kodinio žodžio „lankstumas“, kuris būtų įgaliojęs aktyviau veikti fondą.
Mažiau lankstus fondas bus ir mažiau efektyvus. O tai gali sustiprinti įtampą pačiame ECB. Praėjusią savaitę pasigirdo gandų, kad Vokietijos Bundesbanko vadovas ir ECB intervencijų į paskolų rinką kritikas Axelis Weberis nebenori kandidatuoti į Jean-Claude Trichet šiuo metu užimamą ECB vadovo postą.
Aptilo ir spekuliacijos, kad fondas gali prisidėti prie euro zonos narių pastangų sumažinti skolas padėdamas joms išpirkti obligacijas. Jeigu būtų naudojama tokia schema, fondas paskolintų lėšų Graikijos vyriausybei, kuri supirktų savo pačios vertybinius popierius „išpardavimo“ kainomis.
Kadangi tokie finansiniai pervedimai būtų savanoriški, nebūtų bankroto tikimybės. Be to, tai būtų pigus būdas sumažinti nominalią valstybės skolos išraišką. Tačiau neaišku, kaip tokia idėja būtų įgyvendinta realybėje.
Jeigu nominaliai obligacijų vertei netaikoma didelė nuolaida, obligacijų supirkimas gali beveik neturėti įtakos mažinant šalies skolos naštą. Be to, tokie veiksmai sumenkintų Europos finansinio stabilumo fondo resursus, kurių gali prireikti, jeigu susidarys nauja kritiška padėtis.
Vietoje to, kad spręstų šiuos keblius klausimus, Europos lyderiai susikoncentravo ties kita „didžiųjų derybų“ puse – Vokietijos skatinamos reformomis, kurios turėtų padėti Europai išvengti krizių ateityje. Remiantis „konkurencingumo sutartimi“, silpnesnės šalys privalės iš esmės pertvarkyti savo ekonomikas. Turės būti atliktos reformos tokiose jautriose srityse kaip išėjimo į pensiją amžius, pelno mokesčio tarifai ir atlyginimų indeksavimas.
Vokietija taip pat nori ES šalis priversti atsižegnoti nuo išlaidavimo, pavyzdžiui, į konstitucijas įrašant „skolų stabdžius“.
Kai kurios iš šių minčių atrodo visai protingos, kai kurios ne. Atlyginimų atsiejimas nuo kainų augimo būtų gera idėja. Tačiau pelno mokesčio tarifų suvienodinimas aukštame lygyje investuotojų akyse sumažintų ir visos euro zonos, ir atskirų šalių, pavyzdžiui, ir taip jau vargstančios Airijos, patrauklumą. Airija šiuo metu pasižymi ypatingai žemais tarifais.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad troškimas pakeisti euro zoną pagal Vokietijos modelį kyla iš noro apraminti rinkėjus pačioje Vokietijoje.
Šio plano trūkumas – panašu, kad vietoje tikslo iš esmės nugalėti paskolų krizę siekiama tiesiog šiaip ne taip iš jos išsikapstyti. Nemaloni tiesa, kad Graikijos ir greičiausiai Airijos bei Portugalijos vyriausybių skolos turės būti restruktūrizuotos. Europos lyderiai gali vis dar stengtis ištraukti triušį iš skrybėlės. Tačiau vasario mėnesio susitikimas kelia nerimą, kad kito mėnesio reformų paketas nebus pakankamas.
