(J. Gatelio iliustr.)
Kai kalbama apie ekonomiką, svariausią žodį viešojoje erdvėje turi bankų analitikai. Tačiau kad ir kokie geri specialistai jie būtų, šie žmonės pirmiausia įsipareigoję savo darbdaviui. Kas nutinka tada, kai jie turi kalbėti nemalonius dalykus bankams?
Tuo, kad komerciniai bankai yra tapę kertinėmis ekonomikos institucijomis, tiek verslas, tiek šalies gyventojai galėjo įsitikinti prieš kelerius metus. 2008 m. pabaigoje bankai iš esmės nustojo skolinti verslui ir gyventojams, o skolintomis lėšomis veiklą vykdyti įpratusioms bendrovėms tai tapo dvigubu smūgiu. Verslo atstovai aiškino, kad tokie drastiški bankų politikos pokyčiai į kampą įvarė net ir perspektyvias įmones. Tiesa, apie tai, kad ir patys bankai tuo metu greičiausiai neturėjo didelio pasirinkimo, žurnalas IQ rašė praėjusių metų liepos numeryje.
Vis dėlto ūkio finansavimas – ne vienintelė sritis, kurioje bankai užima dominuojančią padėtį. Jiems atstovaujančių specialistų veidai dažnai šmėžuoja televizorių ekranuose, o pavardės – laikraščių puslapiuose. Viena vertus, natūralu, kad svarbų vaidmenį šalies ūkiui turinčios institucijos aktyviai dalyvauja aiškindamos ekonomikos procesus. Kita vertus, tam tikros jų ekspertizės sritys neišvengiamai sutampa su bankų interesais. Pakvimpa interesų konfliktu.
Dominuojanti nuomonė
Bankų atstovai ne tik yra vieni dažniausiai cituojamų ekonomikos ekspertų žiniasklaidoje, jų pareiškimų skaičius gerokai nusveria kitų verslo sričių specialistų žodžius. Rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės „SIC Gallup Media“ / TNS atlikta 2010 m. dešimties mėnesių žiniasklaidos analizė parodė, kad populiariausi nuomonės lyderiai viešojoje erdvėje – telekomunikacijų, draudimo bendrovių ir bankų atstovai. Pastarieji savo pareiškimais žiniasklaidoje kone dvigubai lenkė telekomunikacijų ir draudimo bendrovių sektorių atstovų pareiškimus kartu sudėjus. O didžiųjų komercinių bankų – SEB, „Swedbank“ ir „DnB Nord“ specialistai buvo dažniausiai žiniasklaidos priemonėse cituoti įmonių atstovai.
Beje, bankai turėjo didžiausią vadinamųjų įvaizdžio advokatų skaičių – vienam bankui viešojoje erdvėje atstovavo vidutiniškai 30 darbuotojų. Tačiau gausus įvaizdžio advokatų būrys – ne vienintelis veiksnys, galintis nulemti tam tikros organizacijos atstovų dominavimą žiniasklaidos priemonėse. Kaip žurnalui IQ aiškino TNS Komunikacijos analizės vadovas Linas Spėčius, skirtumus tarp atskirų verslo sektorių lemia bent trys veiksniai. Pirmiausia – tai sektoriuje konkuruojančių įmonių skaičius – kuo jų daugiau, tuo dažniau galima rasti jų atstovų pareiškimų. Antra, bendrovių teikiamų paslaugų spektras ir ekspertizės sritys, o trečia – ir to meto aktualijos. „Pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį per Lietuvą praūžus vėtrai, žiniasklaidoje gerokai padaugėjo draudimo rinkos atstovų komentarų“, – aiškino L. Spėčius.
Kadangi bankai, kaip minėta pradžioje, turi itin didelę reikšmę dabartinėje ekonominėje sandaroje, tai ir jų atstovų dominavimas žiniasklaidoje yra dėsningas. Tiesa, jeigu kitų sričių įmonėms dažniausiai atstovauja jų vadovai arba komunikacijos specialistai, tai bankų „veidais“ yra tapę analitikai. Bendrovės TNS sudarytame 20 dažniausiai cituotų verslo atstovų sąraše pirmosios trys vietos tenka SEB banko prezidento patarėjui Gitanui Nausėdai, „DnB Nord“ banko vyriausiajam analitikui Rimantui Rudzkiui ir jo kolegei Jekaterinai Rojakai. Skirtingai nei įmonių vadovai, atstovaudami savo darbdaviui, bankų analitikai atlieka kitokią funkciją. Bet apie tai – šiek tiek vėliau.
