Marius Ivaškevičius, „Mistras“, 142 p., „Tyto alba“
Adomas Mickevičius neapsiėjo be magų ir be Paryžiaus su jo embleminėmis figūromis, dabar nebeapsieis ir be Mariaus Ivaškevičiaus, nes pastarojo pjesėje jis daug mažiau chrestomatinis nei bet kur kitur.
Fernando Pessoa, „Poezijos rinktinė“, 208 p., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Žmogus, slėpęsis nuo žmonių, rašytojas, pasirašinėjęs vien heteronimais, tačiau nesudeginęs savo juodraščių (vos nepasakiau: kaip Kafka); tad ši knyga – nuostabios kraičio skrynios įsčių vaisius, itin ragautinas.
Renata Šerelytė, „Vėjo raitelis“, 136 p., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Simpatiškoji žuvies darinėtoja toliau užsiima tuo pačiu, naujajame romane toliau darinėdama švelniai apygraudę buitį, kurios epicentrai sovietmečiu buvo laiptinės, prieškambariai bei virtuvės; šįsyk rasime ir tokios neva magijos, nors kam jos reikia – nežinia.
Jean Baudrillard, „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ (vertė Neringa Abrutytė), 359 p., „Kitos knygos“
Klasikinė knyga, vartotojų visuomenę tvirtai įkalusi į filosofijos ir sociologijos lauką, jos ženklus perskaičiusi kaip naujosios tapatybės simbolius ir tai padariusi taip iš esmės, kad ir pati vartotojų visuomenė be šios knygos nebeapsieis.
Herman Pleij, „Karminas, purpuras ir mėlis“ (vertė Antanas Gailius), 162 p., „Aidai“
Viduramžiai yra spalvų tėvynė, ten jos įgavo neįtikėtinas konotacijas ir tapo Dievo ar velnio ženklu – apie tai pasakoja ši patraukliai parašyta studija (jei mūsų filmai ir TV vis dar būtų nespalvoti, apie spalvas tik čia ir galėtume pasiskaityti).
