Turtingos šalys skolinosi iš ateities kartų. Sąskaitą apmokėti bus sunku, kaip ir gyventi vis labiau taupančiame pasaulyje.
Skola toks pat stiprus narkotikas, kaip alkoholis ir nikotinas. Klestėjimo metais Vakarų vartotojai skolindavosi norėdami pagerinti gyvenimo sąlygas, įmonės skolindavosi verslo plėtrai, o investuotojai skolomis didindavo gaunamą grąžą. Kol tęsėsi klestėjimas, garsusis Mikoberio perspėjimas atrodė klaidingas: metinėms išlaidoms viršijus pajamas žmonės jautėsi laimingi, o ne kentė.
Skola turtingajame pasaulyje ilgą laiką augo greičiau nei pajamos. Išsipūtė ne tik vyriausybių deficitai. Vien privataus sektoriaus skola 1950 metais JAV siekusi apytikriai 50 proc. BVP, per neseną piką išaugo iki beveik 300 proc. O klestėjimas kyla iš dar senesnių laikų, atspindėdamas smarkiai pasikeitusias socialines nuostatas. XIX a. skolų nesugebantys išsimokėti asmenys keliaudavo į kalėjimą. Didžiąją depresiją atlaikiusi karta išmoko taupyti. Bet XX a. septintajame dešimtmetyje plačiau paplitus kreditinėms kortelėms susiformavo „pirk dabar, mokėk vėliau“ visuomenė. Nemokumas tiesiog tapo pasirinktu gyvenimo būdu. Apkaltintas greičiau būtų neatsargus skolintojas, o ne neprotingas skolininkas.
Skolos dalį didinant vartotojams, ją didino ir įmonės. Vidutinis obligacijų reitingas nukrito: nuo A 1981-aisiais iki BBB šiandien – o tai tik vienu laipteliu aukščiau už spekuliacinį statusą. Grynuosius balanse laikančios firmos kritikuotos už baikštumą, o bankroto įstatymai, kaip antai JAV Bankroto kodekso 11 skyrius, kreditoriams įmonių galimybių riboti neleido. Verslininkus toks atlaidus režimas skatino (Silicio slėnyje bankrotas – it dvikovos randas Prūsijos karininkų valgykloje), bet leido likti pernelyg daug įmonių zombių (kad ir oro linijoms). Ir jokia kita šaka nebuvo tokia priklausoma nuo skolų didinimo kaip finansai. Bankų balansuose realus kapitalas sudarė vis mažesnę dalį; privataus kapitalo ir rizikos draudimo fondai, skolą naudojantys agresyviai, kaip blynus kepė milijardierius. Kelias į turtus buvo paprastas: už skolintus pinigus nusipirk turto, o tuomet sėdėk ir stebėk kylančią jo kainą.
Visa tai skatino valdžia. Kiekvieną kartą virš ekonomikos iškilus skolų krizės šešėliui, centriniai bankai nukirsdavo palūkanų normas. Tokių gelbėjimo priemonių perspektyva sumažino riziką ketinantiems dar labiau įsiskolinti. Pūtėsi burbulai – iš pradžių kapitalo, paskui būsto. Tai piniginis reketo mechanizmas, kai kiekvienas ciklas baigiasi dar didesne skola ir dar mažesnėmis palūkanomis. Žaidimas baigėsi 2007–2008 metais, investuotojams suvokus, kad didžioji šios skolos dalis nebus grąžinta. Veržiantis kreditų krizės kilpai, centriniams bankams trumpalaikes palūkanų normas teko numušti iki 1 proc. arba mažiau.
Pereiname prie atpildo
Turtingojo pasaulio šalims dabar gresia dviejų rūšių problemos. Primygtiniausia – kaip išmokėti skolas. Daugelis žmonių, sumažinusių savo išlaidas kreditan, ir daugelis įmonių, kurių kredito linijos buvo apkarpytos, pasibaisėtų pamačiusios, kiek nedaug tesumažėjo bendroji turtingojo pasaulio našta. Didžioji skolos dalis tiesiog iš privataus perėjo į viešąjį sektorių, kai vyriausybės teisingai padarė padėdamos bankams ir išgelbėdamos ekonomiką nuo depresijos. O ateityje reikės gauti dar daugiau pinigų, nes vyriausybės į užtarnautą poilsį išeinančiai pokarinio demografinio sprogimo kartai dosniai žadėjo pensijas ir sveikatos priežiūrą.