Analitiko etalonas
Tai, kad žiniasklaida dažnai cituoja bankų atstovus, nebūtinai reiškia, jog jie bus tie ekonomikos specialistai, kuriais labiausiai pasitikės žmonės. Žurnalo IQ užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa parodė, kad kartu paėmus bankų analitikai pelno ir didesnį žmonių pasitikėjimą. Pirmasis patikimiausių analitikų trejetukas yra gana spalvingas. Jame – jau minėtas G. Nausėda, toliau – Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis ir Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, po jų išsirikiavę bankų atstovai. O analitikai, kuriuos būtų galima vadinti nepriklausomais, pavyzdžiui, Stasys Jakeliūnas ar Nerijus Mačiulis (tyrimo metu dirbęs ISM vadybos ir ekonomikos universitete, šiuo metu einantis „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto pareigas – red. past.), į aukštas reitingo vietas nepakliūva. Ir tokie įvertinimai jiems tenka ne dėl to, kad žmonės jais nepasitiki – jų daugelis tiesiog nežino.
Nepralenkiamas ekonomikos analitikas yra G. Nausėda. Jis pirmauja tiek pagal pasitikėjimą, tiek ir pagal citatų skaičių. „Kalbant apie G. Nausėdą, mūsų tirtuose 90 žiniasklaidos šaltinių per mėnesį vidutiniškai buvo pateikiamos 36 jo citatos: 11 spaudoje, 15 internete, po 5 televizijoje bei radijuje“, – suskaičiavo L. Spėčius.
Viena vertus, didelis G. Nausėdos citatų skaičius žiniasklaidoje padeda didinti šio analitiko žinomumą ir prisideda prie aukštesnio pasitikėjimo reitingo. Kita vertus, ir pats G. Nausėda kaip ekonomikos analitiko etalonas yra itin priimtinas žurnalistams. Pastarajam teiginiui pritarė ir buvęs žurnalistas, „FranklinCovey“ bendravimo konsultantas Rytis Juozapavičius: „G. Nausėda yra idealus pašnekovas, jis yra malonaus būdo, vartoja gražią kalbą, yra konstruktyvus ir dalykiškas. Jis taip pat laiko save prieinama“.
Kaip teigė R. Juozapavičius, norint tapti viešosios nuomonės lyderiu ir jos formuotoju, pirmiausia reikia gerai sutarti su žurnalistais – sugebėti aiškiai ir paprastai atsakyti į jų klausimus. Ir nors tai skamba paprastai, toli gražu ne visi specialistai tai sugeba. „Antra, jei esi malonus, tai įtiksi daugeliui populiariosios žiniasklaidos atstovų. Jei ta žiniasklaida dar yra kritiškai mąstanti, svarbu ir tai, kiek tavo skelbiamos prognozės bėgant laikui sutampa su tikrovėje vykstančiais dalykais“, – populiaraus analitiko formulę vardijo R. Juozapavičius.
Dar viena bankų analitikų savybė, itin įtinkanti žurnalistams, tai jų prieinamumas. Su visais populiariausiais analitikais prireikus komentaro galima susisiekti kone tą pačią akimirką, blogesniuoju atveju per kelias valandas. Ekonomikos ekspertų iš kitų sričių paieška užtrunka ilgiau. Neretai žmogus, kurio santykiai su žiniasklaida nėra labai dažni, pageidauja į klausimus atsakyti raštu per kelias dienas. O dienraščio ar portalo žurnalistui – tai per ilgas laiko tarpas.
Pražiopsota krizė
Prie dominuojančios bankų analitikų nuomonės prisideda ne tik aktyvi bankų komunikacijų ir samdomų viešųjų ryšių bendrovių veikla, bet ir pati žiniasklaida. Kaip taikliai pastebėjo Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas Visvaldas Legkauskas, analitikai pas žmones ateina ne per duris, o per ekraną. „Žmonės nepajėgūs atsispirti žiniasklaidos įtakai, todėl pagrindinis klausimas kyla ne dėl pasitikėjimo, o dėl žmonių gebėjimo atsispirti ar aklai netikėti tuo, kas kalbama per televizorių ar rašoma spaudoje“, – kalbėjo V. Legkauskas.
