Euro zonos gelbėjimo strategija neveikia. Laikas nemokioms šalims restruktūrizuoti savo skolas.
Prasidėjus Kalėdų šventėms valstybių skolos krizę europiečiai kelioms savaitėms atidėjo. Bet niūri realybė vėl beldžiasi į duris. Vis daugiau šalių, kurių obligacijų pelningumas aukštumoje, o euro zonos vyriausybėms kaip tik dabar iš rinkų reikia didžiulių sumų. Sausio 12 dieną už dešimčiai metų gautus pinigus Portugalijai teko mokėti 6,7 proc. – geriau nei būgštauta, bet tokia kaina jai neilgai bus įkandama. Investuotojams išsigandus Belgijos skolų dydžio ir valdžios bejėgiškumo, šoktelėjo ir šios šalies skolos pelningumas. Ispanija iš paskutiniųjų laikosi.
Matant tokią netvarką, peršasi liūdna išvada: žlunga Europos gelbėjimo strategija, kuria siekta nuraminti finansų rinkas ir euro zonos periferiją ugniasiene atskirti nuo jos centro. Investuotojai nervinasi vis labiau, o ne mažiau, ir krizė plinta. A planą, kuriuo siekta atidėti sunkiai besiverčiančių Europos šalių restruktūrizaciją, išmėginti vertėjo: laiko laimėti pavyko. Bet jis nebeveikia. Akivaizdu, kad restruktūrizacijos dabar imtis lengviau nei pernai. Ir neabejotinai visiems ji kainuos mažiau nei po kelerių metų. Štai kodėl reikia B plano.
Pradinei reakcijai pasirinktą variantą, sumanytą 2010 m. gegužę gelbstint Graikiją, sužlugdė jame pačiame buvęs prieštaravimas. Europos politikai sukūrė skolinimo sistemą, kad likvidumą praradusios vyriausybės trumpuoju laikotarpiu nebankrutuotų, kartu aiškiai nurodydami (primygtinai reikalaujant Vokietijai), kad vidutiniu laikotarpiu nemokioms valstybėms reikėtų restruktūrizuoti savo skolas. Tiksliai nežinodami, kuri valstybė galų gale bus paskelbta nemokia, investuotojai nervinasi – ir kaina pakilo.
Mažiausia blogybė sprendžiant šį prieštaravimą – akivaizdžiai nemokių šalių skolą restruktūrizuoti dabar. „The Economist“ skaičiavimais, reikėtų pradėti nuo Graikijos ir galbūt dar įtraukti Portugaliją ir Airiją. Ispanijos problemos rimtos, bet, net jei bankams gelbėti reikės daug lėšų, jai turėtų pavykti išlaikyti stabilų valstybės skolos lygį. Italijos ir Belgijos įsiskolinimas didelis, bet ten daugiau privačių santaupų, o ir pagrindinis jų biudžetas arčiau prie pertekliaus. Taigi pagrįstai galima tikėtis, kad, ėmusis tinkamų veiksmų, euro zonoje valstybės skolų padengti nesugebės tik trys maži, periferiniai ūkiai.
Atidėliojimo pavojai
„The Economist“ nėra lengva remti veiksmus, kurie reikš, kad pirmą kartą per pusę amžiaus turtingos valstybės turės paskelbti nesugebančios padengti valstybės skolų. Bet, logiškai mąstant, veiksmų neabejotinai geriau imtis kuo greičiau, o ne vėliau. Pirmiausia, vienintelė tikėtina ilgalaikė alternatyva skolų restruktūrizacijai – nuolat reikalingos turtingesniojo Europos branduolio (supraskite, Vokietijos) dotacijos – politiškai atrodo neįmanoma. Kai kurie Europos politikai palankūs glaudesnei fiskalinei sąjungai, įskaitant euroobligacijas, bet vargu ar jie sutiks skirti tokių dotacijų, kad jų pakaktų garantuoti visas periferinių ūkių skolas.
Antra, skolų restruktūrizacijos keliamas pavojus sumažėjo, nors atidėliojant kaina ir auga. Prieš aštuonis mėnesius, kai euro zonos vyriausybės ir TVF drauge ėmėsi gelbėti Graikiją, jų pasiryžimas išvengti neatidėliotinos restruktūrizacijos buvo prasmingas. Pagrįstai baimintasi, kad paskelbusi nemokumą Graikija panirtų į chaosą, kad tai paspartintų obligacijų krizes euro zonoje ir sukeltų katastrofą Europos bankų sektoriuje.
