Scanpix nuotr.
Postą generolui Stanley McChrystalui kainavęs neapdairumas išryškina kur kas didesnę problemą – pralaimimą karą.
Pernai birželį generolas Stanley McChrystalas, perėmęs 65 tūkst. NATO karių Afganistane vadovavimą, pagarsėjo savo tiesiomis kalbomis apie šį karą. Jis į susirinkimus pasikviesdavo reporterių, kur be jokių skrupulų būdavo aptarinėjama menka pažanga kampanijoje prieš Talibaną. Atviras ir plačių pažiūrų, nuoširdžiai besidomintis alternatyviomis galimybėmis generolas mielai pasitikėdavo spauda.
Pavyzdžiui, neseniai Dande – dulkėtame rajone pietiniame Kandaharo pakraštyje – šio korespondento akivaizdoje savo karius jis ragino pareikšti nuomonę, kas, siekiant užtikrinti saugumą Afganistane, daroma „blogai“, ar apskritai ką nors galima pakeisti. Jis kalbėjo be užuolankų, klausdamas savo karių, dėl kokių priežasčių galėtume pralaimėti karą. Ilgame interviu jis negailėjo kritikos sau ir pasėjo abejonių, paskelbdamas bauginantį darbų sąrašą, ką Pietų Afganistane – Talibano buveinėje – reikia padaryti iki metų pabaigos. „Reikės pasiekti didelės pažangos, o Helmando upės slėnyje ir, tikėkimės, Kandahare – įspūdingos pažangos“, – sakė jis. Kitaip tariant, jei iki Kalėdų šiose teritorijose nepavyks įtikinamai – ir neįtikėtinai – pagerinti saugumo, ligšiolines NATO pastangas bus galima nubraukti.
Toks atvirumas padarė įspūdį, ir tai veiksmingas būdas valdyti spaudą. Bet birželio pabaigoje generolo S. McChrystalo atvirumas atsisuko prieš jį patį. Žurnalui „Rolling Stone“ paskelbus apybraižą apie generolą, kurioje, regis, pacituotas kiekvienas neapdairus sakinys, kokį galėjo ištarti jis arba jo padėjėjai. Paklaustas apie Joe Bideną, oponuojantį kaip tik dabar didinamam NATO pajėgų skaičiui, į pietus išsiunčiant dar 30 tūkst. JAV karių, įskaitant esančius Dande, generolas sako: „Klausiate apie viceprezidentą Joe Bideną? Kas jis toks?“ Apie panašią JAV ambasadoriaus Kabule Karlo Eikenberry opoziciją jo NATO operacijų apžvalgai generolas S. McChrystalas sako: „Štai žmogus, susirūpinęs savo vaidmeniu istorijos vadovėliuose. Jei mums nepavyks, jis galės kalbėti: „Argi aš sakiau?“
Visa tai ne itin stebina. Gerai žinoma, kad pernelyg gausi B. Obamos vyresniųjų patarėjų Afganistano klausimais komanda nesutaria dėl veiksmų, nes nėra jokio akivaizdaus teisingo veiksmų plano. Daugelis vyresnių amerikiečių, taip pat ir europiečių bei Pietų Azijos gyventojų, nepagrįstam specialiojo JAV pasiuntinio Afganistane ir Pakistane Richardo Holbrooke’o postui jaučia tokią pat antipatiją kaip ir generolas S. McChrystalas. „O, ne, tik ne dar vienas elektroninis laiškas iš R. Holbrooke’o. Net nenoriu jo atidaryti“, – sunkiai atsidūsta generolas.
