G. Brownas.
JAV prezidentas Barackas Obama įkaitino pasaulio vaizduotę, prabilęs apie naują kosminio palydovo „Sputniko akimirką“. Jis nubraižė drąsų planą, kaip pagerinti išsilavinimą, infrastruktūrą ir technologijas, bei gyvai palygino pastangas atkurti JAV ekonomikos augimą su pastangomis, reikalingomis nuskraidinti žmogų iki Mėnulio.
B. Obama yra teisus sakydamas, kad Vakarai susiduria ne tik su didžiuliais iššūkiais, bet ir gauna neregėtų galimybių. Pastarąjį dešimtmetį pasaulio ekonomika buvo pertvarkyta milijardo Azijos darbuotojų pastangomis, kai jie stojo į pramoninių gamintojų gretas.
2011 metais pirmą kartą per du šimtmečius Europą ir Ameriką gamybos, eksporto ir investicijų srityse gali aplenkti Kinija bei likęs pasaulis. Kitą vertus, Azijos augimas Vakarams suteikia precedento neturinčią ekonominę viltį. Šį dešimtmetį pasaulis bus pertvarkytas dar kartą, šį sykį – augančios Azijos vartotojų kartos.
2020 metais Azijos vidaus rinka bus dvigubai didesnė nei Amerikos. Pasaulio vidurinioji klasė nuo vieno milijardo vartotojų išsipūs iki trijų milijardų.
Ši papildoma paklausa pasaulyje suteikia neįtikėtinų galimybių Europai ir JAV. Tos bendrovės, kurios sugebės dviem milijardams Azijos vartotojų pasitarnauti, pateikdamos technologijomis paremtų, didelės pridėtinės vertės ir specialiai jiems pritaikytų prekių ir paslaugų, Azijoje klestės.
Tačiau nei Europa, nei JAV dabar neužima pakankamai tvirtų pozicijų, kad gautų daugiausia naudos iš šių atsiveriančių rinkų. Vakarai, jeigu ketina pasinaudoti Azijos suteikiama proga, ir vėl turi pralenkti pasaulį pagal išradimus, inovacijas ir kvalifikaciją. Išties, jeigu Vakarai žymiai nepadidins kapitalo investicijų į inžineriją, mokslą ir naujausias technologijas, jie bus palikti tų šalių, kurių vyriausybės skatina novatorius pinigais, užnugaryje.
B. Obamos investicijų planas galėtų tapti pamatiniu akmeniu formaliam globaliam susitarimui, kuris paskatintų viso pasaulio ekonomikos augimą ir sukurtų milijonus naujų darbo vietų. Remdamasi šiuo susitarimu Europa prisijungtų prie JAV didindama investicijų lygį – papildydama Amerikos „skrydžio iki Mėnulio“ iniciatyvą struktūrinių reformų programa, nutaikyta į skaitmeninės, žaliosios, energiją tausojančios ir konkurencingos ekonomikos sukūrimą. Kinija čia suvaidintų vaidmenį didindama vartojimą.
Tikiu, kad toks susitarimas pasaulio ekonomiką pastūmėtų augti apie 3 procentais 2014 metais ir ištrauktų iš skurdo apie 100 milijonų žmonių. Pristačiau šį planą 2009 metais Londone, kai vadovavau Didžiojo dvidešimtuko suvažiavimui. Norėjau, kad Rytai ir Vakarai formaliai įsipareigotų laikytis strategijos, kurios rezultatai būtų labiau ilgalaikiai nei ekonomikos gelbėjimo paketų, kuriuos tuo metu rengėme.
Mūsų dėmesys buvo sukauptas į tai, kaip apsisaugoti nuo grėsmės, kad ekonomikos recesija gali pavirsti depresija. Aš įrodinėjau, kad buvo tinkamas metas pradėti ilgalaikes programas. Tačiau susitarti dėl pasidalytų augimo tikslų nebuvo įmanoma, nebuvo ir pakankamai politinės valios suderintais veiksmais pasiekti susitarimą.
