Kai kurių ekonomistų teigimu, krizę paskatino ir skirtumai tarp žmonių pajamų.
Kas sieja augančią nelygybę, Volstrito bumą ir rizikingų paskolų fiasko? Nuo 1952-ųjų iki 1986-ųjų nebuvo nė vienų metų, per kuriuos 1 procentas turtingiausių Amerikos namų ūkių būtų uždirbęs daugiau kaip dešimtadalį visų Jungtinių Amerikos Valstijų pajamų.
Ekonomistų Thomaso Piketty‘o ir Emmanuelio Saezo skaičiavimais, nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio stabiliai augus ekonomikai, turtingiausiųjų pajamos 2007 metais pasiekė sukrečiančią nacionalinių pajamų dalį – 18,3 procento. Pastarąjį kartą tokia nelygybė JAV buvo 1929 metais, kai turtingiausiesiems buvo atriekiama 18,4 procento nacionalinių įplaukų.
Tarp abiejų pajamų nelygybės evoliucijos atvejų, kurių vienas baigėsi Didžiąja depresija 1929 metais, o kitas – dabartine pasauline finansų krize, galima išvesti vieną stulbinančią paralelę. Dabartiniai laikai lyginami su „riaumojančiais dvidešimtaisiais“ – trečiuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kuriame amerikietiškąją svajonę pašiepiančios Scotto Fitzgeraldo novelės herojus Jay‘us Gatsby‘s savo rūmuose Long Ailende rengdavo prabangius vakarėlius.
Tiesa, realybėje šiais laikais įtartinas pelnas kraunamas iš finansų sektoriaus, o ne kūrėjo aprašytos nelegalios prekybos alkoholiniais gėrimais.
Ekonomistai suka galvas svarstydami, kokie yra dabartinių pajamų skirtumų priežastys, mastas ir pasekmės. Kasmetiniame Amerikos ekonomikos asociacijos suvažiavime Denveryje šį sausį kilo karšta diskusija dėl vienos prieštaringiausių iki šiol iškeltų hipotezių.
Pasak knygoje „Kaltės linijos“ („Fault Lines“) hipotezę išplėtojusio Raghuramo Rajano iš Čikagos universiteto Verslo fakulteto, išaugusi nelygybė tarp gaunamų pajamų arba, tiksliau, politikų atsakas į tai, žymiai prisidėjo prie pasaulio finansų krizės.
R. Rajano teigimu, technologinis progresas padidino santykinę kvalifikuotų darbuotojų paklausą, ir jų pasiūla pradėjo nebespėti koja kojon su paklausa. Tai padidino atlyginimų skirtumus tarp kvalifikuotų darbuotojų ir likusios darbo jėgos.
Ši teorija yra visuotinai pripažįstama. Tačiau R. Rajanas žengia toliau nei kiti analitikai ir tvirtina, kad už paskolų bumo, kuris pagreitino finansų krizės pradžią, slypėjo būtent didėjantys pajamų skirtumai.
Pasak jo, vyriausybės tiesiog negali stovėti nuleidusios rankas, kai mato likimo valiai paliekamus neturtingus ir nekvalifikuotus darbuotojus. Geriausia būtų skirti daugiau lėšų išsilavinimui ir specialistams ruošti. Tačiau paskolos tapo lengvu būdu pagerinti šių žmonių gyvenimo standartus per trumpą laiką. Tai ypač tinka Amerikai, turinčiai ganėtinai silpną socialinio aprūpinimo sistemą.
R. Rajano įsitikinimu, politikų atsakas baigėsi niokojamu šalutiniu poveikiu, kad ir kokių gerų paskatų sumažinti nelygybę visuomenėje buvo vedamas.
R. Rajano nuomone, antrojo tūkstantmečio pradžioje JAV išaugusios vargingesniems asmenims išduotos paskolos, įskaitant ir tuos klientus, į kuriuos bankai anksčiau būtų paprasčiausiai nusispjovę, nėra atsitiktinumas. Jis atkreipia dėmesį ir į spaudimą, kurį JAV vyriausybė darė dviem vyriausybės remiamiems nekilnojamojo turto paskolų milžinams – „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“, kad šie padėtų įsigyti būstus mažiau pasiturintiems žmonėms.
Įkandamos būsto kainos, nedaug atsakomybės tenumatančios draudimo rekomendacijos ir galimybė paimti paskolą su nedideliu pradiniu įnašu tapo viešosios politikos įrankiais.
Ir tai suveikė. Antrarūšių paskolų dalis prieš pat krizę padidėjo nuo 4 procentų viso paskolų portfelio iki 15 procentų. Žmonių, įsigijusių nuosavus būstus, skaičius pakilo iki rekordinių aukštumų.