Vyresnieji kariai vienas kitam savo vadovais civiliais skundėsi visada. Apmaudi generolo S. McChrystalo klaida – pernelyg pasitikėti „Rolling Stone“. Tačiau straipsnis pasirodė netrukus po to, kai Afganistane žuvusių amerikiečių skaičius viršijo 1 000 ir kai perspektyvas devynerių metų kare itin pesimistiškai vertino net artimi generolo S. McChrystalo padėjėjai. Straipsnio poveikis buvo pribloškiantis. Už jį „nuoširdžiausiai atsiprašęs“ ir pasisiūlęs atsistatydinti generolas S. McChrystalas birželio 23-iąją buvo iškviestas į Vašingtoną susitikti su „įpykusiu“ B. Obama. Jį atleido, o pareigas perdavė JAV centrinės karinės vadovybės vadui generolui Davidui Petraeusui.
Permainos ir sėkmė
Politine prasme generolą turbūt reikėjo atleisti, nes jo palikimas poste galėjo būti palaikytas silpnumu. JAV karys, kuriuo labiausiai žavimasi, generolas D. Petraeusas irgi įspūdinga pamaina – taip pat ir dėl didesnės jo įtakos Vašingtone. Bet generolo S. McChrystalo Afganistane labai trūks. Palaikant B. Obamai, kuris beviltišką reikalą paveldėjo (ir viešai priėmė) iš savo pirmtako, generolas S. McChrystalas pirmiausia perrašė kampanijos planą. Siekta patobulinti jokios sistemos neturinčią jo pirmtakų, tarp kurių ir K. Eikenberry, kovą su sukilėliais, pavyzdžiui, menką viltį kontroliuoti visą Afganistaną pakeičiant rimtu mėginimu saugumą užtikrinti tankiai apgyvendintose pietų teritorijose.
Tokia ambicija vis tiek atima drąsą. Kandaharas ir Helmandas yra sukilimo širdis, o sukilimo įtaką jaučia didžioji pietų ir rytų Afganistano bei vis didesnė šiaurės ir vakarų dalis. Neseniai JAV apklausė 120 sukilimo apimtų rajonų (apie trečdalį visų rajonų) ir sužinojo, kad valdžią palaiko tik ketvirtis gyventojų, o daugiau kaip trečdalis sukilėliams prijaučia arba juos atvirai remia. Norėdami numalšinti sukilimą, dabar į pietus siunčiami JAV kariai turės ne tik užtikrinti saugumą, bet ir paskatinti iš esmės pakeisti požiūrį. Tikėtina, kad šis mėginimas, sutelktas į vasaros puolimą Kandahare, nulems dabar generolui D. Petraeusui atitekusios misijos sėkmę.
O kol kas koalicija, kurią sudaro 46 tautų kratinys ir kurioje dominuoja JAV, Afganistane netrukus turėsianti 100 tūkst. karių, žudo tiek Talibano lyderių, kiek pajėgia. Šiuo tikslu JAV, britų ir kitų šalių kariai iš specialiųjų pajėgų per naktį įvykdo daugiau kaip tuziną operacijų – tarp jų ir praėjusio mėnesio operacija, kai buvo nukautas šešėlinis Talibano gubernatorius Kandahare Mula Zergay. Tai būdinga naujai NATO strategijai smurtą naudoti atsargiau, ypač ribojant oro antskrydžius, kurių metu žuvo šimtai Afganistano civilių. Per dešimt mėnesių iki balandžio NATO lėktuvai numetė 2 838 bombas, o tai 19 proc. mažiau nei per ankstesnius dešimt mėnesių, nepaisant bendrai išaugusio kovų skaičiaus.
Žvėriškumas nesibaigia, ir už jį generolas S. McChrystalas ypač atsiprašė. Be to, jis pradėjo bausti kaltininkus: praėjusį mėnesį už 23 civilių nužudymą šešių JAV karininkų tarnybos lapai pažymėti karjerai kenkiančiais įrašais. Plintant karui, kai sukilimų paskatintas smurtas per šešis mėnesius iki kovo paaugo 87 proc., NATO nuostoliai irgi auga. Birželio 7–8 dienomis nukauta 12 karių, įskaitant penkis amerikiečius, žuvusius nuo pakelės bombos. Tai negailestingiausia para šiais metais.
