E. Aleksandravičius
Senus metus palydint protingai optimistiškomis ministro Arūno Gelūno mintimis ir Naujuosius pradedant žiniomis apie valstybinio simfoninio operinius skandalus (įskaitant Gintaro Rinkevičiaus labai operinius pasisakymus per TV), norom nenorom dingčioja mintis, kad Lietuvos laisvės dvidešimtmetis itin mažai pakeitė iš sovietų paveldėtą valstybės ir kultūros įstaigų santykį. Net daugelio nacionalinėmis vadinamų institucijų vadai nepakeičiamai dirba jau kone pusę šimtmečio.
Jau nesyk rašyta ir nesyk dūsauta, kad permainos palietė nebent į laisvąją rinką patekusį teatrą, seniai joje gyvavusį popsą ir vis geriau besijaučiantį džiazą. Tam tikra prasme sisteminius pokyčius išgyveno dailė, bet vien todėl, kad ir sovietų laikais didelė šios kūrybos vaisių dalis buvo rinkoje šalia planinės kultūros oficiozinių priežiūros bei finansavimo (rėmimo) priemonių. Net didieji ir nusipelnę LTSR liaudies artistai dalyvavo rinkos santykiuose, buvo viena koja visiems matomame šešėlyje. Štai kodėl jau nesyk siūliau esant progai pasižiūrėti vengro Istváno Szabó filmą „Pasirinkimas“ („Taking Sides“).
Gal dėl to posovietinio konservatyvumo kalbos apie kūrybines industrijas skamba it balsas tyruose. Ministras A. Gelūnas įrodinėja, kad didelių gamtos išteklių neturinti tauta tiesiog pasmerkta telkti viltis ties kūrybiškumu, išradingumu. Formaliai žiūrint, su tuo sutiktų ir premjeras A. Kubilius, ir ministras D. Kreivys.
Tai, ką jie daro geriausiai, bando Lietuvon privilioti moksline kūryba paremtas technologijas. Bet stiprėja įspūdis, jog linkčiodami galvas dėl kūrybinių industrijų perspektyvumo jie vis vien mano, kad aukštųjų technologijų daiktai ir programinės įrangos skaičiai yra visa ko pamatas.
Meninės kūrybos pramonė – tai tik sielų keltuvas, pavargusių proto darbininkų linksmintojas, valstybės munduro puošmena ir – tam tikra dalimi – komforto ženklas. Apsirūpinę duona, galėsime ir muzikuoti, ir krykštauti teatruose, ir patogiau jaustis tarp paveikslų, skulptūrų ir tarp žmonių, turinčių meninę fantaziją.
Žiūrėjimas į kūrybą pro senstelėjusius romantizmo akinius vis dar viešpatauja. Tai ryškėja diskutuojant, kiek simfoninių orkestrų ir kiek operos teatrų gali išlaikyti mažos neturtingos valstybės mokesčių mokėtojų pečiai, ir įrodinėjant, kad vienu sumažėjus tiesiog žlugs Lietuvos kultūra.
Prisipažinsiu, kad kiek neįprastai sau dėstau mintis siekdamas paremti kultūros valdžios galvą. Tiesa, ne tuomet, kai ministras teigia, kad klaidingus (jei ne nusikalstamus) kultūros finansavimo sprendimus dažniausiai lemia blogi politikai, neklausantys ekspertų ir gerų biurokratų. Manau, kad daug ekspertinių, ypač biurokratinių sprendinių, taip pat yra sietini su paprasčiausiu savanaudiškumu ir manipuliacijomis demokratiniais sprendimais.
Norisi remti A. Gelūno samprotavimus ir linkėti bent trupučio jų įgyvendinimo sėkmės būtent tada, kai jis kalba apie kūrybines industrijas ir joms plėtotis palankią valstybės politiką. Galima manyti: kai susikalbės kultūros ir ūkio ministrai, atsiras prošvaisčių. Tad visų tarybų ir pinigų išsidalijimo ekspertus palikime jiems patiems.
