Gyvas karo grobis.
Visame pasaulyje per karinius konfliktus žaginama siaubingai dažnai.
Gimus šeštam vaikui, Mathilde su kūdikiu netrukus išėjo į laukus rinkti derliaus. Ji pamatė, kad artėja du vyrai, pasak jos, vilkintys nereguliarių Ruandos pajėgų FDLR uniformas. Bėgdama nuo jų susidūrė su kitu vyriškiu, kuris jai smogė per galvą metaliniu strypu. Ji pargriuvo kartu su kūdikiu ir ramiai gulėjo. Galbūt pamanęs, kad ją nužudė, vyriškis nuėjo. Pasirodė aniedu ir išprievartavo, o tuomet paliko, laikydami mirusia.
Tokia kaip Mathilde istorija kartojasi pernelyg dažnai. Žaginimai per karą toks pats senas dalykas kaip ir pats karas. Prieš 16 amžių nusiaubus Romą, Šv. Augustinas žaginimus per karą pavadino „nuo senų senovės įprastu blogiu“. Jau daugybę metų kariai tai laiko vienu karo trofėjų. Apie prievartavimus sovietams 1945 m. užėmus Vokietiją rašęs istorikas Antony Beevoras sako, kad per karą prievartaujama nuo senų senovės. Dažnai prievartauja nedrausmingi kariai. Bet jis tvirtina, kad istorijoje būta pavyzdžių, kai prievartaujama strategiškai, siekiant pažeminti ir įbauginti, kaip marokiečių „Regulares“ per Ispanijos pilietinį karą.
Padidėjus galimybėms pranešti apie išžaginimą, išryškėjo siaubingas šio nusikaltimo mastas (žr. lentelę). O per XX a. pabaigoje vykusį Bosnijos karą buvo plačiai pripažinta, kad karuose žaginimai sistemingai naudojami kaip ginklas ir kad už juos reikia bausti kaip už baisų nusikaltimą. 2008 m. JT Saugumo Taryba oficialiai pripažino, kad žaginimai naudojami kaip karo įrankis. Atsiradus tokiems nutarimams ir rengiant pasaulines kampanijas prieš žaginimus per karą, pasaulis problemą vertina jautriau. Elgesį su civiliais per karą reguliuojančių Ženevos konvencijų bent teoriškai laikosi daugelio padorių valstybių politikai ir generolai. Turtingų šalių generolai žino, kad kaskart vis atidžiau stebima, kaip kovos lauke jie elgiasi su civiliais. Karo įstatymai ir papročiai aiškūs. Bet prasidėjus Hobbeso anarchijai, kuri būdinga netvarkingiems karo veiksmams, kai veikia ne itin drausmingos privačios armijos arba nereguliarūs ginkluoti būriai, daugelyje pasaulio kraštų šios normos nedaug tereiškia.
Pavyzdžiui, Kongas. Matome, kaip siaubingai ten paplitę žaginimai ir kaip sunku juos užfiksuoti ir įvertinti, jau nekalbant apie mėginimus užkirsti jiems kelią. Po 1994 m. Ruandą nusiaubusio genocido rytinėje šalies dalyje įsivyravo nevaldomas chaosas. 2008 m. humanitarinė grupė Tarptautinis gelbėjimo komitetas (TGK) apskaičiavo, kad per „Afrikos pasaulinį karą“ žuvo 5,4 mln. žmonių. Nepaisant 2003 ir 2008 m. taikos susitarimų, smurto siautulys dar nesiliovė. Kovojant Kongo armijai ir milijonams nereguliarių ginkluotų būrių, labiausiai nukenčia civiliai. Žaginimai tapo atstumiančiu ir ryškiu karinio konflikto ženklu.
Yra daug duomenų apie tai, kiek moterų buvo išprievartauta, bet jie ne galutiniai. Jungtinių Tautų misijos Konge vadovas Rogeris Meece’as spalį JT Saugumo Tarybai pranešė, kad 2009 m. šalyje buvo išprievartauta 15 tūkst. moterų (nukenčia ir vyrai, bet dauguma aukų moterys). JT Gyventojų fondo skaičiavimais, aukų per tą patį laikotarpį buvo 17,5 tūkst. TGK sako vien rytinėje Pietų Kivu provincijoje 2003–2008 m. pagalbą teikęs 40 tūkst. išgyvenusiųjų.