Pokyčių pareikalavo ir Vašingtonas. Peržiūrėtos tūkstančių sulaikytų afganų bylos, ir per 200 jų paleista arba perduota į Afganistano kalėjimus. Sakoma, kad mūšio lauke JAV kariai irgi pastebimiau stengiasi gerbti priešų teises. Per vasarį vykusią plačiai nušviestą ataką prieš Mardžą – Talibano valdomą derlingo ir tankiai gyvenamo Helmando upės slėnio dalį į vakarus nuo Kandaharo – JAV kariai sužeistus priešus pasistengė nuvežti į ligoninę. Jau seniai su panieka į JAV klaidas Afganistane žiūrintys ten dirbantys pagalbos darbuotojai šioms priemonėms negaili pagyrų. Vienas vadovaujantis asmuo S. McChrystalo reformas vadina „karinės kultūros pasikeitimu“.
Tai leido ir realiai įvertinti situaciją, nors jau seniai reikėjo tai padaryti. Pagrindiniai NATO priešai – Talibanas ir dvi kitos sukilėlių grupės, susijusios su „Al-Qaeda“ ir vadovaujamos buvusių antisovietinio džihado vadų Gulbuddino Hekmatyaro ir Jalaluddino Haqqani, – yra įsikūrusios kitapus sienos Pakistane, Beludžistano mieste Kvetoje ir kalnuotose genčių teritorijose. Dėl to jos beveik neįveikiamos: priešams turint tokį prieglobstį, jokia kova su sukilėliais nebuvo laimėta. Taigi, NATO puolimais didžiausią sukilėlių grupę Talibaną iš esmės siekiama susilpninti taip, kad silpna ir korumpuota prezidento Hamido Karzai vyriausybė galėtų perimti valdžią dabar Talibano kontroliuojamose teritorijose.
Norint turėti bent kokių šansų, valdymą teks gerokai tobulinti. Todėl ši užduotis patikėta paralelinei armijai iš užsienio dėstytojų ir konsultantų, lygiagrečiai vykdančių „civilinį antpuolį“. NATO įsivaizduoja, kad, tvirtėjant valdžiai ir vėstant sukilimui, daugelis samdomų sukilėlių arba, kaip sako NATO, „Talibanas už 10 dolerių per dieną“, priims atlygį mainais į liovimąsi kautis. Tiesą sakant, mažai požymių, kad tai tinka daugeliui NATO priešų arba kad jie apskritai su tuo sutiks. Kur kas labiau ramina tai, kad netrukus darbo rimtai imsis Afganistano armija ir policija, kurios ilgą laiką buvo apleistos, bet dabar intensyviai mokomos. Štai toks apytikriai planas. Ir jau geriau jis kuo greičiau pradėtų veikti. Siekdamas palenkti vietinius karo oponentus, daugiausia iš savo partijos, B. Obama pažadėjo JAV karius iš Afganistano pradėti traukti 2011 metų liepą.
Sunkumai Hilmende
Nė vienam žinančiam, koks pasitenkinimas savimi ir plaukimas pasroviui siejosi su NATO veikla Afganistane, šis naujas tikslo pojūtis negali nepadaryti įspūdžio. Tai dešimtmetį trukusios sunkios ir dažnai gėdingos JAV karių kovos apogėjus ir pakeista grėsmingiausios pasaulio karo mašinos kryptis. Bet ar to pakaks norint išvengti pralaimėjimo Afganistane? Galbūt ne.
Beveik jokių šansų, kad Afganistaną pavyks pakeisti iki B. Obamos kadencijos pabaigos. Sukilimas pernelyg stiprus. Valdžia pernelyg silpna. Prarasta per daug laiko. Pasak vieno vyresniojo NATO pareigūno, norint laimėti kovą prieš sukilėlius, vidutiniškai prireikia 13 metų; o ši naujoji kampanija, tiesą sakant, skaičiuoja vos antrus metus.
