Jei gyvenate Vilniuje ir pernai lankėtės dviejuose kino festivaliuose, gali būti, kad padorioje kompanijoje jau nesugebėsite palaikyti diskusijos apie šiandienos autorinį kiną. IQ suskaičiavo, kad 2010 metais vyko rekordiškai daug – net 23 festivaliai ar kino dienos. Toks skaičius šiek tiek stebina net pačius organizatorius.
Tikra skaičių magija – vien Vilniuje specialūs kino renginiai pernai vyko 189 dienas. Galėtume sakyti, kas antra diena – festivalis, tačiau tai nebūtų visiška tiesa. Mat didžiojo festivalių piko metu – pavyzdžiui, spalio mėnesį, vyko net 8 renginiai, kurie kartu sudėjus truko net 61 dieną! Jei esi išprotėjęs dėl kino – smagu, nors persiplėšk.
„Palyginti su Vakarų Europos sostinėmis, pasirinkimas Vilniuje galėtų būti dar didesnis. Mes, ko gero, matome geriausiu atveju tik apie pusę tų filmų, rodomų Amsterdame, Kopenhagoje ar Londone“, – sako kino kritikas Skirmantas Valiulis, tačiau tuoj pat susizgrimba, kad didesnės sostinės turi ir daugiau kino teatrų.
O Vilniuje vadinamojo art house – autorinio, nepriklausomo – kino seansus iš esmės nuolat rengia tiktai du kino teatrai: „Skalvija“ ir 2009 m. pabaigoje Senamiestyje duris atvėrusi „Pasaka“. Didžiuosius festivalius priima ir komercinę Holivudo produkciją paprastai rodantis „Forum Cinemas“ tinklas.
Kyla klausimas – ar mums kino jau ne per daug? Veikiausiai dar ne, sako festivalių organizatoriai ir kino kritikai. Akivaizdu, kad daugiau festivalių dar galima pasiūlyti likusiuose šalies didmiesčiuose – Kaune ir Klaipėdoje, kur 2010 m. kartu sudėjus renginiai netruko nė mėnesio.
Žinoma, ten pirmiausia dar reikės pastangų prisijaukinti žiūrovų auditoriją. Ir ši užduotis bus sunkesnė nei sostinėje.
Sunku pasirinkti
24 metų kino režisierė Dovilė Šarutytė, kurios trumpo metražo filmą „Aš tave žinau“ palankiai įvertino kritikai, pripažįsta, kad pastaruoju metu naujų juostų festivaliuose pristatoma gausybė – sunku atsirinkti, ką žiūrėti, tačiau tai nėra blogai.
„Mačiau keletą filmų, kuriuose radau naujos stilistikos, atmosferos ir temų. Visa tai kaupiu atminty, galbūt kai kurias detales panaudosiu savo būsimuose filmuose“, – apie naudą kalba režisierė.
Kino kritikas Skirmantas Valiulis mano, kad festivaliuose rodomi filmai šiandien yra kone vienintelė galimybė „priartėti prie normalaus žiūrėjimo“.
Jis vertina ne tik didžiuosius tarptautinius Lietuvoje vykstančius festivalius, kaip „Scanoramą“, „Kino pavasarį“ ar Kauno kino festivalį. Svarbūs ir mažesnieji. S. Valiulis pastebi, kad geriausius ir naujausius pasaulio animacinius filmus, skirtus ne vien vaikams, galima pamatyti tiktai festivalyje „Tindirindis“.
Tuo metu, kai dokumentiniai filmai per televiziją apskritai beveik nerodomi, šią spragą užpildo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, kuris pastaraisiais metais itin sustiprėjo ir į sales pritraukia nebe pavienius smalsuolius, o šimtus žiūrovų.
„Tuose filmuose kalbama apie problemas, kurios vis dar nutylimos, apeinamos mūsų žiniasklaidos. Kita vertus, pavyzdžiui, į karą Irake, ekologiją nepriklausomo kino kūrėjai parodo keletą požiūrio kampų. Tai – didžiulė nauda ir šansas praplėsti akiratį“, – tvirtina S. Valiulis.
Kino kritikė Rasa Paukštytė taip pat mano, kad dėl autorinio kino gausos reikėtų labiau džiaugtis nei kam nors priekaištauti. Ji sako, kad šiandien mes, vertinant nekomercinio kino sklaidą, išsikapstėme iš užribio.
