Aktorė Natalie Portman jau laimėjo Auksinį gaublį.
Šalies kino teatruose pasirodė garsaus JAV režisieriaus Darreno Aronofsky juosta „Juodoji gulbė“. Tai – paranojiška drama Piotro Čaikovskio baleto fone.
Praėjusių metų pabaigoje pasaulio kino sales pasiekė kelios stiprios premjeros. Vieni filmai jau žeriasi apdovanojimus, kiti vis dar laukia savo eilės.
Tarp jų – naujasis D. Aronofsky darbas „Juodoji gulbė“ („Black Swan“). Filmo pagrindinio vaidmens atlikėja 29 metų aktorė Natalie Portman jau laimėjo Auksinį gaublį už geriausią vaidybą. Tikimasi, kad ji pateks ir tarp pretendentų laimėti „Oskarų“ statulėlę.
Nors šiuo filmu buvo atidarytas 67-asis Venecijos kino festivalis, kol kas drama nepelnė tokių laurų, kaip ankstesnis režisieriaus darbas „Imtynininkas“ (2008). Tačiau „Juodoji gulbė“ užkariavo daugiausia Šiaurės Amerikos kino kritikų simpatijų ir buvo teigiamai įvertinta Holivudo užsienio spaudos asociacijos bei Amerikos režisierių gildijos.
„Juodąją gulbę“ režisierius D. Aronofsky brandino ne vienus metus. Iš pradžių kilusi idėja sukurti filmą apie kovotojo ir šokėjos meilę skilo į dvi dalis.
Tad naujoji juosta – tai lyg antroji „Imtynininko“ dalis, tik čia senstelėjusį kovotoją pakeičia jaunutė, neseniai karjeros laiptais pradėjusi kilti balerina. Abiejų filmų herojų gyvenimas – tai kūną alinančios treniruotės, o tikslas – įtikti publikai.
„Juodojoje gulbėje“ režisierius atsisuka į žiaurios konkurencijos kupiną Niujorko šokio pasaulį. Nors filmo siužetas gana nuspėjamas, jis plėtojamas nepaprastai. Juostoje iškeliamos metafizinės idėjos.
Garsus teatras naują sezoną pradeda pakeisdamas senstančią baleto solistę jaunesne. Ja tampa Nina Sayers (akt. N. Portman). Ji miela, jautri ir švelni, bet kompleksuota, niekada neturėjusi asmeninio gyvenimo ir draugų, galimybės sužibėti ar būti dėmesio centre. Jai suteikiama proga tapti naująja žvaigžde ir atlikti pagrindinį vaidmenį „Gulbių ežere“.
Gulbė karalienė turi įkūnyti tiek šviesiąją, tiek tamsiąją moters sielos pusę. Nina žino, ko reikia norint atskleisti šviesiąją, nes tai ji pati – rami, nedrąsi, disciplinuota mergina, kurią despotiška motina laiko uždarytą vaikystėje. Tačiau ji niekaip neranda savo tamsiosios pusės ir to, ko reikia juodajai gulbei – laisvės, laukinės aistros, pagiežos.
Tad baltoji gulbė įsisuka į depresijos spiralę. Filme susipina haliucinacijos, vidinė kova ir makabriški košmarai. Juostoje pranyksta riba tarp sveiko proto ir beprotybės, tarp sapnų ir realybės. O viso to epicentre – suaugusiojo kūne įkalinta mergaitė, kurioje vienu metu bunda ir moters seksualumas, ir menininko kančia.
Emocinis herojės nestabilumas pasireiškia tiek jos sapnuose, tiek fiziniu aspektu. Skausmas ir savęs žalojimas pinasi su nuolat baleto artistus persekiojančia sužalojimų baime.
Tobulumo apsėstos balerinos transformaciją iš mažos mergaitės į moterį skatina ir nauja konkurentė Lilly – charizmatiška mergina, savo žavesiu ir magija užburianti visus aplinkui. Jai Nina jaučia ne tik milžinišką pavydą, bet ir keistą aistrą. Lilly – tai jos tamsioji pusė, juodoji gulbė, tarsi išsivadavimo simbolis.
Filmas labai vizualus. Ir tai ne vien režisieriaus, bet ir garsaus Niujorko dizainerių dueto Rodarte nuopelnas. Baltosios gulbės virsmas demoniškąja atsispindėjo ir paranojiškuose sapnuose, ir kostiumuose. Vaikiška rožinė ir balta, dominavusi pirmoje filmo dalyje, tamsėjo kartu su vis augančiomis Ninos baimėmis, jos pavydu ir agresija.
Filmą sunku priskirti kokiam nors žanrui. Jame susipina trilerio ir siaubo juostos elementai, psichologinės dramos ir film noir stilistika. „Juodoji gulbė“ – tai lyg P. Čaikovskio baletas, perkeltas į kino juostą kaip šiuolaikiška ir keistai šiurpi „Gulbių ežero“ interpretacija su lesbietiškos meilės užuominomis. Tik idealizuojamas baleto grožis čia nustumiamas į paskutinį planą.