Nuo to laiko Europos ir Amerikos ekonomikos augo gerokai žemiau savo galimybių (nepaisant didžiulės paklausos pasaulyje, kuriai nebuvo pakankamos pasiūlos), ir nedarbas abiejuose kontinentuose pakilo iki maždaug 10 procentų. Jaunimo nedarbo lygis pasiekė nerimą keliančius 20 procentų.
Susitarimas dėl pasaulinio augimo, kurio išvengta 2009 metais, išlieka nebaigtų Didžiojo dvidešimtuko darbų sąraše. Tikslingai sutelktas viešąsias investicijas galėtų finansuoti išplėstas Europos investicijų bankas. Kinija jau paklojo pamatus savo pusėje: jos xiaokang (skurdo mažinimo ir viduriniosios klasės išplėtimo) politika turėtų sukurti milijardų dolerių vertės rinką vakarietiškoms prekėms ir paslaugoms.
Vakarai turėtų Kinijai pasiūlyti susitarti, kad, jeigu vartojimo dalis Kinijos bendrajame vidaus produkte (BVP) per artimiausius trejus metus išsiplečia 2-4 procentiniais punktais, Amerika ir Europa padidins viešąsias investicijas panašiais kiekiais. Visiškai įmanoma paskatinti vartojimą Kinijoje, jeigu ji mažintų mokesčius, būstą padarytų įperkamą eiliniams piliečiams, išplėstų paramos vargstantiesiems tinklą.
Jeigu kitos Azijos šalys elgtųsi panašiai ir susitartų užtikrinti lygias galimybes eksportuotojams, mes sukurtume apie 50 milijonų papildomų darbo vietų.
Be abejo, Vakaruose investiciniai planai susilauks kritikos iš tų, kuriems labiau patiktų, jeigu mes nedarytume nieko kito, tik kalbėtume apie augimo strategijas. Iš tiesų, kritikai ginčijasi, kad augančios viešosios investicijos prieštarauja užmojams sumažinti šalių viešojo sektoriaus deficitus, ir perspėja, kad dėl didėjančio išlaidavimo gali augti palūkanų normos.
Tačiau jie klysta dėl kryptingų investicijų įtakos deficitui. Neseniai atlikta Tarptautinio valiutos fondo (TVF) studija suteikia nedviprasmių įrodymų, kad įmanoma suderinti ir deficito mažinimo planus, ir gauti naudos iš JAV bei Europos ekonomikoms reikalingų papildomų kapitalo investicijų.
Naudojant TVF modelį mano padarytos išvados rodo, kad Vakarų šalys galėtų žymiai paskatinti ilgalaikį ekonomikos augimą, jeigu per trejus metus pakeltų kapitalo investicijų lygį. Tik apie 0,3 procento BVP siekiantis metinis paskatinimas 2013 metais prie JAV ekonomikos pridėtų apie 0,8 procentų ir 0,4 procento – prie Europos.
Tokiam metodui, kuris užtikrina augimą ir mažina nedarbą nedidinamas deficito, reikia sutelkti privatų sektorių ir dalį kapitalo, kuris pastaraisiais metais susikaupė korporacijų balansuose. Metodas akcentuoja Didžiojo dvidešimtuko ir TVF svarbą siekiant susitarimo pasauliniu mastu.
Vakarai gali prisidėti prie pasaulinio atsinaujinimo. Ypatingai gera Vakarų darbo jėga kuria aukščiausios kokybės prekes ir paslaugas. Tačiau ji neturėtų būti pasmerkta politikai, vedančiai į lėto augimo ir aukšto nedarbo lygio dešimtmetį. Tai būtų ne tik ekonominė nelaimė, bet ir žmogaus tragedija.
____________________
Gordonas Brownas 2007-2010 metais buvo Didžiosios Britanijos premjeras, 1997-2007 metais – iždo kancleris. Jis parašė knygą „Po susidūrimo: pergalė prieš pirmąją globalizacijos krizę“). („Beyond the Crash: Overcoming the First Crisis of Globalisation“)
© Project Syndicate, 2011
