Donatas Petrošius
Jei manęs prašytų parašyti visuotinę instrukciją tema „Ką verta išsisaugoti ateičiai iš viso to, kas gero yra dabar?“, greičiausiai atsisakyčiau, nes be galo sunku rašant apie visokius vidinius ir išorinius turtus, vertybes išvengti pamokslavimo, apsijuokimo. Bet jei jau telefonas įtikintų, kad rašyti būtina, nes atėjo mano eilė apsijuokti, tuomet – niekur nepasidėsi – tektų pildyti pažadus, duotus per sapną: rašyčiau, bet pasistengčiau mintis dėstyti taip, kad juoko būtų daugiau nei (pa)mokslų.
Pirmiausia pulčiau teigti, kad dauguma žmonių, išskyrus jogus ir dar kelių retesnių profesijų atstovus, yra be galo silpni ir realybėje nieko patys nesirenka – nei materialių daiktų, nei dvasinių vertybių. Apie dvasinius dalykus apskritai nelabai kas žinoma – galima pasakyti tik tiek, kad vadinamieji vidiniai turtai randasi arba genetinio paveldėjimo būdu, arba susiklosto pagal aplinkybes.
Genetika yra siaubingai plati sritis. Kaip ikidinozaurinis Gondvanos okeanas. Kur kokia vertybė kimba prie kokio geno – tema beveik tokia pat plati kaip amžinoji trintis tarp Gėrio ir Blogio, In ir Jan, Natūros ir Kultūros. Pakanka apsiriboti, kad Tai vyksta kažkur Ten ir – tučtuojau pamiršti. Nes čia kaip su ateiviais – koks skirtumas, ar pirmieji nežemiškieji padarai su mumis kontaktą užmegs iš Kentauro Alfos, ar iš Marklaro? Anksti daryti toli siekiančias išvadas, nes kol kas žmonija geba manipuliuoti tik žuvų ir pomidorų genais, o šitie subjektai nėra tiesiogiai susiję su šio rašinio tema.
Kur kas daugiau galima pasakyti apie tai, kaip aplinkybės lemia žmogaus vidinį ir išorinį pasaulius. Palankiai joms susiklosčius, kai kurie žmonės užgyvena sodų, žemių, butų, automobilių ir visokių kitokių nekilnojamųjų turtų. Šias vertybes tikrai verta saugoti ne mažiau nei vilkus ar didžiuosius apuokus. Taip pat iš to, kas yra čia ir dabar, būtina pasiimti artimuosius, vaikus, šunis, kates ir kitus naminius gyvūnus.
Dėl paveikslų, vazų, paltų, knygų, baldų, užuolaidų ir kitų buitinių artefaktų – nesu tikras. Šitų materialinių gėrybių klasės atstovai neretai patys manipuliuoja žmonėmis. Pavyzdžiui, nėra bibliotekos, kurioje bent trečdalis knygų neparazituotų. Neretai knygos būna ne ką geresnės nei vazos – lentynoje atrodo gražiai, bet naudos – jokios. Lyg ir supranti, kad naudos jokios, bet išmesti neišeina. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad ne mes daiktus, o daiktai renkasi mus. Kartais žmonės ne juokais įkliūva į daiktų pinkles ir nuo jų kraustosi iš proto. Tai dar gerai tiems, kuriuos pasirenka, tarkim, „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ ar Homero „Iliada“. O įsivaizduokit pilietį, kurį užvaldę Lenino raštai. Košmaras, o ne gyvenimas.
Dar apie metimus. Esama žmonių, kurie, sutapus įvairioms aplinkybėms, kenčia nuo tabako, alkoholio, „žolės“, riebaus ėdesio ir kt. priklausomybių. Pažįstu piliečių, kurie su viltimis žvelgė į artėjantį sunkmetį tikėdamiesi, kad lėšų stygius privers atsisakyti bent kelių aukščiau išvardytų vertybių su minuso ženklu. Savaime suprantama – planas neišdegė. Tie, kurie labiausiai norėjo mesti, – nemetė. Tamposi savo priklausomybes ir aimanuoja graudžiai. O man nutiko priešingai: nenorėjau mesti, bet jau dveji metai, kai esu vegetaras. Mėsą valgau, bet retai. Tik svečiuose. Kai vaišina. Taigi negaliu pasakyti, kad mečiau valgyti mėsą. Greičiau nutiko taip, kad įnikau į vegetarizmą. Norėčiau jo atsikratyti, bet neturiu valios. Kita vertus, yra vienas neginčijamas vegetarizmo privalumas: tik vegetaras, paragavęs mėsos, gali pajausti visą jos skonių paletę, aromatų puokštę. O kasdien kertantys mėsą šito nepatiria. Anaiptol, nelaikau vegetarizmo vertybe, priešingai – slepiu padorioje kompanijoje, bet mesti šio įpročio nesugebu. Va ir pavyzdys, kad ne žmogus renkasi priklausomybes, o atvirkščiai. Ir apskritai – kunigai, prieš ragindami parapijonis pasninkauti, iš sakyklų turėtų perspėti, kad vegetarizmas sukelia priklausomybę. Nereikia padauginti.
Lygiai taip pat ir dėl visokių dvasinių pinklių – jei jau porą kartų pašersi benamę katę, pats nepastebėsi, kad jau tapai kokios nors nelegalių benamių gyvūnų globos namų pirmininku.
Gėris, blogis, daiktai, dvasios, pasitelkdami visokius nematomus fokusus, šimtus kartų per dieną užverbuoja ir perverbuoja iš vienų vertybinių stovyklų į kitas. Vieni piliečiai turi jėgų ar laiko atsispirti ar bent šiek tiek valdyti šitą procesą, kiti tampa dvasiniais pastumdėliais arba tauriaisiais materialistais. Ir velniai žino, kada tai yra gerai, o kada veda į moralinį nuosmukį, artina apokalipsę bei Nibiru planetą.
Šis mano rašinėlis (sklidinas sumišimo ir abejonių) nėra skirtas morališkai stipriems žmonėms, teisuoliams, aukštesniosios pakopos dvasininkams. Jei jūs nemetėte šito rašinio po pirmųjų pastraipų, vadinasi, esate gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus, aiškiai nežinantis, kaip bus kitąmet, ko reikėtų griebtis, ko vengti. Ką gi – sveikinu, artėja dar vieni metai, kupini džiugios nežinomybės. Kaip ir tu, nieko tikro nežinau ir nieko negaliu patarti – nei ką pasilikti, nei ką išmesti.
Galiu nebent priminti tarpušvenčiu būtinas atlikti dvasinės higienos procedūras: sėst kurį vakarą po egle, atsiverti savo kūno skardas ir nuo jų kruopščiai nugrandyti sentimentalumo krešulius, pseudoromantinius svilėsius, saviapgaulės taukus. Šitų dalykų tai tikrai nėra ko tampytis su savimi. O dėl viso kito nereikia sukti galvos – žmogus yra biologinis magnetas, sutraukia į save daugiau nei jam reikia. Todėl kur kas svarbiau mokėti išmesti, o ne kaupti. Pertekliaus epochoje tuštumos įgyja vis didesnę vertę. Jas ir persikelsiu per metų slenkstį. O jūs darykit, kaip išmanot.
