L. Varanavičius: „Europos futbolo fone esame ten, kur ir turėtume būti.“
Sausio viduryje UEFA pristatė naujausią Europos futbolo klubų tyrimą, kurį atliko remdamasi 2009 m. finansiniais duomenimis bei apklausomis. Tai išsamus, 53 nacionalines asociacijas apimantis žvilgsnis į Senojo žemyno klubų finansus, jų raidą, futbolo padėtį kiekvienoje šalyje. Apie šio tyrimo rezultatus IQ apžvalgininkas Rytis Davidovičius kalbasi su Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentu ir UEFA Vykdomojo komiteto nariu Liutauru Varanavičiumi.
– Kaip atrodo Lietuvos klubinis futbolas, palyginti su visa Europa? Kokie ryškiausi trūkumai, privalumai, plėtros scenarijai? Kas padėjo ganėtinai sėkmingai atsilaikyti ekonomikos krizės metu?
– Konkurencingame Europos futbolo fone esame daugmaž ten, kur ir turėtume būti pagal gyventojų skaičių, finansines galimybes – tarp stipresnių „mažųjų šalių“. Atsižvelgiant į mūsų šalyje futbolui skiriamą dėmesį ir lėšas – galbūt net aukščiau nei turėtume.
Klubiniame futbole daug lemia finansai. Jei rinktinių lygmeniu esame ketvirti tarp buvusių sovietinių respublikų, o pasaulyje – arti pirmo penkiasdešimtuko, tai klubų lygmeniu „išsišokti“ sunkiau. Taip yra todėl, kad geriausi žaidėjai išvyksta tobulėti ir užsidirbti į užsienį.
Kaip vieną pagrindinių trūkumų galima įvardyti tęstinumą. Nuo vieno rėmėjo priklausantys klubai rizikuoja apskritai baigti egzistenciją. Tokių atvejų, deja, buvo ne vienas. Naujausių pavyzdžių buvo sostinėje – „Vilnius“, „Vėtra“, taip pat „Žalgiris“, kuris atgimė tik sirgalių ir entuziastų dėka. Dėl trumpalaikio klubų gyvavimo atsiranda daug problemų – tokiais atvejais sunku kalbėti apie jaunų žaidėjų ugdymą, rinkodarą ir žiūrovų pritraukimą į stadionus, sportines tradicijas. Kaip galimą išeitį LFF skatina, kad klubai turėtų daugiau dalininkų ir daugiau rėmėjų.
Šiame kontekste svarbi ir finansinė drausmė, nuolatinė priežiūra, auditas. Pagal ją lenkiame daugelį šalių, jau nekalbant apie kaimynus Latviją ir Estiją, kurios neatlieka visų klubų audito. Visi klubai pradelstus įsipareigojimus žaidėjams, darbuotojams, kitiems klubams bei mokesčių institucijoms turėjo padengti anksčiau ir tai padarė. Tai sumažino galimą riziką. Be to, A lygos čempionatas prasidėjo 2009-ųjų pavasarį, o krizės pradžia galima įvardyti 2008 m. rudenį. Klubai turėjo laiko tarpsezonio metu sureaguoti į tuos pokyčius, ne vienas sumažino išlaidas, galėjo sureaguoti į mokesčių reformas.
Nors tikslių 2010 m. duomenų dar nėra, manome, kad klubų biudžetas pernai taip pat išliko stabilus ir galėjo netgi didėti. Jau nuo šių metų LFF pagal UEFA „Financial Fair Play“ po truputį pradės taikyti finansinio monitoringo principus.
– Kokie buvo keli pastarieji metai Lietuvos klubiniam futbolui?
– Metai buvo nelengvi, galima sakyti – pereinamieji. Teko priimti sunkių ir priverstinių sprendimų.
Dėl aukščiausią lygą nusprendusių palikti dviejų klubų senbuvių ir susidariusios situacijos čempionatas pasipildė naujais klubais. Jie neplanavo kilti aukštyn, turėjo kuklesnį biudžetą.
Be to, kaip ir visoms sritims, taip ir futbolui, įtakos turėjo sunkmetis. Sumažėjo klubų rėmimas, todėl komandos turėjo mažinti išlaidas, atsisakyti brangiausių futbolininkų.
