Pietų Korėjos kareivis kol kas į šiaurę žiūri per sieną.
Ko iš Vokietijos susivienijimo galėtų pasimokyti Šiaurės ir Pietų Korėjos gyventojai?
Pietų Korėjos gyventojai baiminasi, kad gali atsinaujinti kovos ties 38-ąja lygiagrete, kuri jų šalį skiria nuo komunistinės Šiaurės. Bet anaiptol ne visiems patraukli kita jų šaltojo karo pabaigos versija – draugiškų santykių atnaujinimas ir susivienijimas.
Šiaurės Korėjos skurdas yra toks pat baisus kaip ir jos agresyvumas. Žlugus nepatikimai jos diktatūrai – nors tai neįtikima, nėra neįsivaizduojama – karinę grėsmę pakeistų įvairiausi ekonominiai pavojai, įskaitant galimą pigios migruojančios darbo jėgos antplūdį ir daug kainuojančius įsipareigojimus padėti Šiaurės Korėjos žmonėms ir palaikyti jos infrastruktūrą. Vokietijos pavyzdys vargu ar ramina. Praėjus dviem dešimtmečiams nuo susivienijimo, rytinės dalies našta Vokietijos biudžetui tebėra didelė ir ši šalies dalis gerokai prisideda prie nedarbo lygio.
Prieš 1950 m. vykusį pastarąjį Korėjos karą Šiaurėje buvo sukoncentruota didžioji šalies sunkiosios pramonės dalis. Pasak Eui-Gak Hwango iš Korėjos universiteto Seule, dar 1975 metais pajamos vienam asmeniui Šiaurės Korėjoje tebeviršijo tenkančias vienam pietiečiui. „Aišku, anksčiau ar vėliau šalis turi susivienyti, – 1977 metais rašė ekonomistė iš Kembridžo Joan Robinson, – įtraukdama Pietus į socializmą.“
Pietų Korėjos centrinio banko skaičiavimais, 2009 metais vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos Šiaurės Korėjoje tesiekė 960 JAV dolerių, o tai apie 5 proc. pajamų lygio Pietų Korėjoje (Šiaurės Korėjos produkcija vertinta pagal Pietų Korėjos kainas ir jos valiutos kursą su doleriu). Dviejų Vokietijų pajamų skirtumas susivienijimo išvakarėse prieš šį skirtumą nublanksta (žr. grafiką). Šiaurės Korėja ne tik vargingesnė už Rytų Vokietiją, bet ir didesnė. Joje gyvena 24 mln. žmonių, ir tai beveik pusė Pietų Korėjos gyventojų skaičiaus, o Rytų Vokietijos populiacija siekė tik apie ketvirtadalį Vakarų Vokietijos gyventojų skaičiaus.
Jei Korėjos susivienytų, vyriausybės lauktų neišvengiamas pasirinkimas. Spragą tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos pragyvenimo lygio ji galėtų mėginti užpildyti dalydama pašalpas, per viešąsias investicijas ir subsidijas. Arba galėtų nusiteikti didžiulei migracijai, vargingiems šiauriečiams traukiant į Pietus ieškoti didesnių atlyginimų. Vokietijai mielesnis pasirodė pirmasis variantas. Atlyginimai Rytų Vokietijos ostmarkėmis į Vakarų Vokietijos markes buvo keičiami santykiu viena už vieną, o tuomet, spaudžiant profsąjungoms, priartinti prie atlyginimų dydžio Vakaruose. Tai sumažino baimę, kad Vakarus užplūs migruojantys darbininkai arba kad iškeliaus daug kapitalo. Bet ši priemonė atbaidė nuo privačių investicijų Rytų Vokietijoje – išskyrus gausiai subsidijuotas spekuliacijas nekilnojamuoju turtu, kurios galų gale žlugo. Be to, daug jos darbininkų dėl brangumo buvo išstumti iš darbo rinkos.
Michaelis Funke’as iš Hamburgo universiteto ir Holgeris Strulikas iš Hanoverio Leibnico universiteto yra du iš daugybės ekonomistų, tyrinėjusių Vokietijos susivienijimą. 2005 metais tą patį modelį jie panaudojo modeliuodami Korėjos atvejį. Jų skaičiavimai (kuriuos jie vadina „tiksliomis spėlionėmis“) rodo problemos mastą. Norint suvienodinti pragyvenimo lygį abiejose šalies dalyse, iš pradžių tektų pakloti daugiau kaip pusę Pietų Korėjos mokestinių įplaukų. Šių dviejų ekonomistų skaičiavimais, valdžia biudžeto naštą galėtų sumažinti iki 30 proc. įplaukų, bet tik priimdama 8 mln. migrantų.
