A. Åslundas pastebi, kad užsienio ekonomistų diskusija dėl to, kaip turėtų elgtis Baltijos šalys, buvo paviršutiniška ir net žalinga.
Pastarieji dveji metai Baltijos šalims buvo tikras pragaras. Jos ne tik turėjo pačios susidoroti su didžiausia ekonomikos krize per pastarąjį dvidešimtmetį, bet ir pelnė nemažai užsieniečių kritikos dėl pasirinktos fiskalinės politikos bei dėl to, kad nesielgė taip, kaip rekomendavo užsienio ekspertai.
Tuo tarpu švedų kilmės ekonomistas Andersas Åslundas negaili pagiriamųjų žodžių trijų Baltijos šalių vykdytai politikai krizės metu ir mano, kad iš jų galėtų šio to pasimokyti kitos Europos šalys. Peterio G. Petersono tarptautinės ekonomikos institute JAV dirbantis ekonomistas pažymi, kad šios trys šalys pergyveno didžiausius ekonomikos svyravymus visoje ES – iš pradžių sparčiai augusios, jos patyrė neišvengiamą ūkio perkaitimą, lėmusį dviženklį BVP nuosmukį kiekvienoje šalyje.
Nepaisant šio sukrėtimo, argumentuoja A. Åslundas, šioms šalims pavyko išvengti socialinių neramumų, o jų demokratinės politinės sistemos įrodė sugebančios išlaikyti krizės išbandymus. Stabilumą šioms šalims pavyko išlaikyti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, vietoje valiutos devalvacijos buvo pasirinktas vidinės devalvacijos kelias, dėl to kiekvienai iš šalių teko bent dešimtadaliu apkarpyti valstybės išlaidas.
Praėjus dvejiems metams nuo krizės pradžios, visų trijų šalių ekonomikos vėl ėmė augti, jų eksporto sektoriai atrodo pakankamai stipriai, o Estija net sugebėjo atitikti kriterijus eurui įsivesti. Pasak A. Åslundo, šiandien visos trys Baltijos šalys gali su pasitenkinimu pakartoti britų savaitraščio „The Economist“ buvusio vyriausiojo redaktoriaus Walterio Bagehoto žodžius, kad didžiausią pasitenkinimą gyvenime teikia tie padaryti dalykai, apie kuriuos kiti kalbėjo, kad jų pasiekti jums nepavyks.
A. Åslundas teigia, kad iš Baltijos šalių likusi Europa galėtu pasimokyti bent penkių dalykų. Pirmiausia, tai tarptautinių ekonomistų choras kone sutartinai tvirtino, kad Baltijos šalių valiutos turi būti devalvuotos. Dabar paaiškėjo, kad tai nebuvo nei būtina, nei reikalinga. Baltijos šalys nukentėjo nuo smarkiai išaugusių, o vėliau smukusių trumpo laikotarpio finansų srautų, tačiau jų konkurencingumas nebuvo labai prastas. Be to, noras išlaikyti fiksuotą valiutos kursą privertė imtis struktūrinių reformų.
Ekonomistas daro išvadą, kad devalvacija yra tik plačiai išreklamuotas vaistas, tačiau yra ir kitų būdų makroekonominės ydoms spręsti. Baltijos šalių atveju pasirinktas vidinės devalvacijos kelias davė itin gerų rezultatų. Antra, nepasitvirtino įspėjimai dėl defliacinio ciklo, nes nedidelės šalys šiuo atžvilgiu yra labiau priklausomos nuo užsienio rinkų, todėl tai taip pat parodė, kad valiutų devalvacija nebūtų davusi lauktų rezultatų.
Baltijos šalių patirtis taip pat parodė, kad ekonomine ir politine prasme buvo geriau mažinti viešąsias išlaidas negu didinti mokesčius. Populiariausios priemonės šiose šalyse buvo valdžios sektoriuje dirbančių pareigūnų skaičiaus ir jų atlyginimų sumažinimas. Be to, viešųjų išlaidų karpymas paneigė mitą, kad demokratinėse šalyse karpyti viešojo sektoriaus išlaidas yra politiškai itin sudėtinga.
Galop, Latvijos pavyzdys parodė, kad norint veiksmingai kovoti su ekonomikos krizės iššūkiais valdžios stabilumas nėra lemiamas veiksnys. Per pastaruosius trejus metus Latvijoje vyriausybė keitėsi keturis kartus, o prasidėjus krizei valdžioje buvusi vyriausybė nesugebėjo tinkamai reaguoti į pasikeitusias ekonomines realijas, todėl reikalingos priemonės vėlavo bent trimis mėnesiais.
Vyriausybės stabilumas yra geras dalykas, tačiau kur kas svarbiau, ar ji sugeba imtis adekvačių veiksmų. Prieš krizę valdžiusi vyriausybė retai kada gali imtis tinkamų priemonių užklupus krizei, tad tokiomis aplinkybėmis nestabili valdančioji koalicija gali būti vertinama ir teigiamai.
A. Åslundas taip pat pastebi, kad užsienio ekonomistų diskusija dėl to, kaip turėtų elgtis Baltijos šalys, buvo paviršutiniška ir net žalinga. Anot jo, tokių ekonomistų chorui „vadovavęs“ Paulas Krugmanas, pavadinęs Latviją naująja Argentina gerokai persistengė, nes išvadą padarė per daug nesigilindamas į tikrąją situaciją atspindėjusius šių šalių ūkio faktus.
Taigi trys Baltijos šalys šiandien galėtų duoti patarimų Graikijai ir kitoms euro zonos šalims, kurios neturi galimybės imtis devalvacijos, tačiau privalo mažinti išlaidas ir didinti konkurencingumą.