„Duomenys tiek ir tepasako“, – kalbėjo Hillary Margolis, kuri Pietų Kivu vadovauja TGK kovos su seksualine prievarta programai. Šie skaičiai tik minimumas; realūs skaičiai gali būti kur kas didesni. Jungtinių Tautų vystymo programos projektą „Teisė į teisingumą“ (angl. Access to Justice) Konge koordinuojanti Sofia Candeias pažymi, kad apie išprievartavimus dažniau pranešama ten, kur yra sveikatos tarnybos. O kur kovojama aršiausiai, moterims gali tekti nueiti šimtus mylių prieš randant ką nors, kam galima pasipasakoti apie užpuolimą. Net jei jos gali tai padaryti, po užpuolimo gali būti prabėgę keli mėnesiai arba keleri metai. Daug aukų užpuolikai nužudo. Kitos miršta nuo sužalojimų. Daugelis apie išprievartavimą nepraneša dėl su tuo siejamos gėdos.
Konge vykstančios baisybės netelpa galvoj. Neseniai Harvardo humanitarinė iniciatyva ir „Oxfam“ atliko tyrimą, kurio objektas buvo išgyvenusios žaginimo aukos, gulinčios Panzi ligoninėje, Pietų Kivu provincijos mieste Bukavu. Amžius – nuo 3 iki 80 metų. Kai kurios – vienišos, kitos ištekėjusios arba našlės. Įvairiausių tautybių. Jas žagino namie, laukuose, miškuose. Jas žagino vyrų ir vaikų akivaizdoje. Beveik 60 proc. buvo grupinio prievartavimo aukos. Sūnūs buvo verčiami prievartauti motinas, o atsisakiusieji nužudomi.
Kongui skiriamas dėmesys rodo, kad vis labiau nerimaujama dėl žaginimų per karą. Istoriškai taip susiklostė, kad su žaginimais buvo siejamas toks griežtas tabu, jog būdavo pranešama vos apie kelis atvejus; iki XX a. liudijimų apie prievartavimus per karą buvo nedaug. Padidėjus galimybėms pranešti apie išžaginimą, pasaulis staiga suvokė, kokie šio nusikaltimo mastai. Paaiškėjo, kokia įvairi seksualinė prievarta per karą: moterys grobiamos kaip sekso vergės, seksualiai kankinama ir luošinama, viešai arba paslapčia žaginama.
Yra karų, kur tuo užsiima visos kovojančios pusės. Kituose iš esmės tik viena. Žaginimai per Afrikoje vykstančius karus pastaraisiais metais sulaukė daug dėmesio, bet ši problema būdinga ne tik Afrikai. Pasak Daros Kay Cohen iš Minesotos universiteto, 1980–2009 m. daugiausia karinių konfliktų su gausiais žaginimais buvo Užsacharės Afrikoje (žr. grafiką). Bet tik trečdalis iš 28 Užsacharės Afrikoje vykusių pilietinių karų pasižymėjo didžiausio masto žaginimais, o Rytų Europoje tokių buvo pusė iš devynių. Be to, šios rykštės neišvengė nė vienas pasaulio kraštas.
Karui būdinga anarchija ir nebaudžiamumas tokį smurtą iš dalies gali paaiškinti. Karo sąlygos dažnai palankios prievartavimams. Toli nuo namų kovojantys jauni, prastai parengti vyrai išsilaisvina nuo socialinių ir religinių suvaržymų. Prievartavimo kaina mažesnė, o potenciali nauda didesnė. O pusbadžiu gyvenantiems, prastą užmokestį gaunantiems kovotojams prievartavimas gali būti atlygio forma.