Svarbiausias afganų pajamų šaltinis. (Scanpix nuotr.)
Išties netinkamas vadovavimas karui Afganistane padarė daug žalos: neseniai nutekėjo duomenys iš Kongreso ataskaitos apie 2 mlrd. JAV dolerių vertės NATO sutartis Afganistane, ir ataskaitoje aprašoma nauja šlykšti kariuomenės vadų su politiniais ryšiais mafija, praturtėjusi iš sutarčių dėl apsaugos NATO konvojams, kuriuos kai kurie esą užpuola patys.
Taigi, norint gerai išbandyti generolo S. McChrystalo planą, žadėtasis JAV pasitraukimas turėtų vykti pamažu. Ir išties, kadangi laukiama, jog per ateinančius metus pasitrauks 4 500 Nyderlandų ir Kanados karių, amerikiečiams teks užpildyti daugiau spragų. Bet B. Obamai, kaip pastebėjo generolas S. McChrystalas, bus sunku tai sankcionuoti, jei jo planas nesulauks rimtos sėkmės. Kol kas sėkmė ne itin matoma.
Pernai 20 tūkst. JAV karių prisijungė prie ypač perkrautų 8 tūkst. britų tose Hilmendo dalyse, kur aršius vietinės reikšmės konfliktus sukelia tarpusavyje besivaržančios gentys ir narkotikų verslas. Padėtis tapo šiek tiek ramesnė. Didžiosios Britanijos ambasadorius Williamas Patey sako, kad pažangą provincijos sostinėje Laškar Ga rodo tai, jog per pasivaikščiojimą (su gera apsauga) po miesto turgų du trečdaliai vietinių mielai paspaudė jam ranką. Galbūt kur kas svarbiau tai, kad beveik 300 britų karių gyvybės pareikalavusioje provincijoje trečdalis turguje sutiktų žmonių atstūmė ambasadoriaus ištiestą ranką.
Gretimoje Mardžoje gerų žinių dar mažiau. Prieš vasario oro antskrydį šią zoną generolas S. McChrystalas pažymėjo kaip savo strategijos poligoną. Jis prognozavo, kad, užtikrinus saugumą mieste, būtų galima greitai patiekti „vyriausybę ant padėklo“, nudžiuginant 60 tūkst. tenykščių gyventojų. Bet JAV pajėgos Mardžoje dabar kasnakt užpuolamos, už bendradarbiavimą su amerikiečiais vietiniams gyventojams talibai kapoja galvas, o valdžios beveik nematyti. Turint omenyje neseną miesto istoriją, pokytis visuomet buvo menkai tikėtinas. Tiesą sakant, jei jis atsidavė neviltimi, Talibanas galėjo tai užuosti.
Tai didžiulis spaudimas NATO planams Kandahare – antrajame pagal dydį Afganistano mieste ir buvusioje Talibano lyderio Mulos Omaro buveinėje. Ši vieta žiauri. Manoma, kad kovotojams palikta laisvė veikti keturiose iš dešimties apylinkių. Jie kontroliuoja beveik visą Panjvajų, Zharį ir Arghandabą – tris kaimyninius rajonus, ir yra labai įtakingi Dande – tarp Kandaharo ir Kvetos.
Atsakydami į NATO spaudimą, sukilėliai savo ruožtu paskelbė apie naują ataką. Galbūt tai liudija apie 30 pagalbos darbuotojų ir pareigūnų, kuriuos Kandahare nužudė pastarosiomis savaitėmis; įtariama, kad prisidėjo ir vietiniai vyriausybei palankūs diktatoriai. Birželio 9-ąją Arghandabe vestuvių vakarėlyje sprogus bombai žuvo 40 žmonių, įskaitant nemažai JAV parengtų vietinių sukarinto apsaugos dalinio narių. Visai netrukus nužudytas ir JAV palankus rajono gubernatorius.
