J. Kuperis.
2010-ųjų gruodžio 7 dieną Julianas Assange‘as prisistatė į Londono policiją ir pasiprašė suimamas. Nes to reikalavo Švedija – J. Assange‘as kaltinamas išprievartavęs dvi šios šalies pilietes. Tiksliau sakant, jis apkaltintas tuo, ką Švedijos įstatymai apibrėžia kaip išprievartavimą, t.y. lytinį aktą su moterimi nenaudojant prezervatyvo ir negavus jos leidimo. Į faktą, kad J. Assange‘as miegojo drauge su „išprievartauta” moterimi vienoje lovoje, nebuvo atsižvelgta.
Kad ir kaip rimtai vertintume kaltinimus seksualine prievarta, J. Assange‘as tikriausiai yra pirmasis asmuo, kuriam dėl tokių kaltinimų paskelbta tarptautinė paieška. Šis atvejis išskirtinis ir dėl to, kad dar 2010 m. rugpjūtį Švedijos prokuratūra konstatavo, jog kaltinimai J. Assange‘o byloje nėra pakankami, kad būtų galima jį suimti.
Todėl sunku patikėti, kad už šios bylos neslypi kai kas daugiau, ypač dėl to, kad jis yra „WikiLeaks“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius. „WikiLeaks“ savo svetainėje skelbia iš vyriausybių per jose dirbančius žmones „nutekėjusius” dokumentus. Daugelis šių dokumentų laikomi slaptais, taigi visai suprantama, kad valstybės ir jų vyriausybės yra nepatenkintos jų viešu skelbimu.
Kyla natūralus etinis klausimas, kas šioje prieštaringoje situacijoje yra teisus: slaptus dokumentus viešai paskelbusi „WikiLeaks“ ar vyriausybės, besistengiančios sulaikyti nuo tokių veiksmų?
Norint atsakyti į šį klausimą, verta panagrinėti Amerikos karinius veiksmus Irake ir Afganistane, tapusius paskutiniųjų „WikiLeaks“ publikacijų tema. Šokiruojanti viešų diskusijų pradžia buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios ataka. Tą pačią dieną JAV vyriausybė paskelbė, kad vienintelė organizacija, turėjusi pakankamai galios tą padaryti, gali būti „al-Qaeda“. Neįtikėtinai greitai pavyko įtikinti visuomenę, kad „al-Qaeda“ iš tiesų susprogdino dangoraižius.
Labai gaila, bet spauda ir žiniasklaida negali atlikti savo misijos. Svarbiausia to priežastis yra ekonominė. Leidinys gali išlikti tik tuomet, jei yra perkamas. Televizijos kanalo ateitis yra nulemta žiūrovų skaičiaus. Dėl to vis daugiau informacijos skiriama pramogai ar skandalui, net ir pranešimo apie svarbius įvykius atveju.
Čia svarbu pasakyti, kad nebuvo nė vieno patikimo šio „fakto” įrodymo. Atvirkščiai, kai kas teigė, kad atakos yra „vidaus reikalas”, kitaip sakant, pati Amerikos vyriausybė sukūrė tokią atmosferą, kuri leistų pradėti karą Artimuosiuose Rytuose.
Kitas svarbus etapas viešoje diskusijoje buvo tariama Irako masinio naikinimo ginklų grėsmė. Jo kulminacija – JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello kalba, pasakyta 2003 m. vasario mėnesį Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. C. Powellas rodė Irako raketų aikštelių nuotraukas, darytas iš palydovo. Jas pamačius taip pat nebuvo galima teigti, kad Irakas turi masinio naikinimo ginklą. Atvirkščiai, paaiškėjo, kad ten jo nėra. 2005 metų rugsėjį C. Powellas paskelbė, kad šios nuotraukos buvo tyčia neteisingai interpretuotos.
Praėjus beveik mėnesiui po šio Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžio JAV pradėjo karo veiksmus Irake. Jų pasekmė buvo destabilizuota visuomenė, atsidūrusi ties pilietinio karo riba, taigi atsirado kur kas daugiau galimybių terorizmui tarpti.
Be to, žuvo daugybė žmonių, kurių didžiuma – civiliai. Tikslus žuvusių skaičius iki šiol nežinomas, bet jų turėtų būti ne mažiau 150 tūkstančių. Nemažą jų dalį sudaro Amerikos kariai. Čia jų žuvo kur kas daugiau nei 3000 – tiek gyvybių nusinešė griūvantys dangoraižiai. Tik „WikiLeaks“ paviešintų dokumentų dėka paaiškėjo, kokius duomenis turėjo Amerikos vyriausybė. Pagal turimą informaciją, ji pernelyg optimistiškai prognozavo kariuomenės veiksmų pasekmes Irake.
