Pasinaudojo galimybe
Ar teisinga nusivylus aukštomis kainomis ir sumažėjusiomis
pajamomis rėžti, kad gyvename kaip Afrikoje? Pietų Afrikos Respublikoje su
vaikais ir jaunuoliais padirbėjusiai JAV gyvenančiai buvusiai panevėžietei
Lilianai Merkytei atsivėrė kelionių organizatorių nepagražintas šalies vaizdas:
duonos kąsnį priversti susirasti našlaičiai – nuo AIDS mirusių tėvų vaikai,
brolių, dėdžių, artimiausių giminaičių išprievartautos mažametės, milijonus
gyventojų glaudžiantys lūšnynai, kur net tualetas – prabanga, ir kasdien dėl
išgyvenimo kovojančių afrikiečių neišmatuojama pagarba protėviams šventai
laikantis šimtamečių tradicijų.
Legendomis virtusiais keliautojų pasakojimais apipinta
egzotiškoji Afrika L.Merkytę viliojo nuo vaikystės. Panevėžietės nedomino
kelionių agentūrų pasiūlymai aplankyti šalį.
Moteris žinojo, kad per trumpą viešnagę nespės pajusti tikrojo
afrikiečių gyvenimo ritmo. Todėl kai vienoje tarptautinėje konferencijoje vaikų
ir paauglių reabilitacinės stovyklos Pietų Afrikoje įkūrėjas Filas Lilientalis
priėjęs pasiteiravo, ar nenorėtų padirbėti su gyvenimo nelepinamais
afrikiečiais, L.Merkytė nesuabejojo, kad likimas jai atsiuntė nepakartojamą
šansą. Juo labiau kad tokia galimybė prieinama ne bet kam.
„Į šią stovyklą galima patekti tik gavus asmeninį kvietimą ar
įrodžius, kad tikrai gali įnešti dalelę gėrio į likimo nuskriaustų vaikų ir
paauglių gyvenimą. Reikia būti pasiruošus su jais gyventi viename kambaryje,
dažniausiai vienoje patalpoje glaudžiasi 2–3 suaugusieji ir 14–16 paauglių,
dalintis su jais vienu ar, geriausiu atveju, dviem dušais, nesiskųsti, jei nėra
tualetinio popieriaus“, – „Sekundei“ pasakojo L.Merkytė.
Viešbutis primena kareivines
Keletą stovyklų neturtingiems vaikams ir paaugliams Etiopijoje
ir Pietų Afrikoje įkūrusio F.Lilientalio pasitikėjimą buvusi panevėžietė
nusipelnė darbu. Jau daugiau kaip 30 metų L.Merkytė kartu su vyru dalyvauja
panašioje veikloje – darbuojasi savanoriais įvairiose šalyse. Kaip tikino
moteris, jai dar neteko padirbėti nebent Antarktidoje.
Pasak L.Merkytės, jos vaizduotėje Afrika atrodė gerokai
primityvesnė nei pamatytoji.
Išlipusią iš lėktuvo Johanesburgo oro uoste lietuvę nustebino
moderni aplinka ir mandagūs darbuotojai.
„Manęs jau laukė vairuotojas ,iškėlęs plakatą su užrašu:
„Keliautojų su kuprinėmis viešbutis RITZ“. Labai malonu, kad į tarptautinio
pigaus bendrabučio paslaugas įeina ir keliautojų pasitikimas bei nuvežimas į oro
uostą“, – pažymi L.Merkytė.
Vadinamasis viešbutis nė iš tolo neprimena ne tik
europietiškųjų, jis net nepanašus į mūsiškius bendrabučius. Į Pietų Afriką
atvažiavę užsieniečiai buvo apgyvendinti 15–20 žmonių galinčiose priglausti
salėse su išrikiuotomis dviaukštėmis lovomis.
Tokiame „viešbutyje“ nuolatos apsistoję maždaug 40 klientų.
Tiesa, anot L.Merkytės, norintiesiems privatumo paruošta ir keletas kambarių,
tačiau dauguma renkasi nakvynę kareivines primenančioje salėje.
Į stovyklą viliojo ir maistas
Amerikiečio įkurta stovykla – rojus Johanesburgo itin skurdaus
Soveto priemiesčio vaikams. Čia jie randa lūšnynų gyventojams neįtikėtiną
prabangą – iš čiaupų tenkantį vandenį, dušus, tualetą.
Mažiesiems afrikiečiams svarbu ir tai, kad gali tris kartus per
dieną pavalgyti. Sovete augančiam vaikui tiek kartų maitintis dažniausiai –
sunkiai įsivaizduojama prabanga.
„Dauguma vaikų ir jaunuolių našlaičiai, nes tėvai mirę nuo
AIDS. Dažniausiai jie patys dar išlaiko jaunesnius broliukus ir sesutes.
Normaliai pavalgo gal vos porą kartų per savaitę“, – pasakojo L.Merkytė.
Nuo Johanesburgo 15 kilometrų nutolęs Sovetas, pasak
keliautojos, lūšnų ir sąvartynų derinys, kur vienu tualetu naudojasi maždaug 300
lūšnų.
Panašus kiekis šeimų dalijasi ir viena vandentiekio kolonėle.
Oficialiai skelbiama, kad Soveto lūšnynuose glaudžiasi per 2 mln. gyventojų,
tačiau varguolių niekas nėra tiksliai suskaičiavęs.
Priemiestyje, pasak L.Merkytės, yra ir gana padorių kvartalų,
kuriuose saugu. Tačiau yra vietų, kur be vietinių palydos užsieniečiui geriau
nesirodyti. Dažnas vietinis gyvenime nėra matęs baltojo.