Kita vertus, anksčiau klubai neretai gyveno ne pagal savo galimybes, mokėjo „išpūstus“ atlyginimus ne visada to vertiems žaidėjams. Ilgainiui tai apsunkindavo klubų padėtį ar net paskatindavo išnykimą. Dauguma tokių brangių futbolininkų buvo legionieriai, todėl sumažėjus jų skaičiui atsirado progų atsiskleisti iki tol neretai šešėlyje likusiems jauniems vietos žaidėjams. Jų tobulėjimas reikalingas Lietuvos rinktinėms.
– Lietuvos, skirtingai nei Europos, klubų pajamų šaltiniai nėra diversifikuoti, priklauso nuo rėmėjų įnašų. Tai didelė rizika. Kokios galimybės Lietuvos klubams padidinti pajamas iš kitų sričių?
– Potencialo šiose srityse yra. Pavyzdžiui, su žiūrovais dirbantys klubai surinkdavo ir daugiau nei šimtą tūkstančių litų pajamų iš bilietų pardavimo. Tačiau neužtenka surengti vienkartines akcijas ar tai daryti trumpą laiką. Pateikti geresnį produktą, suteikti daugiau paslaugų leidžia ir gerėjanti stadionų infrastruktūra, kai kurių klubų planuojamos nuosavų stadionų statybos. Geresnių rezultatų galima sulaukti po kelerių metų nuoseklaus darbo. To Lietuvos klubams iki šiol trūko.
Panašiai ir dėl pajamų iš komercinės veiklos. Klubams, ilgiau kuriant ir puoselėjant savo vardą, atsivertų didesnės galimybės. Prieš kelerius metus to nebuvo, tačiau dabar matome, kad klubų vadyba tampa profesionalesnė. Kartu finansų ataskaitose atsiranda eilučių ir prie komercinių pajamų.
Parduodant transliacijų teises buvo susidariusi ydinga situacija – klubai turėdavo patys skirti lėšų sumokėti televizijai ir padengti transliacijos išlaidas. Tik pernai atsirado ilgalaikis partneris ir galimybė planuotis ilgesniam laikotarpiui. Tačiau dabar laukia didžiausias darbas – suvienyti klubų jėgas ir padaryti A lygą rimtu TV produktu. Uždirbti iš transliacijų Lietuvoje įmanoma tik tuo atveju, jei klubas toli nužygiuoja UEFA taurių turnyruose, sutinka kokį nors Europos grandą. Bet tam reikia nemažos sportinės sėkmės, o ji lydi toli gražu ne visada.
– Kokia Lietuvos futbolo klubų ateitis po 3–5 metų?
– Siekiame, kad augtų profesionalių klubų skaičius. Lietuvos futbolo strategijoje numatyta turėti 30 profesionalių klubų (A lygoje – 12, I lygoje – 18). Be abejo, svarbu ne tik skaičius. Norime, kad tai būtų bendruomeniniai, socialiai atsakingi, įvairiapusiškai išplėtoti ir finansiškai stabilūs futbolo klubai, kurie rūpintųsi masiškumu, patys ugdytų savo žaidėjus, nuo vaikų iki suaugusiųjų.
Norime, kad klubai būtų kuriami bendruomeniniu modeliu su daug dalininkų ir daug rėmėjų. Dabar iš 20 A ir I lygos dalyvių septyni yra įkurti asociacijos, o trylika – viešosios įstaigos pagrindu. Skatiname bendruomeninį viešųjų įstaigų modelį ir jau matome, kad tai daroma, ypač mažesniuose miestuose, kur norint išsilaikyti ir konkuruoti su didesnių miestų klubais vienijamos rėmėjų pajėgos. Kaip pavyzdžius galima paminėti „Mažeikių“, Gargždų „Bangos“, Tauragės „Tauro“, iš didžiųjų miestų – Vilniaus „Žalgirio“ klubus.
Didelis ir nuolatinis iššūkis – infrastruktūra, todėl ją savo strategijoje išskyrėme kaip atskirą kryptį. Pastaraisiais metais A ir I lygoje atnaujinta apie 20 stadionų, tačiau nemažai darbų dar laukia. Po 3–5 metų infrastruktūra jau turėtų būti gerame lygmenyje.
Nemažai dėmesio skirsime ir futbolo įvaizdžiui kurti, rinkodarai. Reikia sukurti A lygos veidą, surasti rėmėjų ir didinti žiūrovų skaičių. Kaip įrankį tikslams pasiekti pasitelksime licencijavimo sistemą, bandysime sukurti klubų skatinimo mechanizmą, rengti daugiau mokymų ir rodyti gerus pavyzdžius.