Bandysiu įrodinėti, kad kultūros pramonės žiema (arba amžinojo įšalo laikas) priklauso ne tiek nuo savanaudžių, prie iždo tūnančių individų žinomomis pavardėmis, bet nuo gilesnių mentalinių ypatybių.
Romantiškasis požiūris į meno kūrybą ir sovietinės valstybės sau reikalingo meno rėmimo ilgesys abu vienodai atskyrė meną nuo ekonominio mąstymo. Menas ir nusipelnę liaudies menininkai pirmiausia buvo reikalingi indoktrinacijai, todėl tikslas pateisino visas priemones ir privilegijas.
Kas atsitiko po to? Viena vertus, atėjo Lietuvos ir kūrybos laisvės laikas. Kūrėjai, džiaugdamiesi laisve, nesidžiaugė atsakomybės svoriu: už savo laisvę reikia atsakyti (ir susimokėti) pačiam. Kita vertus, stiprūs globalizacijos vėjai vakarietišką pasaulio dalį vis labiau vertė gaminti daiktus Azijoje, o idėjas kurti Vakaruose. Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika vis labiau virto ne daiktų gamybos, sandėliavimo bei prekybos vieta, bet idėjų, metaforų, vaizdinių, simbolių kūrybos miestu. Jau ne kompiuterininkas, o menininkas tampa ateities Vakarų ekonomikos ženklu. Tai nesyk įrodinėjo filosofas ir antropologas Gintautas Mažeikis. Kai kas sako, kad kone penktadalis JAV ūkio produkto yra susiję su pasakojimu (nuo verslo plano iki Holivudo filmo scenarijaus). Būtent ši kūrybos pramonės dalis auga toliau.
Panagrinėkime vieną nykstantį mūsų šalies kultūros pramonės reiškinį – kiną. Teorinės įžvalgos gali padėti suprasti, ką reiškė dar nesenas lietuvių gebėjimas dalyvauti visokio Vakarų kino gamyboje. Toks įspūdis, jog daugeliui kultūros žmonių tas vakariečių kino pramonės aptarnavimas atrodė it liūdnos savojo meno pakasynos.
Bet juk galėtume lyginti ir su įsivaizduojamais užsakymais gaminti orlaivių „Boeing“ dalis. Natūralu, skaudėjo galvos dėl mūsų pačių kino kūrybos. Ypač valstybės finansavimo. Dabar, kai buvusios Lietuvos kino studijos vietoje vėjas pusto sniegą, o vaizdinių gamyba persikėlė į Rygą, galime sakyti, kad menka mūsų kultūros pramonės šaka pralaimėjo it Vilniaus oro uostas ar nacionalinė aviacija. Galima sakyti, kad ne tik filmavimo paviljonų ar fabrikų griūtis čia lėmė. Pridėkime mokesčius, palyginkime su Latvijos analogais ir gausime dar vieną paaiškinimą, kodėl šiuo metu ten patogiau gaminti vaizdinius.
Lietuva yra keista ne tik anglams, bet ir mums patiems. Esame neišnaudotų kultūros išteklių kraštas, nesugebantis deramai kelti savęs už sprando. Vengiame svajoti ir bijome klysti, sunkiai susitaikome su pralaimėjimais.
Bet juk tai nebūtinai visam laikui. Taip ir norisi palinkėti, kad koks nors idėjų ieškantis verslo žmogus, išgirdęs ministro mintis ir žinantis, kad globaliai kino pramonei reikia filmavimo poligonų už 10 minučių nuo patogių oro uostų, ryšis kokioje nors Kauno ar Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje statyti ne logistikos sandėlius, o erdviausius ir patogiausius filmavimo fabriko pastatus. Juk čia ir taip galioja mokesčių lengvatos. Dešimtys ir šimtai lietuvių aktorių bei dailininkų, muzikų ir dizainerių rastų kur pasidėti. Svajonė? Bet juk tik taip galėtume patikrinti, ką galime, ir ar tikrai kultūra yra tik tai, ką valdo kultūros ministerijos biurokratai su savo ekspertais.