Paplitę, bet nebūtinai neišvengiami
O dar prisiminkite, kaip šiais laikais kariaujama. Pastaruoju metu kariniuose konfliktuose dažnai dalyvauja ne organizuota kariuomenė, o padriki nereguliarūs ginkluoti būriai, kovojantys tarp civilių. Karams iš mūšio lauko persikrausčius į kaimus, moterims ir mergaitėms nukentėti lengviau. Civiliai kaip paramos šaltinis daugeliui nebeegzistuoja – dabar kiekvienas namas fronto linijoje.
Bet žaginimai per karą nėra neišvengiami. Per pilietinį karą Salvadore jų būta retai. Jiems pasitaikius, beveik visuomet atsakingos buvo valstybinės pajėgos. Ne vienus metus su valdžia kovojantys nereguliarūs kairiųjų pažiūrų ginkluoti būriai civiliais pasikliovė kaip informacijos šaltiniu. Anot profesorės iš Jeilio universiteto ir Santa Fė instituto Elisabeth Wood, norint žmones įbauginti arba priversti palikti teritoriją, žaginti galima, bet prievartavimai nėra efektyvūs norint iš jų ilgą laiką gauti patikimos informacijos arba valdyti juos ateityje.
Kai kurioms grupėms nesvetimas kitoks žiaurumas, bet žaginimu jos bjaurisi. Kaip tik taip nutiko 1990-aisiais, kai per prievartą iš Jafnos pusiasalio iškeldindami dešimtis tūkstančių musulmonų Tamilų tigrai apsiėjo be seksualinės prievartos. Žaginimai dažnai pasitelkiami kaip etninio valymo priemonė, bet šiuo atveju, kad ir kaip keista, niekas nežagino. Tamilų papročiai draudžia nesusituokusių žmonių arba žmonių iš skirtingų kastų lytinius santykius (nors žaginimas santuokoje juos jaudina mažiau). O svarbiausia, aiškina E. Wood, dėl griežtos tvarkos pačioje organizacijoje vadai galėjo priversti laikytis tokių nuostatų.
Kai kurie lyderiai, kaip antai Kongo nereguliariųjų pajėgų vadas Jeanas Pierre’as Bemba, nūnai Hagoje stojęs prieš teismą už karo nusikaltimus, teisinasi negalįs visiškai kontroliuoti savo karių. Bet, anot E. Wood, vadas, kuriam pakanka galios įsakyti kariams imtis karinių veiksmų, turbūt gali ir sustabdyti prievartavimus. Galbūt sąmoningai nekreipti dėmesio dažniau nusprendžiama ne dėl kontrolės trūkumo, o dėl šiurpinančios minties, kad žaginimus galima panaudoti kaip teroro taktiką.
Žaginimais priešus ir civilius galima palaužti nesiimant rizikingos aferos – mūšių. Susidūrę su prievartavimais civiliai bėga, savo žemę ir nuosavybę palikdami užpuolikams. Rugpjūtį nereguliarūs maištininkų būriai per keturias dienas Valikalės rajone, Rytų Konge, išprievartavo apie 240 žmonių. Užpuolimo motyvai neaiškūs. Galbūt smurtu mėginta įbauginti gyventojus, kad nereguliariems ginkluotiems būriams iš netoliese esančių kasyklų parūpintų aukso ir alavo. O galbūt viena armijos dalis slapta bendradarbiavo su maištininkais, kad jos nepakeistų kita dalimi ir ji neprarastų teritorijos bei jos išteklių kontrolės. Bent jau Valikalėje žaginimai, regis, buvo sąmoninga taktika, o ne atsitiktinis įvykis, sako H. Margolis.
