Muzikos leidyba atlikėjams nebekrauna turtų. Net populiariosios muzikos kūrėjams daugiau pelno pradėjo nešti ne parduodami įrašai, o gyvo garso koncertai. Ką tuo metu daro alternatyviosios scenos atstovai Lietuvoje? Dalis jų steigia virtualias įrašų leidyklas ir nemokamai platina muziką internetu. IQ domėjosi, ar tai naudinga.
Pirmiausia pažvelkime iš perspektyvos. Muzikos atlikėjai ir kūrėjai per pastaruosius porą dešimtmečių kaip retos kitos profesijos atstovai pajuto permainų pagreitį.
Skaitmeninių technologijų pažanga išjudino rokenrolo eroje įstrigusią muzikos rinką – vienas po kito atsirado dešimtys naujų muzikos žanrų, kurie ilgainiui taip susiliejo, jog dabar jų tiksliai nebeskiria net patys kūrėjai.
Pasikeitė ne tik aplinka, bet ir žaidimo taisyklės. Vadinamosios Y kartos atstovų, gimusių XX amžiaus paskutiniame ketvirtyje, gyvenimo būdas ir poreikiai visiškai nepanašūs į jų tėvų. Viena pagrindinių taisyklių čia – nuolatinis ryšis su skaitmenine terpe, kur internetas, jo palaikomi socialiniai tinklai kasdien kuria naują realybę.
Viena tos realybės grimasų, jei kalbėtume apie muzikos rinką, yra tai, jog pastaruoju metu vis mažiau žmonių įrašus perka laikmenomis. Kompaktinių ar vinilinių plokštelių pardavimas smuko – vis dažniau muzika parsisiunčiama iš įvairių svetainių internetu.
Siuntėjai toli gražu ne visada linkę susimokėti už įrašus. Didelė jų dalis tai daro nelegaliai. Kai muzikos internete – milijonai gigabaitų, kai kurie ne masėms skirtos alternatyviosios scenos kūrėjai renkasi kitą būdą.
Jie nemokamai platina įrašus per savo pačių arba kitų asmenų įsteigtas virtualias ir dažniausiai specializuotas muzikos leidyklas. Pavyzdžiui, vien tokių elektroninės muzikos leidyklų Europoje – šimtai.
Lietuvoje taip pat veikia kelios virtualios elektroninės muzikos leidyklos. Jų steigėjai ir atlikėjai, susirinkę pirmoje Lietuvoje elektroninės muzikos konferencijoje „Baltijos elektronika“, nėrė į karštas diskusijas – ko vertas nemokamai platinamas įrašas internete, vadinamosios „net“ tipo leidyklos produktas?
Ar taip įmanoma būti pastebėtam įtakingų užsienio įrašų kompanijų ir vėliau užsidirbti?
Ambicija – prilygti kokybe
Daugiau nei 5 metus Lietuvoje gyvenantis britas, renginių organizatorius ir didžėjus Markas Splinteris, pareiškė, kad kalbant apie elektroninę muziką atlikėjams nereikėtų puoselėti didelių vilčių.
„Pinigus uždirba Lady Gaga, o iš tokios leidybos galbūt galima 20 eurų išspausti“, – su šypsena, bet kartu ir rimtai konferencijoje „Baltijos elektronika“ aiškino jos dalyvis.
M. Splinteris mano, kad pačių atlikėjų sukurtos virtualios leidyklos padeda tiktai formuojant tinkamą įvaizdį – užuot įrašai netvarkingai ir atsitiktiniais kanalais pasklistų internete, jie dedami į vieną svetainę, kurioje taip pat galima rasti albumo viršelį. Visai kaip įprastoje įrašų parduotuvėje.
Kone kultinės elektroninės muzikos svetainės ir virtualios leidyklos Sutemos.net įkūrėjas Vytautas Tumas IQ sakė nesuprantąs, kodėl Lietuvoje dauguma atlikėjų vis dar siekia žūtbūt išleisti savo muziką CD ar vinilinės plokštelės (LP) formatu, tik tai laiko solidžiu pripažinimo ženklu.