Tačiau paskolų augimas išpūtė ir milžinišką būsto kainų burbulą, o jo sprogimas dar labiau pagreitino finansinę krizę, kuri prasidėjo gyventojams nebesugebant išmokėti savo antrarūšių paskolų.
R. Rajano įsitikinimu, politikų atsakas baigėsi niokojamu šalutiniu poveikiu, kad ir kokių gerų paskatų sumažinti nelygybę visuomenėje buvo vedamas.
Ši idėja yra labai provokuojanti. Tačiau ar teorija paremta faktais?
Amerikos ekonomikos asociacijos susitikime du žinomi ekonomistai Daronas Acemoglu iš Masačiusetso Technologijos instituto ir Edwardas Glaeseris iš Harvardo universiteto prieštaravo R. Rajano hipotezei. Anot jų, nors kolegos mintis ir skamba labai įtikinamai, ji turi daug trūkumų.
Kritikai neabejoja nei tuo, kad išaugo nelygybė, nei tuo, kad vargingesniems gyventojams paskolos tapo kur kas labiau prieinamos. Tačiau jie nepritaria, kad šie du dalykai yra tarpusavyje susiję.
D. Acemoglu ginčijasi, kad išduotų paskolų kiekis išaugo daug vėliau, nei būtų turėjęs, kad tilptų į R. Rajano hipotezės laiko rėmus.
Antrarūšių paskolų dalis pradėjo sparčiai didėti apie 2000-uosius metus. Tuo metu mažiausias pajamas gaunantys žmonės vis dar jautė devintojo dešimtmečio technologijų progreso poveikį. Nuo tada mažiausiai kvalifikuoti Amerikos darbuotojai prasčiau gyventi nepradėjo, nes dauguma jų dirba paslaugų sektoriuje, kuriame žmogų pakeisti mašina nėra taip lengva.
Nelygybė gilėjo todėl, kad turtingiesiems sekėsi dar labiau. O būtent vidutiniokams, atsidūrusiems tarp gaunančiųjų mažiausias ir didžiausias pajamas, pasisekė mažiausiai.
Tad kodėl valdžia turėtų mėginti pagelbėti neturtingiausiems, nepaisant to, kad jie gyvena geriau nei kada nors anksčiau?
E. Glaeserio kritika kitokia. Jo nuomone, lengva ranka išduodamos paskolos vaidino mažesnį vaidmenį būsto kainų burbule nei tvirtina R. Rajanas.
E. Glaeseris citavo Kalifornijos Berkelio universiteto atstovo Atifo Miano ir Čikagos universiteto Verslo fakulteto atstovo Amiro Sufio tyrimą, parodžiusį, jog lengviau prieinamos būsto paskolos JAV namų kainas padidino tik maždaug 4,3 procento. O tai sudarė tik mažą kainų augimo dalį. Kainas greičiausiai labiausiai išpūtė noras tikėti, kad būstai brangs amžinai.
Apkaltinkime spekuliantus ir lobistus
D. Acemoglu tiki, kad tarp išaugusios nelygybės ir krizės ryšys yra, bet jis nepriežastinis. Šis ekonomistas mano, jog abu šie dalykai yra politikų noro sumažinti finansų sektoriaus priežiūrą pasekmės, o tame galima įžvelgti finansų sektoriaus lobistų įtaką.
Jo cituojami dar du ekonomistai – Ariellis Reshefis ir Thomas Philipponas – nustatė, kad finansų sektoriuje atlyginimai išaugo tiek daug, jog būtent jie nulėmė, kad vienam procentui labiausiai pasiturinčiųjų tenkanti pajamų dalis padidėjo iki 18,3 procento nacionalinių įplaukų.
Alyvos į būsto kainų ugnį pripylė bei taip prie krizės prisidėjo ir nevaldomas paskolų išdavimas bei pernelyg neapibrėžti standartai.
Tad, D. Acemoglu nuomone, R. Rajanas neklysta, susikoncentruodamas ties politikų neigiamu vaidmeniu, tačiau politikai prie krizės prisidėjo ne taip, kaip R. Rajanas tiki.
Gali būti sunku įrodyti priežastinį ryšį tarp Volstrito pakilimo, nelygybės ir antrarūšių paskolų. Nepaisant to, suvažiavime susirinkę ekonomistai pripažino, kad šios trys jėgos kartu veikdamos pastūmėjo Amerikos ekonomiką į nesubalansuotą ir nesveiką kelią. Čia galima pritaikyti S. Fitzgeraldo novelės „Didysis Gatsby‘s“ žodžius, kad „pasaulio uola buvo saugiai pastatyta ant pasakų fėjos sparnelio“.