Kandaharą iš esmės kontroliuoja valdžia, bet tokia ir ta kontrolė. Netikras prezidento brolis Ahmedas Wali Karzai – pagrindinė miesto politinė atrama. Jis kaltinamas vadovaująs valdžios ir NATO globojamai mafijos nelegalaus ir legalaus verslo imperijai, kuri kietu kumščiu kontroliuoja prekybą narkotikais, statybas ir privačią apsaugą. Įtarimus jis neigia, o ir nepaneigiamų įrodymų, regis, nėra. Be to, jis milijonus dolerių neva užsidirbo iš užsienio sutarčių, dalį neva per vieną CŽV dirbantį sukarintą dalinį „Kandahar Strike Force“. Ginkluoti jo nariai 2009 metais nužudė Kandaharo policijos viršininką. Pagrįstai ar ne, bet daugelis Kandaharo gyventojų mano, kad pagrindiniam teisės atstovui Kandahare teisė negalioja. Šiaip ar taip, per Ahmedą Wali jo mažos popalzai genties nariams tenkanti valdžia ir pinigai padidino vietinių pavydą.
Rangovai militaristai
Norėdama Kandahare ir jo apylinkėse sustiprinti saugumą, NATO ten siunčia dar 10 tūkst. JAV karių, įskaitant jau esančius Dande. Dėl to rugsėjui perkopus į antrąją pusę, kai nudžius sukilėlių slėptuves dengiantys vynuogių lapai, Panjvajuje ir Zharyje vyks mūšis. Tačiau atsižvelgiant į lėtą NATO progresą Mardžoje, pagrindinis organizacijos uždavinys – sustiprinti Kandaharo vyriausybę. Netgi nušalinus tariamai plėšikaujantį magnatą, tai bus nelengva. Miesto policija iš esmės neparengta ir korumpuota, dirba tik aštuoni iš 120 numatytų teisėjų, o elektra ir vanduo daugeliui Kandaharo gyventojų – retas malonumas.
Nelengva netgi įvertinti, kokio progreso pageidauja Kandaharo gyventojai. Nekeista, kad iš nuomonių apklausų Afganistane aiškėja, jog afganus liūdina nesaugumas, korupcija ir ekonominių galimybių trūkumas.
Bet niekas nežino, kiek tai prisideda prie jų polinkio į Talibano pusę arba kokia pažanga vyriausybei leistų užsitikrinti jų palankumą. Paklausus, ką NATO iš tiesų žino apie afganų norus ir baimes, vienas vyresnysis generolo S. McChrystalo patarėjas pasakė: „Manau, žinome, kad žinome nedaug, nors ne dėl to, kad nemėgintume sužinoti.“
Atsitiktinės neoficialios Pietų Afganistano gyventojų apklausos visuomet rodo, kad palaikančių būsimąją NATO ataką maža ir kad netrūksta įtarimų dėl to, ką po visų tų metų užsieniečiai iš tiesų nori padaryti Afganistane.
„Kartais į mūsų kaimą ateina užsienio pajėgos, o kartais – Talibanas. Situacija siaubinga. Abi pusės kelia mums problemų ir abi mus įtarinėja“, – sako Muhammadas Khanas, vienas iš keturių turbanuotų Zhario ūkininkų, susirinkusių Kandaharo svečių namuose. Jo teigimu, NATO bombardavimas sugriovė du jo namus, ir jis negavo jokios pažadėtos kompensacijos. „Jei jie išties nori iš teritorijos išstumti Talibaną, gali tai lengvai padaryti, juk 2001-aisiais užėmė visą šalį, – kalbėdamas apie vakarų pajėgas sako jis. – Manome, kad jie nėra tikrai nuoširdūs ir visai nenori sumušti Talibano.“
Bet jei jie nuoširdūs, Khanas siūlo patarimą: „Žmonės prie Talibano linksta dėl korupcijos. Net tūkstančiai NATO operacijų nieko nepakeis, kol postus užima tie patys korumpuoti pareigūnai.“
Vakarų pareigūnai Ahmedą Wali juodina ne vienerius metus. Tai tiktai suerzino H. Karzai, kuriam jo netikras brolis per pernykščius bjaurius prezidento rinkimus neva padarė vertingą balsų klastojimo paslaugą. Artėjant rugsėjo rinkimams į parlamentą, Ahmedas Wali tebėra esminis statytinis.
