Filosofas S. Žižekas: „Nemanau, kad tikra taika yra įmanoma.“
Jo vieši pareiškimai dažniausiai sukelia diskusijų audrą. Jis, ko gero, savaip suvokia sąvoką „diplomatija“, o ramia intonacija taktiškai palaikyti pokalbį šis žmogus sugebėtų nebent porą sekundžių. Toks yra garsus 61 metų slovėnų filosofas profesorius Slavojus Žižekas.
Jis, kritikų vertinimu, savo pareiškimuose į vieną supina marksizmą, popkultūrą ir psichoanalizę.
Į lietuvių kalbą naujai buvo išversta jau trečioji šio radikalių kairiųjų pažiūrų filosofo knyga – „Smurtas“. Ta proga knygos leidėjo – DEMOS kritinės minties instituto atstovai surengė tiesioginę vaizdo konferenciją su knygos autoriumi, kuriame buvo diskutuojama apie smurtą, jo prigimtį ir apraiškas.
– Biblijos interpretuotojas, liberalusis JAV teologas Walteris Winkas kalba apie „išganančiojo smurto mitą“. Jis teigia, kad Jėzaus Kalno pamoksle išsakytas priesakas „atsuk kitą žandą“ yra ne mazochistinis atsidavimas Kito smurtui, tačiau to smurto akto absurdiškumo, neadekvatumo Kitam parodymas – t. y. moralinis pasipriešinimas smurtui, jo demaskavimas, reikalaujantis drąsos ir aiškios moralinės savivokos. Kaip manote, ar nereikėtų mums, kalbant apie garsųjį Jėzaus pamokslą, ieškoti „trečiojo kelio“, dar kitos išeities? – nuskambėjo klausimas S. Žižekui.
– Pirmiausia, man, aišku, nepatinka jokia fizinė prievarta. Tuo galite būti tikri. Tačiau ką reiškia tokie ir kai kurie kiti panašūs Jėzaus pamokymai? Mano nuomone, tokios istorijos, kaip ši užrašytoji Biblijoje, yra grėsmingos, netgi labai pavojingos.
Kalbant apie tai, ar reikėtų atsukti tą kitą žandą, ar elgtis kaip nors trečiaip – tai yra sudėtingas ir fundamentalus klausimas. Tačiau aš visiškai sutinku su tuo, kad mes kiekvienu atveju turėtume ieškoti būtent trečiosios išeities iš šios situacijos.
– Kodėl parašėte knygą, kurioje nagrinėjamas smurtas ir jo apraiškos?
– Vienas mano pagrindinių tikslų buvo apibrėžti patį smurtą, jo naujas, kitas plotmes. Tiesą sakant, aš įžvelgiu nemažai smurto tame, kas šiandien suvokiama kaip smurtas. Jei norime kalbėti apie smurtautojus, būtinai iš pradžių turėtume susitarti dėl aiškių terminų, kuriais remdamiesi diskutuosime.
Man svarbu matyti ir atkreipti dėmesį ne vien į tą smurtą, kuris tiesiogiai veikia, daro įtaką žmonėms. Kalbu ir apie kitokį smurtą. Pavyzdžiui, jei JAV paprasta namų šeimininkė akcijų biržoje spekuliuoja kokios nors Tolimųjų Rytų valstybės vertybiniais popieriais, po kurio laiko griūva visa finansų sistema ir tai paliečia milijonus žmonių.
Mums reikia prabilti ir apie socialinį smurtą, jo apraiškas. Kita vertus, pati kova su smurtu nėra vienoda, priklauso nuo situacijos. Tačiau problema yra ta, kad kartais siūloma skirtingai vertinti situacijas, kai tam nėra realaus pagrindo.
Aš jokiais būdais nepalaikau ir neremiu jokių teroristų. Tačiau pateiksiu jums pavyzdį. Tarkime, kodėl teroristo susisprogdinimas vadinamas teroro išpuoliu, o bombų mėtymas iš lėktuvų ant Irako vadinamas „valstybės politika“? Apie tai reikia susimąstyti.
Problema ta, kad žiniasklaidoje, norint aptikti kai kurių svarbių smurto atvejų, jų reikia labai smarkiai paieškoti. Tarkime, apie Palestinos ir Izraelio konflikto atvejus laikraščiuose kartais būna publikuojama vos porą sakinių. Regis, nieko svarbaus. Norint tai pastebėti, to reikia įdėmiai ieškoti!
– Kaip manote, ar „Wikileaks“ atskleisti dokumentai yra politinio teroro apraiška?
– Ilgai svarsčiau, kaip vertinti šį atvejį. Tačiau apsisprendžiau, kad „Wikileaks“ pozicija turėtų būti apginta, jos vaidmuo iš esmės yra teigiamas.
Žinoma, kartais sakyti visą tiesą yra netgi ekstremaliai vulgaru. Sutinku, kad kai kuriais atvejais ciniški sumetimai neva atskleisti tiesą peržengia viešojo intereso ribas. Tačiau, pakartosiu, aš manau, kad „Wikileaks“ atskleidė dokumentus pakankamai diplomatiškai ir mums, visuomenei, to reikėjo.
– Kodėl neparašote knygos apie taiką, harmoniją? Kodėl Jums reikia kalbėti apie smurtą?
– Nemanau, kad tikra taika yra įmanoma. Jei rašyčiau knygą apie taiką, turbūt nebūčiau labai originalus – knygą pavadinčiau kaip nors panašiai į „Kova tęsiasi…“. Man daug svarbiau pastebėti smurtą nei taiką. Šiuo klausimu mano pozicija nepajudinama. Tiesą sakant, net nemanau, kad dviejų mylinčių žmonių meilės aktas yra taikios prigimties. Aistringas aktas dažniausiai būna brutalus.
Sutinku su nuomone, kad Dievas lytinį aktą sukūrė kaip bausmę žmonėms. Seksas yra bausmė, nes štai Adomas negali pranokti savo kūrėjo, nes turi kai ką, ko pats negali kontroliuoti.
Tiesa, manau, kad seksas yra maloni bausmė.