Anot jos, taip jau susiklostė ir veikia nekomercinio kino platinimo sistema, kad filmai dažniausiai pristatomi ne pavieniais seansais, o festivaliuose, tam tikrą temą pristatančiose kino dienose.
IQ pastebėjo, kad kai kurie vykstančių kino renginių pavadinti festivaliais nepaisant to, kad trunka vos 4 dienas, pristato vos apie 10 filmų. Taip tarsi metamas burtas – žiūrovai ateina ne į įprastą seansą, o tampa didesnio įvykio dalimi.
S. Valiulis čia problemos nemato – esą tai dabar madinga, tad gerai, būkime tokie, kokie norime. „Kai įkuriamas klubas iš trijų narių, vienas jų būtinai iškilmingai tampa jo prezidentu – direktoriaus juk per maža!“ – lygindamas juokiasi S. Valiulis.
Kas yra „balastas“?
Tačiau pažvelkime atidžiau – ar už šventinio šiandienos festivalių fasado visuomet randame turinį, vertą dėmesio?
„Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis sako, kad pernai jų kino teatruose rengiamų festivalių, palyginti su 2009-aisiais, sumažėjo. Taip esą atsitiko ne tik dėl to, kad kai kurie festivaliai persikėlė į kitus teatrus.
„Europoje ir kituose žemynuose pastaruoju metu sukurta mažiau autorinių filmų, vertų didžiojo ekrano. Be to, kiek pabrango filmų licencijos, tad dalies festivalių organizatoriai nebepajėgė jų įsigyti“, – aiškino D. Beržinis.
Teatro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė mano, kad ne visi festivaliai yra pakankamai kokybiški. Esą kai kurių programos išpučiamos, jose nemažai vidutiniškų filmų.
Anot specialistės, festivalio kokybė nepriklauso nei nuo jo dydžio, nei nuo populiarumo ar ilgaamžiškumo. Kokybę lemia ne tik festivalio programa, bet ir filmų vertimų lygis, sklaidos aspektai.
Tačiau kritikė R. Paukštytė teigia, kad „balasto“ sąvoką festivaliuose apibrėžti sudėtinga, nes auditorija filmus vertina skirtingai. Vieniems kritikų pripažinta Michaelio Haneke juosta „Baltas kaspinas“ yra šedevras, kitiems – tik paprastas filmas.
„Kartais filmo meninė vertė nėra didelė, bet jis prabyla apie visiškai naujus dalykus – tai irgi svarbu. Manau, festivalių užduotis – nelygu, kokia kryptis pasirinkta, pateikti tam tikrą filmų panoramą“, – sakė pašnekovė.
Nors šiandien Lietuvoje konkursines kino programas, kurios vadinamos viena solidaus festivalio savybių, turi tik apie penktadalis renginių, kritikai nemano, kad tai yra didelė bėda.
Atvirkščiai – S. Valiulis į jau rengiamus konkursus siūlytų atrinkti įvairesnius filmus, surinkti profesionalią vertinimo komisiją.
Savo ruožtu Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė Gražina Arlickaitė pastebi, kad festivaliai nebeskiriami nuo kino dienų, o profesionalumas yra šiek tiek sumenkintas ir nuvertinamas.
„Mes turime konkursinę programą, tačiau apskritai festivaliams ji nėra būtina. Net ne visi didieji pasaulio festivaliai to siekia – pavyzdžiui, Miunchenas iki šiol išsiverčia be konkurso. Aš festivalius vertinu pagal jų programos konceptualumą ir profesionalumą“, – teigė „Scanoramos“ vadovė.
Populiariausio šalyje festivalio „Kino pavasaris“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška tvirtino, kad jiems atrankų metu nekyla sunkumų atrinkti vertingus filmus. Esą atvirkščiai, pastaraisiais metais programa tiktai sustiprėjo.
„Problemų galbūt turi mažesnieji festivaliai, kurie, neturėdami pakankamų finansinių išteklių, rodo nemokamai gautus filmus – juos paprastai dovanoja užsienio šalių ambasados, kultūros centrai ir kitos panašios įstaigos. Tokiu atveju iš esmės nelieka atrankos, rodoma tai, kas tenkina ir ką vertina jų platintojai“, – teigė pašnekovas.