Taigi, pagrindinė NATO viltis – pašalinti jį, iš dalies nebeduodant jam ir kitiems prasimušusiems karo vadams kai kurių pelningų sutarčių.
Viename Kandahare vykusiame susirinkime, kuriame aptartas nepageidaujamas NATO sutarčių poveikis, generolui S. McChrystalui pranešta, kad 570 sutarčių, kurių vertė – milijonai dolerių, sudarė Kandahare įsikūrusi NATO karinių oro pajėgų bazė, ir niekas tiksliai nežino su kuo. Generolas savo padėjėjus paguodė: „Mes skubėjome, buvome neišmanėliai, sukūrėme verslo aplinką, o dabar tai atsisuka prieš mus.“ Bet vargu ar dabar labiau nei kada nors skubanti NATO gali sutvarkyti tą painiavą. Privačių apsaugos bendrovių indėlis šiame kare – labai svarbus. Apskaičiuota, kad jose dirba apie 50 tūkst. ginkluotų asmenų. Kandahare veikia 23 neregistruotos apsaugos įmonės, neskaitant JAV specialiųjų pajėgų karių ir CŽV dirbančių sukarintų dalinių.
Žvelgiant į netolimą ateitį, pagal kurią vertinama NATO, nutrauktas šių gaujų finansavimas tik dar labiau padidintų nesaugumą.
Pamesta turbina
Tokioje situacijoje Kandaharo transformacija atrodo ne tiek planas, kiek troškimas. O pagrindinis NATO pasiūlymas plėtrai, atrodo, gerokai atitrūkęs nuo gyvenimo: per 200 mln. JAV dolerių iššvaistyti trims dideliems dyzeliniams generatoriams. JAV Valstybės departamentas šiam planui paprieštaravo teigdamas, kad tik 1,2 mlrd. JAV dolerių per mokesčius ir rinkliavas surenkanti vyriausybė neužtikrintų tęstinumo. Be to, didžiulė hidroelektrinė prie netoliese esančios Kajakio užtvankos Kandaharą apšviesti turėtų tik už mažytę tos kainos dalį. Deja, tam skirta turbina, atgabenta operacijoje dalyvaujant 5 tūkst. britų karių, tebeguli Kajakio purve, nes dėl Talibano atakų neįmanoma įvežti cemento ir jos pastatyti. Tvirtindamas pasiūlymą dėl generatoriaus generolas S. McChrystalas savo komandai pasakė: „Nors manau, kad kaip ilgalaikis sprendimas Kajakiui yra būtinas, apie ilgalaikę perspektyvą galime pamiršti, jei neišlošime trumpalaikėje.“
Situacija prasta. Norint nors kokio sėkmės šanso, generolo S. McChrystalo kovos su sukilėliais strategijai reikėtų daugiau laiko nei pasirengusios skirti JAV ir Europos vyriausybės. NATO valstybės, galbūt net ir ne itin noriai nusiteikusios JAV, kaip tik vis dažniau prieina prie išvados, kad teks derėtis dėl karo pabaigos. Bet Talibanas derėtis neskuba. Jų padėtis tvirta. Galbūt geriausia, ko galima tikėtis iš dabartinių NATO operacijų, kad kovotojus pavyks susilpninti taip, jog jie panorės derėtis. Už šią beveik neįmanomą užduotį dabar atsako įspūdingas, atkaklus, bet žmogiškas generolas D. Petraeusas.
