Pristatyti Edviną Minkštimą tik kaip puikų pianistą ir kalbėtis su juo tik apie muziką – būtų netikslinga. Tačiau būtent muzika jam atvėrė duris į pasaulį, o dabar tą pasaulį jis siekia atvežti į Lietuvą.
Pažintį su muzika užmezgęs dar ankstyvoje vaikystėje, tėvų paragintas, Edvinas mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, vėliau tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Magistro laipsnis jam suteiktas LMTA ir Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje. Šiuo metu doktorantūros studijos tęsiamos Niujorko Džuljardo muzikos ir dramos mokykloje. Atlikėjo biografijoje – ne vienas tarptautinių konkursų, stipendijų ir premijų laimėjimas. E. Minkštimas taip pat kuria fortepijoninę, kamerinę ir simfoninę muziką, atlieka savo kūrinius Lietuvoje bei užsienyje.
Tačiau su gimtine atlikėją sieja ne tik muzika, bet ir projektai, labdaros akcijos bei galybė sumanymų. E. Minkštimas aktyviai dalyvauja „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) tinklo veikloje. Tinklas sieja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančius lietuvius profesionalus, savo sričių lyderius. Tiesa, čia lietuviais vadinami ne vien tik lietuviai savo etnine kilme, bet ir kitos kilmės žmonės, save tapatinantys su Lietuva ir norintys Lietuvai gero. Naujausios GLL iniciatyvos – „Pakviesk draugą į Lietuvą“ tikslas – penki milijonai svečių Lietuvoje 2011-aisiais.
Muzikas ir realybė
Tačiau sugrįžkime prie muzikos ir jos rinkos. Čia E. Minkštimui kyla klausimai, į kuriuos jis, prisipažįsta, neturįs atsakymų. Pirmiausia pašnekovas kalba apie muzikos studijų kokybę bei skirtumus. Galėdamas palyginti studijas Lietuvoje, Prancūzijoje ir JAV jis svarsto: ar viską lemia pinigai? Štai, pavyzdžiui, Paryžiaus konservatorijoje paskaitos vyko chaotiškai ir laisvai. Tiesa, jos buvo nemokamos. Čia net dėstytojai dėl nuolatinių koncertų nereguliariai pasirodydavo. Džuljarde – priešingai, viskas tikslu ir preciziška. Paskaitų negalima praleisti, negalima vėluoti, viskas vyksta sistemingai. O studijos per metus kainuoja 30 000 dolerių. „Džuljarde, atrodo, visi supranta, kad tai, ką darai, darai dėl savęs. Žinoma, ir studijų brangumas daug ką reiškia. Juk daugelis studentų ima paskolas, vadinasi, nori maksimalaus rezultato. Tačiau skiriasi ne tik požiūris, čia dėstytojai išklausinėjami, paskaitų metu vyksta diskusijos, man, ypač po lietuviško modelio, kur dėstytojas atskaitydavo paskaitą iš savo užrašų ir išeidavo, buvo itin keista.“
„Kita problema – atrodo, kad aukštosios muzikos mokyklos nerengia muzikų gyvenimo realybei. Nemoko jų, kaip reikia išgyventi, kaip prisitaikyti prie esamų pokyčių. Ne paslaptis, kad, žiūrint į pasaulinę muzikos rinką, galima matyti, jog klasikinės muzikos klausytojų ratas vis siaurėja. Lietuvos muzikos akademijoje dabar rengiami muzikos vadybininkai. Negaliu pasakyti, kokia yra studijų kokybė, tačiau, tarkim, kad ji yra gera. Ir nors aš nežinau visų smulkmenų ir finansavimo niuansų, man iškart kyla klausimas, ar negalima kiekvienam studijuojančiam vadybą paskirti dešimt įvairių specialybių atlikėjų? Vadybos studentas galėtų bandyti rasti atlikėjams koncertinės veiklos, ir tai būtų pati geriausia praktika. O iš to ir jaunasis vadybininkas, ir atlikėjas, ir akademija galėtų užsidirbti procentą. Kita vertus, kiekvienas kūrėjas turi būti ir vadybininkas. Vadybininkas pats sau.“
Atlikėjas taip pat turi būti supažindintas su šiuolaikine muzikos vadybos literatūra. „Būtent kaip rimtam jaunam menininkui, pabaigusiam muzikos akademiją ar konservatoriją, rasti savo vietą rinkoje ir kurti savo sėkmingą verslą? Kaip sukurti savo pragyvenimo modelį? Žinoma, visuomet yra dėstymo galimybė, bet kiek ji aktuali tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva?“ Anot E. Minkštimo, atlikėjams būtinai reikėtų surengti bent keletą seminarų ir paskaitų, susijusių su pačiais elementariausiais dalykais. Pavyzdžiui, kaip parengti savo reziumė, ką ten rašyti, o ko nerašyti, kokia forma viską pateikti, kokios turėtų būti nuotraukos, kaip suformuoti savo įvaizdį, ką apskritai vertėtų žinoti apie rinką.