Anot jo, virtuali leidyba gali būti patraukli kol kas nežinomam, tačiau talentingam atlikėjui. Tuo taip pat domisi bei savo įrašais dalijasi ir garsūs kūrėjai, kuriems maga išbandyti naujoves.
Sutemos.net virtualiu pavidalu jau išleido ne vieno žinomo elektroninės scenos atlikėjo iš Didžiosios Britanijos, Rusijos, Islandijos ir Vokietijos muziką, kuri buvo nemokamai platinama įvairiuose teminiuose rinkiniuose. Ši svetainė jau seniai skirta ne tik lietuvių kūrėjams.
„Pradėti buvo sunku – nebuvome tikri, kad rasime atlikėjų, norinčių leisti muziką internete ir dar nemokamai. Tačiau laikas parodė, kad jų atsirado ir netrūksta iki šiol. Mūsų idėja pasiteisino“, – pradžią prieš 9 metus prisiminė V. Tumas.
Jis pripažino, kad tokių menkiau žinomų vardų, kurie po virtualaus debiuto Sutemos.net būtų pasirašę sutartį su garsia kompanija ir smarkiai išpopuliarėję, nėra daug. Tačiau keletą jų lydėjo sėkmė.
Galima paminėti, kad tarp jų šiandien yra Baltijos šalyse gerai žinomas Leono Somovo ir Jazzu duetas. Jie savo pirmąjį mini albumą „Offline“ išleido būtent Sutemos.net.
V. Tumas tvirtino, jog visiems bendradarbiaujantiems atlikėjams linki, kad nauji jų darbai jau pasirodytų fiziniu formatu. „Mūsų ambicija – būti virtualia leidykla, kuri savo kokybe nenusileidžia tradicinėms. Tačiau suvokiame, kad mums iki jų dar trūksta svorio. Jei kam nors padėjome daryti karjerą, tai – geriausias įvertinimas“, – sakė pašnekovas.
Įdomu tai, kad prie visų Sutemos.net leidyklos įrašų yra prierašas – „Kai kurios teisės saugomos“. Tai reiškia, kad muziką galima kopijuoti, ja dalytis su kitais, tačiau draudžiama ją keisti, platinti komerciniais tikslais. Fiziniais CD ar LP formatais įrašus platinančios kompanijos dažniausiai įspėja, kad saugomos visos teisės.
Jau 5 metus Lietuvoje veikiančios nemokamos virtualios leidyklos *KNOBS, leidžiančios techno muziką, lyderis Marius Valiulis teigė, kad pradinė idėja buvo neleisti gerai muzikai „dulkėti lentynose ir suteikti galimybę ją išgirsti kuo daugiau žmonių“.
Techno pionieriumi Lietuvoje vadinamas interneto svetainės Techstylism.lt narys pats kuria savo muziką Pagalvės ir Xiom slapyvardžiais.
„Kai tik pradėjome veiklą, legalios kokybiškos elektroninės muzikos portaluose nebuvo daug. Neįdėjus daug pastangų, per pirmą parą debiutinį mūsų įrašą atsisiuntė keli tūkstančiai klausytojų“, – pasakojo M. Valiulis.
Praėjus dar keliems mėnesiams nuo *KNOBS įsteigimo, jos kūrėjai sulaukė pasiūlymo bendradarbiauti iš pasaulyje žinomos muzikinės programinės įrangos gamintojos „Native Instruments“.
Buvo sutarta, kad ši bendrovė platins savo programinę įrangą kartu su nemokamai leidžiamais *KNOBS įrašais. Pasirašius šią sutartį, gerbėjų ir klausytojų būrys išaugo kone dvigubai.
Kadangi virtualios leidyklos kūrinių licencijavimo sistema palyginti paprasta, M. Valiulis teigė sulaukęs nemažai užklausų dėl muzikos panaudojimo įvairiuose projektuose, daugiausia – reklamos klipuose.
Kūrėjas pasakojo, kad kartą dėl muzikos panaudojimo reklamoje į juos kreipėsi atstovai iš Nigerijos – tai gerokai nustebino ir net prajuokino.