Įmonių vadovai žiniasklaidoje dažniausiai kalba apie savo verslą arba su jų verslu susijusius dalykus, be to, atrodo pakankamai natūralu, kad daugeliu atvejų jie kalba atstovaudami savo įmonių interesams. Tuo metu bankų ir ne tik jų analitikai komentuoja įvairius su ūkiniu šalies gyvenimu susijusius klausimus, o jų nuomonė dažnai laikoma objektyvia ekonomikos eksperto nuomone. V. Legkauskas teigė, kad taip manyti yra klaidinga, ir pateikė pavyzdį. „Dažniausiai apie nekilnojamąjį turtą žiniasklaidos cituojami ekspertai yra bankininkai, statytojai ir brokeriai. Kurie jų nėra suinteresuoti kainų augimu?“ – retoriškai klausė akademinės bendruomenės atstovas.
Dėl bankų analitikų gebėjimo išlikti nešališkais linkę nuogąstauti ir su finansų institucijomis darbinių santykių nesaistomi ekonomikos ekspertai. Pavyzdžiui, ekonomistas Tomas Ramanauskas žurnalui IQ yra nurodęs, kad keli nepriklausomi ekonomikos analitikai apie šalies ūkio laukiantį krachą pradėjo kalbėti dar 2007 m., tačiau tokios kalbos tuo metu nebuvo populiarios. Viešojoje erdvėje dominavo kitokia nuomonė, todėl nei sprendimus priimančių institucijų vadovai, nei visuomenė į šiuos perspėjimus dėmesio neatkreipė iki pat 2008 m. pabaigos. Teisybės dėlei reikia pastebėti, jog tuometis premjeras Gediminas Kirkilas iki pat paskutinių dienų savo poste atkakliai neigė, kad šalies ūkis ritasi į duobę, nors net statistiniai duomenys rodė priešingai. Todėl vargu ar net ir vieną diagnozę šalies ūkiui traukiantis analitikų choras būtų privertęs tuo metu valdžiusius socialdemokratus atsitokėti.
Ką prieš krizę kalbėjo bankų analitikai? Vis dėlto ir pastarieji šalies ūkio ateities rožinėmis spalvomis nevaizdavo. G. Nausėda ir R. Rudzkis apie šalies ūkiui gresiantį nuosmukį prabilo 2007 m. pabaigoje. Tiesa, tuo metu jie didesnę grėsmę įžvelgė išorėje, o tiksliau – JAV, kurioje prasidėjusios problemos galėjo paveikti ir mūsų šalį. Ir paveikė, tačiau tik didžiausi pesimistai tuo laiku galėjo laukti, kad toks išorinių ir vidinių veiksnių derinys lems gilų šalies ūkio nuosmukį. Beje, bankų analitikai kalbėjo ir apie vidinį šalies ekonomikos perkaitimą – G. Nausėda apie galimai besiformuojantį nekilnojamojo turto kainų burbulą pirmą kartą užsiminė dar 2006 m. pabaigoje. Ir buvo vienas pirmųjų.
Pasak R. Juozapavičiaus, vargu ar bankų analitikai turi daug galimybių piktnaudžiauti savo galia formuojant viešąją nuomonę, nes puikiai supranta, kad jų argumentai ir prognozės vėliau gali būti nesunkiai patikrinti, o pasitikėjimas joms nepasitvirtinus – prarastas. Todėl jie savo žodžius renkasi atsargiau. Ir daro tai dėl dviejų priežasčių – norėdami išlaikyti ilgalaikį pasitikėjimą ir siekdami nepakenkti savo darbdavio reputacijai. „Tai, ką bankų analitikai šneka, daro gana nuoširdžiai, tik, aišku, jie galvoja, ką kalba, ir kai kas savicenzūros gali būti nutylima. Kita vertus, bent jau skandinaviško kapitalo bankai pakankamai greitai pripažino savo klaidas ir tai, kad jiems nepakako drąsos pasitraukti iš perkaitusios skolinimo rinkos. O tikėtis, kad būtent bankų atstovai turėjo būti pirmieji, pranešusieji apie ekonomikos krizę, turbūt nevertėjo“, – svarstė R. Juozapavičius.