„Jei lydi vietinis gyventojas, vadinasi, esi patikimas.
Matydami svečią, lydimą savo žmogaus, afrikiečiai mielai prieina pasišnekėti ir
kone su visais įmanoma susikalbėti angliškai“, – pasakojo L.Merkytė.
Našlaičių amatas – vogti
Pietų Afrikos Respublikoje anglų kalba mokyklose dėstoma kaip
užsienio, bet kai kurie vadovėliai – algebros, geometrijos – angliški. Tačiau
istorijos, literatūros, biologijos vadovėliai spausdinami afrikiečių gimtosiomis
kalbomis. Jų priskaičiuojama net vienuolika, populiariausia – zulu kalba.
Oficialiai Pietų Afrikos Respublikoje mokslas prieinamas
visiems. Tačiau mažieji afrikiečiai daugiau laiko praleidžia gatvėje nei
mokykliniame suole.
„Geresniuose rajonuose veikia turtingiesiems skirtos privačios
mokyklos ir viešosios, kurias lanko beveik visi ten gyvenantys vaikai. Bet
lūšnynų kvartaluose vyresni vaikai privalo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir
sesutėmis. Jiems nėra jokios galimybės lankyti mokyklos, nes priversti ieškoti
maisto“, – pasakojo L.Merkytė.
Anot jos, „ieškoti maisto“ reiškia tiesiog vogti.
„Labai graudu buvo pirmąją stovyklos dieną, kai vaikai surašo
elgesio stovykloje taisykles. Pirmasis punktas visada skamba vienodai: prižadu
nevogti“, – įspūdžiais dalijosi Liliana. Ir tikrai, pašnekovės teigimu, per visą
stovyklos penkerių metų gyvavimo laiką niekam nėra dingęs nė vienas daiktas.
Kadangi pamokas varguoliai priversti derinti su „amatu“ vogti,
Sovete nieko nestebina mokykliniame suole sėdintys 20-mečiai ar vyresni
jaunuoliai, dažnai patys sulaukę atžalų.
Sovete nieko nestebina ir ankstyvas suaugusiųjų gyvenimas.
Motinomis tampa net vienuolik-metės.
Vaikystė paženklinta prievartos
L.Merkytės teigimu, 35–55 metų žmonių karta išretinta mirtinojo
AIDS. Pietų Afrikos Respublikoje, turinčioje apie 50 mln. gyventojų, kas
septintas serga AIDS arba yra užkrėstas mirtinu virusu. Tarp jų – jaunimas ir
net vaikai. Dauguma mergaičių tapo užkrėstosiomis po išprievartavimų.
„Baisiausia, kad prievartautojai dažniausiai yra patys
artimiausi žmonės – broliai, dėdės. Jie lieka nebaudžiami, nes mergaitės
nesiskundžia. Apie savo kraupią patirtį jos prabyla labai retai, nebent tokioms
pat nuskriaustosioms, kai žino, kad iš jų nepasijuoks“, – teigė L.Merkytė.
Prieš darbą stovykloje savanorei teko išklausyti daugybę
paskaitų apie ŽIV. Labiausiai jai buvo netikėta, kad kūdikį nuo mirtinojo viruso
gali išgelbėti motinos pienas. Tačiau Sovete galimybė maitinti kūdikį savo pienu
moterims kone neįmanoma. Užuot atsidavusios motinystei, jos priverstos ieškoti
būdų išgyventi, nes vyro šeimoje dažniausiai nėra.
Stovykloje vaikus ir paauglius auklėjantys vadovai, dažnai
patys užsikrėtę ŽIV, bet pasiekę gerbiamą statusą, moko, kaip išgyventi su šia
neganda.
Demonstruojant ant manekenų vaikai mokomi, kaip naudotis
apsaugos priemonėmis lytinių santykių metu, kaip pelnyti pagarbą visuomenėje.
„Mūsų, stovyklos vadovų, tikslas buvo bent truputį pakelti vaikų ir paauglių
savo vertės suvokimą, kuris būna nepaprastai žemas. Kai vaikų pirmomis dienomis
paprašiau nupiešti savąjį aš, beveik visi save piešė labai mažyčiu lopinėliu
popieriaus lapo kampelyje. Stovyklos pabaigoje „aš“ jau buvo tolygus supančiai
aplinkai“, – pastebi L.Merkytė.
Atleido už apiplėšimą
Neturtingam Soveto jaunimui tris kartus per metus amerikiečio
organizuojama stovykla afrikiečių itin vertinama. Ką reiškia jaunuoliui joje
pabūti, L.Merkytė įsitikino sužinojusi vieno jos dalyvio istoriją.
Stovykloje savaitę praleido 19–20 metų jaunuolis. Vadovai apie
jį žinojo tik tiek, kad vaikinas buvo geriausias mokinys klasėje. Kai pasibaigus
stovyklos laikui vaikus autobusas parvežė į miestą, kai kuriuos pasitiko
giminės, kiti būrėsi į grupeles ieškodami taksi.
Vienintelį 20-metį pasitiko būrys pagyvenusių vyrų, puolusių
sveikinti ir glėbesčiuoti jaunuolį. Tik tuomet Liliana išgirdo, kad vaikinas
stovyklos išvakarėse dalyvavo apiplėšiant parduotuvę ir šovė į žmogų.
Plačiau skaitykite 2011 m. vasario 5 d. dienraštyje
„Sekundė“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