Konkursų impotencija
Nors E. Minkštimas yra dalyvavęs daugelyje konkursų, sako tai daryti liovėsi. „Vis smarkiau išryškėja konkursų impotencija. Klasikinės muzikos pasaulyje daug vykstančių dalykų yra savitiksliai. Muzikai susikuria savo konkursą, išsirenka laimėtoją, tačiau juntamas smarkus atotrūkis nuo visuomenės. Paprastam klausytojui konkursai nieko nebesako. B. Bartokas yra pasakęs: „Konkursai – tik arkliams.“ Sunku objektyviai vertinti meną. Tarkim, kas jums labiau patinka: Dali ar Picasso? Atrodo, abu puikūs menininkai, tačiau vieniems labiau patinka vienas, kitiems – kitas. Ir dėl konkursų tas pat. Tarkim, groja 20–30 puikių atlikėjų. Bet tu, sėdėdamas komisijoj, atsikėlei skaudančia galva. O vienas žmogus groja aukštas natas. Gerai groja, švariai, tačiau labai nervina, nes galvą skauda. Tokios, iš pažiūros, nereikšmingos smulkmenos daro įtaką žmogiškiems sprendimams, ypač kai nėra objektyvių, pamatuojamų vertinimo kriterijų.“
Pasak pašnekovo, dalyvavimas konkursuose jau praktiškai nedaro jokios įtakos karjerai. O pernelyg didelis įsijautimas į konkursus kartais lemia per didelį atotrūkį nuo realybės. „Paprastu pavyzdžiu galėtų būti mano kolegos, savo srityje žinomi jauni žmonės, laimėję po 10–15 konkursų. Tačiau tik keli jų turi drąsos užmegzti kitokį ryšį su publika nei grojimas. Dabar JAV labai paplito bendravimas su publika, net koncertų metu pristatomi kūriniai, užmezgamas ryšys su klausytoju. Tačiau dauguma akademinių muzikų vis dar prisibijo tai daryti.“
Paklaustas, kokia karjera jam siekiamybė, atlikėjas šypteli: „Šiais laikais vis labiau ir labiau išsitrina ribos tarp komercinės ir nekomercinės muzikos. Egzistuoja tik gera ir prasta muzika. Tačiau muzikantui vis dar trūksta grįžtamojo ryšio su klausytoju. Netgi XIX a. atlikėjai reaguodavo į publikos poreikius. Jie prisitaikydavo ir suvokė save greičiau kaip asmenybes, kurių savitumas užtikrino publikos pasitenkinimą. Klausytojai į koncertus rinkdavosi ne tik klausytis šimtą kartų girdėtų kūrinių, bet jų unikalių interpretacijų. Taip, puikios gali būti ir labai rimtos idėjos, bet kas gali pasakyti, kad „The Beatles“ baladėse nėra rimtų minčių ar estetikos? Tikriausiai reikia mąstyti, koks yra šiandienos klausytojas ir kaip tą klausytoją formuoti. Mano idealas būtų žinojimas, kad turėsiu didelę savo klausytojų grupę, kuri ateis klausytis manęs. Ne šiaip pasiklausyti klasikinės muzikos, o būtent manęs. Tačiau čia reikalingas įdirbis, savo klausytojų rato sukūrimas.“
Pilietinis sąmoningumas
Natūralu, kad, bendraujant su pianistu, kalbos daugiausia sukasi apie muziką, tačiau E. Minkštimas skuba pabrėžti menininko kaip piliečio sąmoningumą. Dėl to atlikėjas ne tik groja fortepijonu, bet yra „įsivėlęs“ į organizacinę veiklą. „Man didelį poveikį padarė dabartinis Džuljardo prezidentas, šviesaus proto mąstytojas Josephas W. Polisi. Jis parašė knygą „Menininkas kaip pilietis“. Polisi kalba apie tai, kad šių dienų menininkas turi turėti labai aukštą pilietinį sąmoningumą, nes jo misija yra ne tik save šlovinti ar užsiimti savireklama, bet pasidalinti su visuomene grožio, estetikos, dvasingumo kūrimu. Prisidėti prie visuomenės veiklos, nes iš tikrųjų meilė muzikai ar grožiui transformuojasi į meilę žmonėms. Jis pateikia įvairių pavyzdžių, kaip atlikėjai, turintys stiprias karjeras, važinėja koncertuoti į senelių namus, rengia labdaringus koncertus, kitaip tariant, dalijasi muzika su žmonėmis, ištiesia klausytojui ranką.“