Blogiausiais atvejais, kaip Bosnijoje, Darfūre ir Ruandoje, žaginimai pasitelkiami kaip etninio valymo ir genocido priemonė. Kad žaginimai yra karo ginklas, pirmą kartą rimtai buvo pripažinta po karinio konflikto Bosnijoje. Nors kaltos buvo visos pusės, daugiausia nukentėjo Bosnijos musulmonai, kuriuos puolė serbai. Musulmonų moteris suvarydavo į „prievartavimo stovyklas“, kur jas vėl ir vėl žagindavo – paprastai keli vyrai. Visos tokių stovyklų baisybės paaiškėjo Hagos tribunolui nagrinėjant karo nusikaltimus buvusios Jugoslavijos teritorijoje; aukos liudijo raštu arba anonimiškai. Kai kurie nusikaltėliai po karo sakė, kad jiems buvo liepiama prievartauti – vienais atvejais siekiant užtikrinti, kad ne serbų tautybės žmonės pasitrauktų iš tam tikrų teritorijų, o kartais siekiant, kad moterys pastotų ir pagimdytų serbų vaikus. 1995 m., kai serbų kontroliuojamas teritorijas užgrobė kroatų pajėgos, buvo aiškiai paliudytų atvejų, kai seksualinės prievartos buvo imamasi ir prieš moteris, ir prieš vyrus.
Sudane, Darfūro regione, žaginimai ir kitos seksualinės prievartos formos irgi buvo naudojamos kaip brutaliai efektyvus būdas terorizuoti ir kontroliuoti civilius. Moterys žaginamos regione gausiai pasklidusiose pabėgėlių stovyklose ir už jų, dažniausiai joms iš stovyklų išėjus susirasti malkų, vandens ir maisto. Vykdant etninio valymo kampaniją, dažniausios aukos – tai pačiai tautybei kaip ir dvi pagrindinės sukilėlių grupės priklausančios moterys. Pasak „Human Rights Watch“, apie žaginimus nuolat nutylima iš dalies dėl to, kad tai perdėm musulmoniškas regionas, ir seksualinė prievarta ten jautri tema. Nuo 2004 m. spalio iki 2005 m. vasario prancūzų labdaros organizacija „Médecins Sans Frontières“ pagalbą suteikė beveik 500 moterų ir mergaičių iš Pietų Darfūro. Tikėtina, kad realiai aukų yra kur kas daugiau.
Tylus pritarimas
Vykdant genocidą Ruandoje žaginimai, anot JT, buvo „taisyklė, o jų nebuvimas – išimtis“. Prieš prasidedant žudynėms, hutų kontroliuojami laikraščiai kelias savaites spausdino karikatūras, kaip tutsių moterys mylisi su Belgijos taikos palaikymo pajėgų kariškiais, kurie buvo laikomi Paulo Kagame Ruandos patriotinio fronto sąjungininkais. Osle veikiančio Taikos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja Inger Skjelsbæk tvirtina, kad gal hutų propaganda atvirai prievartauti ir neragino, bet neabejotinai davė mintį, kad seksualinė prievarta prieš tutsių moteris gerai pasitarnautų hutų reikalui. Ruandos stebėtojas Jensas Meierhenrichas iš Londono ekonomikos mokyklos sako, kad net jei aukštesnio lygio vadai prievartauti vyrams neliepė, tylomis jie pritarė. Žemesnio rango karininkai galbūt netgi atvirai ragino imtis šio nusikaltimo.
Po Ruandos baisybių pasirodė pirmasis teisinis verdiktas, pripažinęs, kad žaginimai buvo genocido kampanijos dalis. Nuteisęs vietinį politiką Jeaną Paulą Akayesu, Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai teigė, kad sisteminga seksualinė prievarta prieš tutsių moteris, ir tik prieš jas, buvo neatsiejama pastangų išnaikinti tutsius dalis.
Mažai vienas kitą pažįstančius kovotojus bendrininkavimas žaginant gali susaistyti. Kaip tik toks atvejis yra Siera Leonėje veikiantis Jungtinis revoliucinis frontas (RUF), nes daugelis jo narių sako buvę pagrobti ir įtraukti per prievartą, o tuomet per pilietinį karą išprievartavę tūkstančius. D. Cohen tvirtina, kad socialinių ryšių nesiejamos ginkluotos grupės, ypač kai kovotojai į jas įtraukiami per prievartą, žagina dažniau, ypač visa grupe, šitaip siekdamos sukurti vidinių ryšių.