Žiūrovų tik daugėja
Didieji ir seniausiai mūsų šalyje rengiami festivaliai net ir atėjus sunkmečiui nuosekliai augino savo žiūrovų auditoriją.
Štai „Kino pavasario“ auditorija 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, paaugo bemaž penktadaliu – iki rekordinių 54 tūkst. žiūrovų. Antrasis pagal dydį festivalis „Scanorama“ taip pat išplėtė savo gerbėjų ratą – pernai jame apsilankė 27 tūkst. žmonių (2009 m. – 22 tūkst.).
Didesnes ambicijas demonstruoja ir Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai. 2010 m. šis festivalis savaitę vyko Kaune, savaitę – Vilniuje ir iš viso surinko 8 tūkst. žiūrovų. Palyginti su 2009-aisiais, šis skaičius išaugo ketvirtadaliu.
„Skalvijos“ teatro atstovė S. Žalneravičiūtė sako, kad festivalių metu žiūrovai salę pripildo vidutiniškai 80 procentų. Tai – daugiau nei per įprastą „Skalvijos“ seansą, kur lankomumas siekia 40–50 proc.
„Skalvijoje“ bene gausiausiai lankomi nemokami festivaliai – juose žiūrovai neretai pripildo sales.
Tuo metu kino teatro „Pasaka“ direktorė Rūta Bogužaitė IQ pasakojo, kad festivalių lankomumas labai skiriasi. Didžiųjų – „Kino pavasario“, „Scanoramos“ seansuose žiūrovų netrūksta, tačiau naujiems, labiau nišiniams festivaliams sekasi gerokai prasčiau.
Anot R. Bogužaitės, vis dėlto pasitaiko malonių išimčių – pavyzdžiui, pernai vykęs budistinių filmų festivalis „Budos kine“ sulaukė žiūrovų minios, visi netilpdavo į salę. Ne vieną seansą teatras pakartojo jau festivaliui pasibaigus.
Kritikė R. Paukštytė, svarstydama, ar Vilniuje yra toks didelis nepriklausomo kino poreikis, sako, kad spręsti ganėtinai sudėtinga.
Vis dėlto ji linkusi manyti, kad žiūrovai yra ugdomi, jie neatsiranda iš niekur – kaip ir, pavyzdžiui, tam tikro leidinio skaitytojai.
„Jeigu auditorijai nebus pasiūlytas tam tikro pobūdžio kinas, taip ir nesužinosime, ar jis juos sudomintų. Publiką reikia užsiauginti“, – mano kritikė.
Daugiau žavesio
Kino forumo „Scanorama“ vadovė G. Arlickaitė pastebi, kad mes pasirinkome visiškai kitokį modelį nei kaimynai estai, kurie turi vieną didelį Talino kino festivalį. Po jo stogu susibūrė visi mažieji, visos programos.
Kartu pašnekovė sako, kad galbūt tas mūsų pasirinkimas turi savo žavesio. Tikrai – juk didžiuosiuose festivaliuose žiūrovai geriausiu atveju pamato apie dešimtadalį filmų.
Pirmojo „Baltic Pride 2010“ festivalio, skirto atkreipti dėmesį į homoseksualų, biseksualų ir transeksualų kultūrą bei teises, organizatoriai liko nustebinti, kad Vilniuje sulaukė tokio susidomėjimo.
Tik 11-koje surengtų seansų apsilankė net 600 žmonių – tarp jų buvo ir jaunimo, ir pensinio amžiaus žiūrovų. Publikos buvo gerokai daugiau nei 2009 metais Rygoje vykusio analogiško festivalio metu.
Nors Vilniuje surengtas festivalis paskendo viešojoje erdvėje dėl homoseksualių žmonių eitynėse praėjusį pavasarį besiskeryčiojusių kelių šalies parlamentarų, rengėjai dėl to nesikremta.
„Nuo pat šalies Nepriklausomybės atkūrimo tai buvo pirmas kartas, kai homoseksualių žmonių bendruomenei leista organizuoti viešą renginį.
Tos temos visuomenėje eskaluojamos ganėtinai paviršutiniškai, o mes turėjome galimybę apie jas prabilti išsamiau, kitaip“, – tvirtino „Baltic Pride 2010“ festivalio organizatorius Vytautas Valentinavičius.
Planuojama, kad šiemet šis festivalis vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune.