E. Minkštimas pasakoja, kad vis daugiau ėmęs apie tai mąstyti, ypač matydamas savo kolegų pavyzdžius. Žmonės prisideda viskuo, net nebūtinai savo muzika, o laiku, darbu. Atlikėjas tiki šiomis mintimis, dėl to aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje. Taip pat daug jėgų ir dėmesio skiria Lietuvai: „Visų pirma laikau save lietuviu, labai noriu žinoti, kad man čia yra vieta, kad galiu čia dirbti, gyventi. Jaučiu atsakomybę, nes čia užaugau, o dabar savo sugebėjimais noriu prisidėti prie gražesnės, stipresnės, geresnės Lietuvos ateities kūrimo.“ Pianistas kasmet bent po 3–4 kartus atvyksta į Lietuvą koncertuoti, taip pat čia yra atsivežęs ne vieną savo kolegą, užtat ir GLL akcija „Pakviesk draugą į Lietuvą“ jam yra labai priimtina ir suprantama. „Kiekvienas Lietuvos muzikas, studijavęs užsienyje, turi gausų būrį draugų, kartais tarp jų yra ir labai žymių muzikantų, itin gerbiamų savo šalyse. Juos reikėtų atvežti į Lietuvą, užmegzti draugystės ryšius.“
Pats Edvinas dabar jau turi mažiausiai tris pasižadėjimus atvykti į Lietuvą. Tarp jų – Christopheris Swannas, finansininkas iš Niujorko, Melanie Zipperer, Pasaulio banko viešųjų ryšių vadovė, kolegos iš Džuljardo. Klausiu, kaip kvieti žmones į Lietuvą, ką jiems sakai? „Sakau, kad Lietuva – superinė šalis, kad tai mano gimtinė. Pats stipriausias momentas – asmeninis ryšys su žmogumi. Jei kvieti savo draugus ir pažįstamus, jie atvažiuos dėl to, kad pakvietei būtent tu. Jie praleis su tavimi laiką, pamatys šalį, nesvarbu, kad tai truks tik 2–3 dienas. Tačiau jie išvažiuos su labai gerais įspūdžiais ir taps savotiškais Lietuvos kultūros ambasadoriais.“
Edvinas sako, kad pastaruoju metu pasaulio spaudoje Lietuva labiau pagarsėjusi dėl neigiamų dalykų, tačiau yra ir daugybė teigiamų. „Reikia kurti pozityvą, o tai bus daug efektyviau, jei jį kurs ne vietiniai, o žmonės iš kitų šalių“, – svarsto pašnekovas: „Jei, pavyzdžiui, į Muzikos akademiją atvyks dėstyti profesorių iš užsienio, kitų tautybių studentų, tai gal ir patys lietuviai pradės tikėti, kad čia nėra taip blogai? Kodėl mūsų Muzikos akademijoje nėra nė vieno dėstytojo iš užsienio? Juk niekur pasaulyje taip nėra. Reikia prisitraukti dėstytojus, kaip ir gerą trenerį į komandą, gerus žaidėjus. Idėja „Pakviesk draugą į Lietuvą“ kilo dr. Vladui Lašui. Jis mane stebina kaip nepaprastas idėjų generavimo šaltinis. Vieną dabartinių jo tikslų galima būtų paminėti „Carbon War Room“ susitikimą, kuris vyktų Lietuvoje. Jeigu čia atvyktų, tarkim, Richardas Bransonas, jo žodžiai būtų itin svarbūs kuriant viešąją nuomonę apie Lietuvą.“
Pasak pianisto, dar labai mažai žmonių žino apie Lietuvą. „Tačiau vis rečiau girdžiu klausimą: ar jūs kalbat rusiškai? Deja, daugiausia žinių sklinda apie sportą, kiek mažiau apie kultūrą, mažiausiai apie verslą. Pastaruosius reikėtų kiek pastūmėti, kilstelėti. Taip, galbūt Lietuvoje yra dar daug keistų dalykų: per daug negatyvaus mąstymo, verkimo, per daug nepasitikėjimo savimi. Tačiau reikia akcentuoti tai, kad lietuvis lietuviui yra draugas (ką ir daro GLL), jeigu yra kitas pianistas, mano amžiaus, tačiau daug daugiau pasiekęs – mes džiaugiamės, nes jis yra pasilypėjęs aukščiau, jis paduos man ranką, patrauks mane, o aš patrauksiu kitą. Mūsų tiek nedaug, o pasaulis didelis, tad turime laikytis kartu, o galimybių užteks visiems.“