Visą šią skolą teks reguliariai refinansuoti ir atidėti jos terminus. Tikėtinos pasitikėjimo krizės, turint omenyje, kad turtingojo pasaulio augimo tendencijos (taigi, ir skolininkų gebėjimas aptarnauti savo skolas) atrodo, lėtės. O dar blogiau, kad didžioji privačios skolos dalis yra garantuota turtu; nors skolos vertė fiksuota, turto vertė gali kristi. Tai gali atvesti į užburtą ratą, kai skolininkai bus priversti parduoti turtą, taip numušdami jo kainas.
Regis, kaupti daugiau skolų nėra tinkamas variantas. Didelio apetito neturi nei skolininkai, nei kreditoriai. Visų vyriausybių laukia keblus subalansavimo darbas, kai reikės nuraminti rinkas nepakenkiant augimui: tai jau pamėgino padaryti naujoji britų vyriausybė. Bet gyvenimas turint mažesnę skolą skatins antrąją sunkumų grupę, ir jie bus juntami ilgesnį laiką.
Kelias į skaistyklą
Turtingas pasaulis, turintis mažesnę skolą, atrodytų visai kitaip. Iš bankų jau reikalaujama didesnės kapitalo dalies (taigi, ir saugesnių balansų). Susidūrę su didesniais mokesčiais ir mažesnėmis socialinėmis išmokomis, Vakarų vartotojai nebegalės laisvai leisti pinigų; išties jie norės daugiau taupyti, nes pensija gali būti ilga. Daugiau jokių prašmatnių dizainerių kurtų rankinių – sveika močiutė Walton su praktiška prijuoste. Namai ir vėl bus gyvenamoji vieta, o ne spekuliavimo priemonė. Kai kuriems verslo modeliams, ypač privataus kapitalo, bus sunkiau tarpti. Verslininkų laukia sunkesnis gyvenimas, nes daugiau kaip pusė naujų įmonių priklauso nuo finansavimo iš paskolų.
Politikos strategų prioritetai aiškūs. Pirmiausia jiems reikia susitelkti į augimo skatinimą. Jungtinėms Valstijoms su gana jaunais gyventojais ir augančiu jų skaičiumi tai bus palyginti lengva. O kontinentinė Europa, priešingai, rizikuoja sulaukti Japonijos likimo, kuri du dešimtmečius sunkiai siekė augimo susidūrusi su skolos našta ir senėjančiais gyventojais. Gali nutikti taip, kad geriausi ir gabiausi jauni europiečiai emigruos į tokios naštos neturinčias šalis; o jei ekonomikoje įsivyraus stagnacija, likusieji galų gale gali nuspręsti nebemokėti skolų arba sumažinti socialines išmokas pagyvenusio amžiaus žmonėms. Susidūrus su šiais pavojais Europai reikia imtis struktūrinių reformų, kurios būtinos idant jos ūkiai augtų kuo įmanoma sparčiau ir būtų kuo lankstesni.
Antra, politikos strategams metas imtis ilgalaikio uždavinio – pakeisti pasaulio ekonomikos balansą. Vakarų šalims, kaip ir į penktąją dešimtį įkopusiems darbuotojams, protinga taupyti pensijai, užuot kaupus neapmokėtas kreditinių kortelių sąskaitas. Bet jei vieni žmonės taupo, kiti turi skolintis. Kol kas besivystantis pasaulis nenori einamosios sąskaitos deficitų: netgi Kiniją priversti mažiau taupyti – sunki užduotis. Bet kuriuo atveju ilgalaikėje perspektyvoje permaina – visų interesas, ir skolintis turi jaunesnės pasaulio dalys.
Verčiamos atprasti nuo skolų priklausomybės, turtingos šalys jaus abstinencijos simptomus. Griežtas taupymas nepatinka rinkėjams, kurie savo nusivylimą gali išlieti ant politikų ir (dar blogiau) užsieniečių. Mikoberio posakis gali ir vėl apsiversti aukštyn kojomis. Prievolė per metus uždirbti daugiau nei išleisti gali sukelti kančią.