O aukas ir jų šeimas žaginimas paveikia priešingai. Išprievartavimo sukelta gėda ir pažeminimas sutrauko socialinius ryšius. Bendruomenėse, kur šeimos garbė priklauso nuo jos moterų seksualinio tyrumo, kaltė dėl prarastos garbės dažnai tenka ne prievartautojui, o jo aukai. Bangladeše, kur dauguma aukų buvo musulmonės, išprievartavimas pažemindavo ne tik jas kaip individus, bet ir jų šeimas, bendruomenes. Tuometis ministras pirmininkas Mujiburas Rahmanas mėgino su tuo kovoti, vadindamas jas didvyrėmis, kurias reikia ginti ir padėti vėl įsilieti bendruomenėn. Kai kurie vyrai sutiko, bet dauguma ne; jie reikalavo atsidėkojimo, iš valdžios laukdami papildomo kraičio.
Nepaisant aktyvistų pastangų, Konge išprievartavimas aukai tebeatneša gėdą, sako H. Margolis: „Susėdę žmonės gali abstrakčiai kalbėti, kaip svarbu panaikinti su tuo siejamą gėdą, bet kai tai jų pačių žmonos, dukros ar seserys, tai jau visai kita istorija.“ Daugelį po išžaginimo atstumia šeimos, o bendruomenės pasmerkia gėdai.
Menkai tikėtina, kad žaginimo aukos sulauks teisingumo. J. P. Akayesu – vienas iš nedaugelio priverstų atsakyti už žaginimus per karą. Nors Ženevos taisyklės žaginimus per karą draudžia, pastangos atsakomybėn patraukti už seksualinę prievartą dažnai ne tokios įnirtingos kaip už kitus karo nusikaltimus. Tačiau Balkanų karo nusikaltimų teismas atvertė naują lapą, paskelbdamas verdiktų, kuriuose žaginimas laikomas nusikaltimu žmonijai. Svarbus žingsnis, kad trys vyrai buvo nuteisti už tai, jog Bosnijoje, Fočos mieste, prievartavo moteris, jas kankino ir pavergė seksualiniams poreikiams.
Bet Konge teismų sistema pairusi. Mažiau kaip 20 atvejų, kai baudžiamojon atsakomybėn už žaginimus patraukta juos traktuojant kaip karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmonijai. Amerikos advokatų asociacija, kuri padeda aukoms bylas perduoti Rytų Kongo teismams, per pastaruosius dvejus metus peržiūrėjo apie 145 bylas. Remiantis vietiniais teisės aktais, įskaitant 2006 m. priimtą įstatymą, kuriuo mėginama imtis seksualinės prievartos problemos, dėl tų bylų pradėti apie 45 teismo procesai ir paskelbti 36 nuosprendžiai. Su išlikusiomis gyvomis žaginimo aukomis Konge dirbantys asmenys 2006 m. įstatymą vertina nevienareikšmiškai. Jis paskatino sąžinės graužatį, o žmonės daugiau sužinojo apie savo teises, pripažįsta H. Margolis. Jis nustato teorinę atsakomybę, kuri galėtų padėti nubausti kaltininkus. Tačiau teisingumo siekiančioms moterims jo poveikis tebėra menkas. „Žmonėms kalbant apie šį įstatymą jų akyse tebesimato vilties blyksnių. Bet, norint jį taikyti geriau, reikia patobulinti teismų ir saugumo sistemas, kitaip žmonės gali prarasti pasitikėjimą juo“, – sako H. Margolis.
„Teisinę Kongo sistemą apniko didžiulės praktinės problemos“, – sako programai „Lytys ir teisingumas“, kuri vykdoma „HEAL Africa“ ligoninėje Gomoje, vadovaujantis Richardas Malengule’as. Norėdami pasiekti teismą žmonės turi nueiti 300 km. Policija neturi nei lėšų, nei pasirengimo. Netgi ką nors areštavus, toks asmuo po kelių dienų dažnai yra paleidžiamas – dažniausiai susitaręs su aukos šeima arba teismu. Pasodinti kalėjiman iš jo dažnai po kelių dienų pasprunka. Daug kalėjimų be durų – arba juos saugo korumpuoti pareigūnai.