Apskritai, laikant, kad Lietuvos žiniasklaida ir bankų analitikai pražiopsojo artėjančią krizę, tai jos lygiai taip pat beveik niekas laiku nepastebėjo ir JAV. Jos pranašu jau po fakto buvo paskelbtas ekonomistas Nourielis Roubini, kalbėjęs apie neišvengiamą JAV ūkio katastrofą nuo 2005 m. Kaip jis pats vėliau rašė savo knygoje „Krizės ekonomika“, ekonominio bumo metu daugelis tampa kurti įspėjimams ir ignoruoja artėjančio kracho požymius. Šiuo atveju atsakymo reikia ieškoti žmogaus elgsenoje – lengviau priimame tas naujienas, kurios mums reiškia ką nors gero. V. Legkausko teigimu, tai vienas socialinės psichologijos fenomenų, kuriam nėra atsparūs ir patys žurnalistai. „Tarkime, žurnalistas pats turi nusipirkęs butą ir rašo apie nekilnojamojo turto kainas. Tai jam bus daug smagiau klausytis to specialisto, kuris kalbės apie tolesnį kainų kilimą, o ne atvirkščiai“, – aiškino V. Legkauskas.
Iš kur gauti nuomonių?
Įvairesnės nuomonės šalies žiniasklaidoje apie ekonomikos aktualijas trūksta. Pasak R. Juozapavičiaus, žiniasklaida neinvestuoja į didelės nuomonių įvairovės paieškas, o patys žurnalistai mėgsta padaryti savo darbą paprastesnį arba tiesiog taupo laiką prisirišdami prie kelių gerai kalbančių ekspertų. Tačiau to, kad komentuojant ekonominio gyvenimo aktualijas dominuoja bankų analitikų nuomonė, R. Juozapavičius nelinkęs laikyti blogu dalyku. Anot jo, tai, kad jie dalyvauja komentuodami ekonominio gyvenimo aktualijas, yra gerai, nes diskursą apie ekonominius dalykus daro įvairesnį. Būtų dar geriau, jei jiems dažniau pritartų ar oponuotų ir šių dalykų žinovai iš kitų sričių, pavyzdžiui, akademinės.
Ekonomikos dėstytojų galimybės būti lygiaverčiais bankų analitikų oponentais yra ribotos. Pastarieji žiniasklaidai gali skirti kur kas daugiau savo laiko ir resursų. Keli aktyvesni akademinės srities atstovai – Povilas Gylys ir Aušra Maldeikienė kone sutartinai teigė, kad jų tiesioginės funkcijos yra skaityti paskaitas, rengti egzaminus ir taisyti rašto darbus. Dalyvauti viešose diskusijose apie šalies ūkį jie gali tada, kai lieka laiko atlikus minėtas funkcijas, todėl pareiškimų dažnumu varžytis su G. Nausėda greičiausiai nesugebėtų joks akademinės srities ekspertas. Be to, kartais universiteto atstovą sunku suvilioti net ir kelių šimtų litų atlygiu už komentarą, kai, palyginimui, bankų atstovai savo įžvalgomis dažniausiai dalijasi nemokamai.
Kadangi atskiri akademinės bendruomenės ekspertai prilygti institucinėms pastangoms niekaip nesugebėtų, to imtis galėtų patys universitetai. Tačiau kol kas tik vienintelis privatus šalies universitetas ISM deda reguliarias pastangas siekdamas, kad jame dirbančių specialistų įžvalgos būtų girdimos viešojoje erdvėje.
Tarytum apibendrindamas straipsnio mintis V. Legkauskas konstatavo, kad rimtą sprendimą norintis priimti žmogus šiandien neturi kito pasirinkimo, kaip pats pabandyti pasigilinti į jam svarbų dalyką ir išsiaiškinti esmę. Svarbiausia, anot jo, pasikliauti ne simpatijomis tam tikrai asmenybei, o pabandyti įvertinti, kiek eksperto žodžiai atitinka ekonomines realijas ir kiek jie pasitvirtina bėgant laikui. Žurnalas IQ priduria nepamiršti kritiškai įvertinti pačių žiniasklaidos priemonių ir to, kiek jos siekia pateikti nuomonių įvairovę, o kiek – patvirtinti iš anksto išsikeltą hipotezę.
____________________
Šis straipsnis išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. vasario mėn. numeryje.
