Renata Šerelytė
Tai – bene šventa frazė, kurią turi prisiminti kiekvienas šiuolaikinis žmogus, laikantis save dalykišku, padoriu ir labdaringu. Na, bent jau turinčiu vieną šių bruožų.
Betgi atsitinka ir kitaip. Ko jokiais būdais neturėjai pamiršti, neretai prisimeni tik tada, kai to nebereikia.
Taip man paprastai nutinka su adresais ant vizitinių kortelių, kurių užsimušdama ieškau, norėdama pasiųsti kalėdinius ir naujametinius sveikinimus – nerandu niekur, ir tada mane apima niūri melancholija ir filosofinė nuostaba, kuri liudija, kad pasaulis yra vaizdinys, kuris nuo mano valios nepriklauso.
Siunčiu sveikinimus kitais adresais, dažniausiai darboviečių, o tai tikrai ne tas pat, kaip atplėšti voką namuose, jaukiai, su šlepetėmis ir chalatu, kuris neįpareigoja būti elegantiškam ar bent padoriai griežtam. O paskui, kai kalėdiniai sveikinimai jau išsiųsti, adresai ir vizitinės kortelės paprastai kaipmat atsiranda: jie tiesiog ramiai gulėjo ant stalo, tik aš jų nemačiau.
Filosofas (Schopenhaueris) pasakytų, kad kalta valia (susilpnėjo). Gydytojas (neurologas) – kad smegenims trūksta maistinių medžiagų. O gal ne smegenys kaltos, gal reikia akinių.
Aš pati, ko gero, pamanyčiau, kad tiesiog pasidaviau pagundai pamiršti. Juk tai tiesiog prabanga, tik šiuolaikinis žmogus, ypač jeigu jis dar ir perfekcionistas, negali sau jos leisti.
Užtat svarbu prisiminti viską. Tik – ar tai įmanoma ir kam to reikia?…
Pažvelkite į sniegą, kuris tyliai leidžiasi iš dangaus kaip neprašoma mana. Į švelniai uždengiamas atminties atodangas. Ir politikų žodžiai – kaip sniegas, tirštinantis jau iškritusiojo sluoksnį.
Prieš penkerius metus jie kalbėjo apie ES sienų atsivėrimą, nevaržomą darbo jėgos judėjimą ir pasirinkimo laisvę, dabar – apie tautine tragedija virstančią emigraciją. Žiūrint į sniegą, aišku, kad mes laisvi tik pasirinkti tremties formą, nes negalime išvengti jos kaip likimo. Juk esame nomadų tauta. Senosios Europos kultūros beturime tik trupinėlį – ir jį baigiame pamiršti.
Žinoma, siūlymas pamiršti, o ne prisiminti apsišvietusiam dabarties žmogui gali sukelti ir įtarimų. Juk sunku pasakyti, kas turima galvoje, gal kokia senatvinė silpnaprotystė, kai užrakini duris ir penkis kartus grįžti jų patikrinti, ar kai akinius palieki cukrinėje ir panašiai. Užmaršumas – yda, o ne dorybė. Ar bent jau – trūkumas. Ir vargiai gali su tuo nesutikti, nebent būtum pasiskolinęs pinigų iš pažįstamo, ir giedras užmaršus tavo veidas neleistų pažįstamam to priminti.
Kai mažiausiai tris kartus tikrinu užrakintas duris, tikinu save, kad tai ne silpnaprotystė, o perfekcionizmas, o paskui pamanau, kad gal tas pats, ir netgi neišsigąstu, tik pasidaro truputį liūdna.
Žinau, kad prisiminti reikia svarbius ir prasmingus dalykus, bet kažkodėl geriausiai prisimenu keistas smulkmenas ir visokias kvailystes. Niekaip neįsimenu įvairių kodų – nuo PIN bei PUK iki laiptinės durų. Užtat atminty ryškiai atsispaudžia dygi aršios moteriškės figūra troleibuse ir jos vardijamos stotelės, tokios, kokios buvo sovietmečiu, – Melnikaitės, Putnos ir kt. Nieko nuostabaus, pasakytų atminties specialistas, psichiatras ar psichologas, regimoji atmintis, ką matai, tas ir lieka.
Pėdų ir pėdelių, pirštų, kanopų, medinių ir metalinių protezų, nagų, plunksnų ir kailio pėdsakai ant lietuviško, amžiną tremtį liudijančio sniego.
Kad nepamirščiau pasveikinti brangių ir nelabai, artimų ir tolimų, giminaičių ir svetimo kraujo žmonių, nerašysiu šįsyk atvirukų.
Pasiųsiu įstrižai, kaip eilutės, nuo vėjo krypstantį lengvą, beveik besvorį sniegą, švarų ir tobulą tekstą, be kvailų poetinių klišių ir sveikinimo koncertų patetikos. Šitas tekstas, švelniai kuždėdamas, tegu apdengia mūsų atmintį – tokią turtingą, tokią protingą, tokią neįkainojamą ir tokią trumpaamžę, neatsimenančią pačios savęs.
Tačiau, kad ir ką kalbėčiau sniego ar žmonių kalba, pūgos hegzametru ar tirpstančio šerkšno verlibrais, amžinajam įšale, nesvetingoje šiaurės teritorijoje, po manos sluoksniu kantriai ir tyliai krebždės žolės stiebelis – noras prisiminti.
Kad tik nepamirščiau… kad tik nepamirščiau…