Naudą matuoja skirtingai
Konferencijos „Baltijos elektronika“ dalyviai taip pat ginčijosi, kas atlikėjui geriau – išleisti ir parduoti 1 000 CD plokštelių ar vis dėlto įkelti savo muziką į internetą ir sulaukti keliasdešimt kartų daugiau atsisiuntimų?
Techstylism.lt narys M. Valiulis tvirtina, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Tai kiekvienu atveju priklauso nuo leidžiamos muzikos turinio.
Anot jo, daug garsių atlikėjų kartais išleidžia savo muzikos ir virtualiu formatu – tam, kad ji pasiektų didžiausią klausytojų ratą. Tiesa, tai jie daro tik tuomet, jei mano, kad CD ar LP įrašai nebus populiarūs ir nepasieks didelių pardavimo apimčių.
„Taip pat daug kas priklauso nuo konkrečios leidybos kompanijos. Jei tradicinio formato leidykla dar neturi užsitarnavusi geros reputacijos, tokiu atveju gal net labiau verta muziką leisti per virtualius kanalus“, – aiškino M. Valiulis.
Jis patikslino, kad neretai virtualios leidyklos praėjus tam tikram laikui išima kai kuriuos leidinius iš savo katalogų, nes teises į juos įsigyja komerciniais tikslais veikiančios kompanijos.
Vienas populiariausių didžėjų Lietuvoje Algirdas Mieščionaitis-Saulty laikosi nuomonės, kad iš virtualių leidyklų atlikėjams nėra beveik jokios naudos.
Jis mano, jog jei kuri kokybišką muziką ir jauti, kad gali daugiau, derėtų kreiptis tiesiai į įtakingiausias užsienio komercines leidyklas. Bent jau žaismingą elektroniką su disko atspalviais kuriančiam Saulty pavyko. Jo duetas su prodiuseriu Bradka, pavadintas Downtown Party Network, išleido du singlus garsioje belgų kompanijoje „Eskimo Recordings“.
Vienas kūrinių „Heart Break Dancing“ net buvo įtrauktas į prestižiniu laikomą „Global Underground 2010“ rinkinį.
„Virtualios leidyklos yra kuriamos iš idėjos, jų negalima lyginti su tradicinėmis. Taip yra dėl kelių svarbių priežasčių. Pirmiausia, komercinė leidykla visuomet stengsis kuo labiau išpopuliarinti artistą ir jo kūrybą, nes ji iš to uždirba pinigų“, – apie pragmatizmą užsiminė Saulty.
Kita vertus, anot jo, net tie „varguoliai“, kurie neperka muzikos legaliai, vis tiek užsuka į elektronines įrašų parduotuves, ten ieško įdomiausiai skambančių naujienų. Taigi esminis komercinio įrašo pranašumas tas, kad tampi geriau matomas.
Kito garsaus šiandienos elektroninės muzikos atlikėjo Lino Strockio-Few Nolder du albumus „No Mo“ ir „New Folder“ taip pat išleido garsi įrašų kompanija – britų „Planet Mu“. Jis sako, kad svarbiausia atlikėjui – leidyklos kokybė ir įtaka rinkoje.
„Pasirašęs sutartį su garsia kompanija iš karto netampi žinomas, bet šia muzika besidomintys žmonės bent jau sužino tavo pseudonimą. Jei esi kūrėjas ir leidi muziką tik Lietuvoje, konkuruoti su užsienio atlikėjais sunku“, – mano Few Nolder.
Anot jo, pats faktas, kad tavo darbą leidžia įtakinga studija, panaikina bet kokius trūkumus.
L. Strockis pasakoja, kad šiais laikais įmanoma pragyventi ir kuriant vien tik elektroninę muziką. Tačiau didelių pajamų iš albumų pardavimo tikėtis neverta. Jis sutiko, kad leidyba nėra pelninga, tai tik būdas tapti pastebėtam.
„Aš pats šiuo metu gyvenu tiktai kurdamas, tačiau dalyvauju labai plačioje muzikinėje veikloje – pradedant koncertais ir meno projektais, tokiais kaip elektroninė opera XYZ, ir baigiant pasirodymais šokių aikštelėse“, – pasakojo Few Nolder pseudonimu išgarsėjęs atlikėjas.