Yra ir kitų panašių pavyzdžių, tokių kaip Čečėnija ir Tibetas. Apskritai atrodo, jog vyriausybės jaučia stiprų poreikį pateisinti savo karinius veiksmus, ypač tada, kai didelė šalis užpuola mažą. Ieškoma itin rimtos priežasties, o „teroristų atakos” kaip tik yra vienas geriausių pasiteisinimų. Tačiau labai dažnai teroristai lieka nežinomi, o jų tariamai prisiimta atsakomybė už teroro aktus neįrodyta. Vienintelis būdas valdžiai išsklaidyti visuomenės abejones yra eskaluoti terorizmo temą žiniasklaidoje.
Anksčiau pateiktiems pavyzdžiams bendra yra tai, kad abiem atvejais iš tiesų neaišku, kas
yra atsakingas už teroristinius veiksmus.
Suprantama, kad žiniasklaidos vaidmuo čia esminis. Ji ne tik turi paaiškinti informaciją, gaunamą iš vyriausybių ar kitų institucijų, bet ir atlikti nepriklausomus šios informacijos patikimumo tyrimus. Tik tuomet galima spręsti, ar dramatiška situacija Čečėnijoje ir Irake yra pateisinama, ar ne. Būtent dėl šios žiniasklaidos misijos Napoleonas yra pasakęs, jog bijo trijų laikraščių labiau nei tūkstančio durtuvų.
Labai gaila, bet spauda ir žiniasklaida negali atlikti savo misijos. Svarbiausia to priežastis yra ekonominė. Leidinys gali išlikti tik tuomet, jei yra perkamas. Televizijos kanalo ateitis yra nulemta žiūrovų skaičiaus. Dėl to vis daugiau informacijos skiriama pramogai ar skandalui, net ir pranešimo apie svarbius įvykius atveju.
J. Assange‘o atvejis taip pat patvirtina, kad žiniasklaidai svarbu auditorijos dydis, o ne iš tiesų vertinga informacija. Vakarų Europos televizijų naujienų laidose buvo pateikta kur kas daugiau detalių apie seksualinius jo ryšius, nei apie pačius „WikiLeaks“ paviešintus dokumentus.
Kai Lietuvoje lankėsi JAV prezidentas George‘as W. Bushas, jį lydėjo dešimtys žurnalistų, pranešusių apie ovacijas, lydėjusias garsiąją jo frazę apie tai, jog Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai. Galima tik viltis, jog visi supranta, kad šis epizodas tėra tik spektaklis, neturintis nieko bendra su tikrove.
Deja, pati žiniasklaida kuria sąlygas teatro demokratijai atsirasti: kuo daugiau dėmesio skiriama tokiems įvykiams, tuo teatrališkesni jie tampa. Laimi tie politikai, kurie moka pasinaudoti žiniasklaidos siūloma scena ir moka vaidinti. Būtent jiems ir tenka atsakomybė už demokratijos vertimą teatro demokratija.
Mano minėta C. Powello kalba JT Saugumo Taryboje taip pat rodo, kad gyvename teatro demokratijos sąlygomis. Jo kalba buvo daug kartų rodoma per televiziją, o prisipažinimas po pustrečių metų, kad tyčia neteisingai pristatė tuometinę situaciją Irake, nebesulaukė tokio žiniasklaidos dėmesio. Kitaip sakant, melas, dėl kurios žuvo tūkstančiai žmonių, buvo žiniasklaidos pagerbtas, o prisipažinimas beveik ignoruotas. Gal todėl, kad sakydamas pirmąją kalbą jis buvo JAV valstybės sekretorius, o ją paneigdamas jau nebebuvo vyriausybės narys.
J. Assange‘o atvejis taip pat patvirtina, kad žiniasklaidai svarbu auditorijos dydis, o ne iš tiesų vertinga informacija. Vakarų Europos televizijų naujienų laidose buvo pateikta kur kas daugiau detalių apie seksualinius jo ryšius (ar jo partnerė patyrė malonumą, ar buvo naudotas prezervatyvas), nei apie pačius „WikiLeaks“ paviešintus dokumentus.
Yra labai mažai periodinių leidinių ir televizijos programų bei juose dirbančių žurnalistų, kurie gali atlikti ir paskelbti nepriklausomus tyrimus, tad jie negali paveikti visuomenės. Kaip tik dėl to reiktų džiaugtis tokiomis iniciatyvomis kaip „WikiLeaks“, nes jos suteikia retą galimybę visuomenei susipažinti su tikrai svarbia informacija.
„WikiLeaks“ turi tūkstančius originalių JAV vyriausybės dokumentų, tad dabar svarbu atrinkti ir paskelbti svarbiausius, tuo nesukeliant grėsmės su jais susijusiems asmenims.
Suprantami vyriausybių kaltinimai WikiLeaks dėl galimo pavojaus kariškių gyvybei. Pavojus tikrai kyla, tačiau galima užduoti ir kitų klausimų: kas visų pirma pasiuntė kareivius į Iraką ir kiek jų ten turėjo žūti, kol „WikiLeaks“ pradėjo spausdinti slaptus dokumentus? „WikiLeaks“ turi elgtis atsakingai, parinkdama ir viešindama dokumentus.
Belieka tik viltis, kad jiems pavyks tapti viešąja vyriausybių sąžine ir atlikti tai, ką turėtų daryti laisvoji žiniasklaida.
