Rūtai taip ir netenka pasikalbėti su tėvu.
Naują dramą „Kai apkabinsiu tave“ žiūrovams pristatęs 40 metų režisierius Kristijonas Vildžiūnas įrodė, kad tobulėja. Tačiau norėjosi, kad nekasdienė istorija būtų papasakota įtaigiau.
Eidamas į lietuviško filmo premjerą visuomet pirmiausia žvelgiu į šviesiąją šio reikalo pusę. Drama „Kai apkabinsiu tave“ stipri savo vaizdais. Galima patikėti, kad matome Šaltojo karo laikų Berlyną, kuris netrukus bus padalytas, – žiūrovų akį paglosto sumaniai parinktos aplinkos detalės, žaismingi aktorių kostiumai.
Tačiau pagrindinis dėmesys turėtų krypti į daug metų nesimačiusių tėvo Vlado (akt. Andrius Bialobžeskis) ir dukters Rūtos (akt. Elžbieta Latėnaitė) dramą. Jie prieš 17 metų išsiskyrė Kaune ir dabar turi susitikti įtarimų atmosferos persunktame Berlyne.
Tenka pripažinti, kad filmas neperteikia nei vidinės, nei išorinės įtampos. Galbūt dėl to, kad tėvas, įbaugintas sovietų sistemos ir pagal sumanymą veikiausiai turėjęs atrodyti neryžtingas, iš tiesų yra apatiškas, tarsi nepabundantis iš sapno. O Rūtos garsus monologas apie tėvą, nepaisant išraiškingos kūno kalbos, nesujaudina.
Stebint „Kai apkabinsiu tave“ neapleidžia įspūdis, jog atskiros filmo scenos sujungtos dirbtinai, juostai trūksta vientisumo. Tai iš dalies lemia ir monotoniški veikėjų dialogai.
Tiesa, dramos finalas sukonstruotas ganėtinai sumaniai. Kai Rūta, matydama į automobilį per prievartą grūdamą tėvą, pagaliau ištaria „Jėzau, tėvas mano“, tai ir yra ta ilgai lauktoji nuoširdumo, tikrumo akimirka. Rodomuose archyvo kadruose, kuriuose matyti Berlyno sienos statybų pradžia ir karininkai, veidrodžiais akinantys „žiūrovus“, perteikia puikią metaforą apie geležinę uždangą – apie tai, ko nederėtų matyti.
Naujasis K. Vildžiūno sukurtas filmas – geresnis nei jo ankstesnis darbas „Aš esi tu“ (2006 m.).
Tačiau geriausias 2010 metų lietuvių filmas, be abejonių, lieka Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“. Tenka tik apgailestauti, kad šią Sidabrinę gervę pelniusią kriminalinę baladę (!) daugiau progų išvysti turėjo kino kritikai, o ne į teatrus vaikštantys žiūrovai.