Bet dabar Europos ūkis, kaip visuma, yra geresnės formos. Bankai turėjo laiko sukaupti daugiau kapitalo, o dalį turėtų rizikingų valstybinių obligacijų įpiršti Europos centriniam bankui. Pristatydamos taupymo planus, Graikija ir kitos periferijos valstybės deramai pasirodė. Europos pareigūnai sukūrė mechanizmų, kaip greitai pakloti pinigų gelbėjimui. O teisininkai pagalvojo apie „tvarkingo“ nemokumo administravimą. Bet valstybės skolų restruktūrizacija finansų rinkas vis tiek gali išgąsdinti; ir bijodami, kad dėl to išplis panika, Europos politikai restruktūrizacijos vengia. Bet tinkamai tvarkantis, panašaus chaoso į sukeltąjį „Lehman Brothers“ neturėtų būti.
Be to, dabar jau skausmingai aišku, kiek kainuos paskolomis nusipirktas laikas. Išgelbėtas šalis užgriuvo milžiniška našta. Nepaisant griežčiausių biudžeto korekcijų, kokių nė viena turtingoji šalis nesiėmė nuo 1945 m., 2014-aisiais Graikijos skolų našta, remiantis gana patikimomis prielaidomis, bus pasiekusi 165 proc. BVP aukštumas. Norėdami padengti gelbėjimo paskolas, kuriomis, primygtinai reikalaujant Europai, atsiskaitoma su nebeegzistuojančių šalies bankų obligacijų savininkais, airiai plušės ne vienus metus. Ateis toks metas, kai politiškai bus nebeįmanoma reikalauti dar pasispausti, kad būtų galima atsiskaityti su užsieniečiais.
Ir kuo ilgiau atidėliojama restruktūrizacija, tuo skausmingesnė ji ilgainiui bus: ir dar tebeturintiems obligacijų, ir euro zonos branduolio mokesčių mokėtojams. Mažėjant įsiskolinimui privatiems investuotojams, bendrą Graikijos ir Airijos įsiskolinimą gelbėjimas padidino, taigi šalys vis didesnę dalį bus skolingos Europos vyriausybėms. Tai reiškia, kad ateityje ėmusis restruktūrizacijos teks daugiau nurašyti. Pavyzdžiui, 2015 m. savo skolos iki stabilaus lygio Graikija sumažinti nebegalėtų, net jei išmestų likusius privačius obligacijų savininkus.
Kaip pakeisti kursą ?
Trumpai tariant, sąnaudų ir naudos analizė rodo, kad kaip tik dabar verta imtis tvarkingos restruktūrizacijos. Skolas reikia sumažinti tiek, kad sunkumų kamuojami ūkiai galėtų pasukti stabilia kryptimi. Graikijai savo skolų naštą gali tekti sumažinti perpus. Airijos galbūt reikėtų mažinti ne daugiau kaip trečdaliu – dalis susidarytų nurašant bankų skolą, o ne valstybės skolą.
Prisidėti teks visiems kreditoriams, įskaitant vyriausybes ir Europos centrinį banką. Be to, dar prireiks pinigų gelbėjimui: finansuoti nemokumą skelbiančių šalių biudžetų deficitus, padėti rekapitalizuoti tų šalių vietinius bankus (kurie patirs nuostolių dėl turimų valstybės obligacijų), o prireikus ir rekapitalizuoti bet kokius rimtą smūgį patyrusius bankus iš Europos branduolio ūkių. Jei reikės, ECB ir kiti turi būti pasirengę apginti Belgiją, Italiją ir Ispaniją.
Jei Europos lyderiai toliau laikysis A plano, skolų krizė tik didės. Jei imsis restruktūrizacijos, kuri ilgainiui yra neišvengiama, atkakliai kovodami jie turi galimybę krizę pereiti ir pamiršti. Ėmusis B plano, prireiks mitriai valdyti procesą ir politinės drąsos. Kylančiose rinkose patirties įgijęs TVF procesą valdyti sugeba. O politinės drąsos teks surasti Europos politikams.