Ilgalaikis poveikis
Turint omenyje sunkią Kongo teismų sistemos padėtį, daugiau baudžiamų persekiojimų gali ir nepadėti. Yra norinčių daugiau tarptautinės pagalbos. Pasak Justine Masikos, kuri Gomoje vadovauja organizacijai, siekiančiai teisingumo seksualinių nusikaltimų aukoms, imdamiesi baudžiamojo persekiojimo už žaginimus Kongo teismai turi bendradarbiauti su tarptautiniais. Bet norint naudotis „hibridiniais“ teismais, turi prisidėti vietos valdžia; Kongo galvos neatrodo linkusios prisiimti įsipareigojimų kovoti su žaginimais. Tarptautinis baudžiamasis teismas nagrinėja Konge padarytus nusikaltimus, įskaitant žaginimus, bet surinkti būtinų įrodymų sunku.
Kitas būdas – skleisti informaciją visame pasaulyje; tai padeda mažinti gėdingumą. Per pastarąjį dešimtmetį paskelbti įvairūs JT nutarimai išskyrė ir pasmerkė seksualinę prievartą prieš moteris ir mergaites, o valstybes ragino labiau stengtis su tuo kovoti. Bet gražių žodžių nepakaks.
O dar blogiau, kad JT buvo kritikuotos už nesugebėjimą nuo žaginimų apsaugoti civilius Kongo gyventojus. Dėl Valikalės užpuolimo vienas JT pareigūnas nerimauja, kad organizacija nevykdo įsipareigojimų ginti civilius. Jis sutinka, kad atokiose vietovėse taikos palaikymo pajėgoms pasiekti civilius sunku, bet tvirtina, kad tai nepateisina JT nesėkmės Valikalėje. Jis abejoja ir tuo, ar šis įvykis bus išnagrinėtas: „Visi tie pokalbiai, tyrimai, kokia iš jų nauda? Su išlikusiais gyvais vis kalbamasi, kalbamasi ir kalbamasi. Ir kas jiems iš to?“
„Jei JT ten nedirbtų, smurtas būtų dar labiau paplitęs“, – sako R. Malengule. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, Kongo vyriausybę, anot jo, reikia labiau paspausti, kad ji imtųsi žaginimų problemos. Kol kas, apgailestaudamas sako vienas pagalbos darbuotojų, apie tai tik daug tuščiai kalbama. Vyriausybė norėtų, kad Kongas nebūtų linksniuojamas kaip pasaulio žaginimų sostinė, bet neatrodo itin susidomėjusi rimtais pokyčiais.
Žaginimai nesibaigia net pasibaigus karams. Konge veikiančios humanitarinės organizacijos praneša, kad dažnai žaginama vietovėse, kurios dabar gana taikios. Žinoma, ir vėl skaičius įvertinti sunku. Duomenų apie žaginimus prieš karą nėra. Skaičiai gali pasirodyti didesni dėl to, kad žmonės labiau linkę pranešti apie žaginimus. „Bet per metų metus trukusias kovas susiformavo žaginimų ir smurto kultūra“, – sako R. Malengule. Mėginimai buvusiems kovotojams padėti sugrįžti į visuomenę buvo trumpi ir nesėkmingi ir beveik nesiimta tolesnės veiklos siekiant įvertinti rezultatus. Pridėkite silpną teismų sistemą, ir perspektyvos atrodo nykios.
Jos dar niūresnės matant, kiek trunka išžaginimo poveikis. Angelikos kaimą sukilėliai užėmė 1994 m. Jie perrėžė jos vyrui gerklę. Tuomet ją pririšo tarp dviejų medžių: rankas ir kojas atskirai. Prieš nualpstant ją išprievartavo septyni vyrai. Kiek dar jų išprievartavo vėliau, ji nežino. Tuomet jai į vaginą jie kaišiojo lazdas. Dėl to plyšo audinys tarp vaginos ir išangės ir susidarė fistulė. Šešiolika metų ji nelaikė šlapimo ir išmatų. Dabar ji gydoma, bet teisingumas – tik tolima svajonė.