Žinoma, skolindamasi iš užsienio, vyriausybė sąnaudas galėtų išskirstyti per tam tikrą laikotarpį – nėra jokio pagrindo šiandienos korėjiečiams sumokėti visą kainą už šalies susivienijimą. O Šiaurės Korėjos našumas Pietų Korėjos našumą iš esmės galėtų pasivyti gana mikliai. Kadangi Šiaurė stokoja kapitalo, grąža teoriškai turėtų būti didelė. Investuotojus trauks daug žadanti jos geografinė padėtis, jos žaliavos ir darbininkai, kurie yra jauni, turi gana gerą išsilavinimą ir nedaug kainuoja. (Daug Pietų Korėjos ir Kinijos įmonių jau ten. Antai „Hyundai Asan“ ir „Korea Land Corporation“ valdo Kesongo pramonės kompleksą, kuris yra Šiaurės Korėjoje, už kelių kilometrų nuo sienos. Jame – 116 gamyklų, kuriose dirba 40 tūkst. Šiaurės Korėjos gyventojų. Jos gamina tekstilę, chemines medžiagas, elektroniką ir kitas prekes, kurių vertė per mėnesį viršija 20 mln. JAV dolerių.)
Nepaisant to, kad Šiaurės Korėja užsispyrusiai laikosi centrinio planavimo, rinka auga it vijokliai socialistinio pastato plyšiuose. Stephanas Haggardas ir Marcusas Nolandas savo naujoje knygoje „Witness to Transformation“ („Virsmo liudytojas“) aprašo šią rinkos reformą „iš apačios“, panaudodami Pietų Korėjoje ir Kinijoje apsistojusių pabėgėlių apklausas. Jie išsiaiškino, kad 62 proc. Kinijoje gyvenančių pabėgėlių pagrindiniu maisto šaltiniu laikė rinką ir tik 3 proc. pasikliovė valstybe. Ir beveik 70 proc. pabėgėlių prisipažino daugiau kaip pusę pajamų gaudavę iš kokios nors formos privataus verslo, kaip antai prekyba javais arba dviračių remontas.
Šiaurės Korėjos gyventojų dėmesį rinka patraukė, nes jie buvo įvaryti į kampą. Štai per XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje siautusį badą viešoji skirstymo sistema sugriuvo. Namų ūkiai buvo priversti auginti gyvulius, rinkti giles ir jūros dumblius arba savo virtuvėse auginti javus. Žmonėms nepaisant įstatymų arba naudojantis jų spragomis, pradėjo rastis neformalios prekyvietės. 2002 metais dalis tokių mainų nebebuvo traktuojami kaip nusikaltimas. Bet nuo 2005 metų režimas vėl ėmėsi griežtų priemonių.
Planuojant planavimo galą
Ši slapta mainų ir keitimosi sistema ilgainiui gali tapti dinamiškesnės rinkos ekonomikos branduoliu. Bet suiręs Šiaurės Korėjos centrinis planavimas gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Viena iš nedaugelio komunistinių šalių, savo ūkį sugebėjusių liberalizuoti ne itin pakenkdama gamybos apimtims, buvo Kinija. Tai jai pavyko centrinį planavimą išsaugant tol, kol pavyks iš jo išaugti. Pirmaisiais reformos metais namų ūkiai ir įmonės išsaugojo centro skirstomas teises ir pareigas, bet viršplaninę produkciją galėjo laisvai parduoti arba pirkti už kiek pavykdavo. Tai leido kainoms, kaip ir turi būti, informuoti apie stygių ir perteklių, kartu išvengiant kitus pereinamojo laikotarpio ūkius kamuojančių sutrikimų ir sunkumų.
Gérardas Rolandas iš Kalifornijos universiteto Berklyje tvirtina, kad sekdama Kinijos pavyzdžiu Šiaurės Korėja išloštų. (Mažų mažiausiai, namų ūkiams reikia suteikti teisę į tam tikrą būtinų prekių kiekį už kontroliuojamas kainas.) Taigi, norint sėkmingai pereiti prie rinkos ekonomikos, Šiaurės Korėjai gali tekti atgaivinti kažką panašaus į savo viešąją paskirstymo sistemą. Galbūt šaliai verčiausia atgaivinti rudimentinį planą.
Kelyje į rinkos ekonomiką duobių neabejotinai nestigs. Vakarų Vokietijos sesutė komunistė niekuomet nebuvo tokia varginga ir neturėjo tiek gyventojų kiek Pietų Korėjos sesuo komunistė. Bet, kaip nurodo ir M. Funke’as, ir H. Strulikas, ir G. Rolandas, Korėjos turi vieną pranašumą, kurio Vokietijai trūko. Jos gali mokytis iš pastarosios pavyzdžio.
