Klimato kaitos visuotiniai veiksmai nesustabdys. Pasauliui reikia labiau pasistengti rasti būdų prisitaikyti.
Atstovai iš viso pasaulio šalių susirinko Kankūne (Meksika), kur pirmą kartą po pernai gruodį Kopenhagoje vykusio viršūnių susitikimo vėl buvo kalbamasi apie klimatą. Viltasi, kad, skirtingai nuo susitikimo Danijoje, susitikimas Meksikoje bus ne pompastiškas, o dalykiškas, idant pasaulis būtų geriau pasiruošęs ko nors imtis dėl pasaulinio atšilimo. Laipsniška pažanga įmanoma, bet labiau tikėtina nuolatinė padėtis be išeities. Kaip ir Kopenhagoje, nepavyko susitarti dėl patikimos programos, kaip kontroliuoti klimato kaitą.
Per XX a. pasaulis atšilo apie 0,7 °C. Visi šio amžiaus metai buvo šiltesni už bet kuriuos praėjusio amžiaus metus, išskyrus vienerius (1998 m., jei jau klausiate). Jei anglies dvideginio koncentracija magiškai apsistotų ties dabartine verte (beveik 390 ppm – 40 proc. daugiau nei prieš pramonės perversmą), kol atsigriebtų vandenynas, kurio temperatūra kinta lėtai, pasaulis turbūt atšiltų dar apie pusę laipsnio. Bet CO2 lygis tebekyla. Nepaisant jau 20 metų vykstančių derybų dėl klimato, pasaulis išlaiko tą pačią išlakų trajektoriją, kuri puikiai sutampa su Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (TKKG) sudarytais „kaip įprasta“ scenarijais.
Kopenhagos susitarime, kuris nėra privalomas dokumentas, bet yra geriausia, ką pavyko išgelbėti per viršūnių susitikimą, kalbama apie mėginimus išsaugoti pasaulį, kuris už ikipramoninius laikus šiltesnis mažiau kaip 2 °C, nes susitarta, kad tokia yra pavojinga riba. Pasirašydamos susitarimą daug šalių pasižadėjo imtis veiksmų, sumažinsiančių arba turėsiančių sumažinti anglies dvideginio išlakas. Neseniai Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) išleistoje „Pasaulio energetikos perspektyvų apžvalgoje“ šių pažadų įvertinimu grindžiamas artimiausių 25 metų „naujų politikos krypčių scenarijus“ (žr. 1 grafiką). Pasak TEA, scenarijuje apskaičiuota, kad pasaulis iki 2100 metų atšils 3,5 °C. Palyginimui, vidutinės pasaulio temperatūros skirtumas tarp ikipramoninių laikų ir ledynmečio buvo apie 6 °C.
Be to, TEA nagrinėjo, kokiomis priemonėmis būtų galima pasiekti dviejų laipsnių tikslą. Anot vyriausiojo agentūros ekonomisto Fatiho Birolo, atsakymas „per geras, kad būtų galima patikėti“. Kiekvienai pasirašiusiajai Kopenhagos susitarimą reikėtų įvykdyti didžiausius savo įsipareigojimus. Tuomet pasaulinis dekarbonizacijos rodiklis (vienam BVP vienetui tenkančio anglies dvideginio išlakų kiekio mažinimas) per ateinantį dešimtmetį būtų dvigubai didesnis nei per ką tik pasibaigusį, t. y. 2,8 proc., o ne 1,4 proc. per metus. F. Birolas pastebi, kad didžiausias užfiksuotas metinis rodiklis yra 2,5 proc., ir jį lėmė pirmoji naftos krizė.
Tačiau, vykdant dviejų laipsnių scenarijų, 2,8 proc. tėra pradžia; 2020–2035 metais dekarbonizacijos rodiklis turi vėl padvigubėti – iki 5,5 proc. Nors viešai apie tai jie kalba nenoriai, daug klimato mokslininkų, kampanijas organizuojančių asmenų ir politikos strategų vien dėl tokios sėkmės neįtikimumo padarė išvadą, kad „du laipsniai – tik gražios svajonės“, kaip sakė Bobas Watsonas, kadaise vadovavęs TKKG, o dabar Didžiosios Britanijos Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento vyriausiasis mokslininkas.
Taigi kova, siekiant apriboti pasaulinį atšilimą iki lengvai toleruojamų lygių, baigėsi. Analitikai, kurie jau seniai ieško, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos, – kaip gyventi stokojant vandens, esant didesniems temperatūros maksimumams, pakilus jūros lygiui ir nusistovėjus kitokioms orų sąlygoms nei tos, kurioms vyraujant susiformavo dabartinės ūkininkavimo tradicijos, – sulaukė savo dienos, bet ne itin maloniai spiginant saulei. Nors šios priemonės apgins ne kiekvieną ir ne nuo visos su klimato kaita susijusios galimos žalos, tai nereiškia, kad jas reikia ignoruoti. Priešingai – jų verkiant reikia.
Žala visuomenei
Dauguma tų prisitaikymo priemonių yra veiksmai, kurių pasitaikius progai imsis patys žmonės – perkels namus, pagerins apsirūpinimą vandeniu, sodins kitokias sėklas. Tai viena priežasčių, kodėl apie prisitaikymą nediskutuojama viešai taip, kaip apie pramonės išmetamų šiltnamio dujų kiekio mažinimą ir miškų naikinimą. Bet net jei prisitaikymo dažnai imsis privatūs asmenys, tai ir viešosios politikos klausimas.
Pradėkime nuo to, kad kai kurios prisitaikymo formos, kaip antai potvynių barjerai, akivaizdžiai yra infrastruktūra, kuria geriausia apsirūpinti kolektyviai. Be to, prisitaikant teks imtis perskirstymo. Kai kuriems žmonėms ir bendruomenėms trūks lėšų prisitaikyti savarankiškai. Tad jei turtingosios šalys yra daugiausia nusidėjusios dėl klimato kaitos, vargingosioms vis tiek tenka mokėti už prisitaikymą gyventi pasikeitusiomis sąlygomis. Teisingumas reikalauja kompensuoti.
Be to, politikos strategų pasirinktas dailus klimato kaitos temos suskirstymas į švelninimą, poveikį ir prisitaikymą yra pernelyg supaprastintas. Kai kurios prisitaikymo priemonės gali prisidėti prie švelninimo: dirvai geriau sulaikyti drėgmę leidžianti ūkininkavimo metodika gali padėti ir dirvoje sulaikyti anglies dvideginį. Kai kurias prisitaikymo formas bus sunku atskirti nuo poveikio, kurio norėtųsi išvengti. Masinė migracija – geras būdas prisitaikyti, jei kitas pasirinkimas – sėdėti ramiai ir badauti; o migrantų pasirinktose vietose gyvenantiems žmonėms tai gali pasirodyti siaubingai nepageidautinas poveikis.
Adaptacija buvo nustumta į šalį ne tik dėl to, kad dažnai ji yra privatus reikalas ir šiek tiek neaiški. Apie klimato kaitą diskutuoti skatinančioms žaliosioms spaudimo grupėms ir politikams dėmesys prisitaikymui dažnai ne itin patiko, nes, jų manymu, dažniau apie jį galvodami žmonės bus mažiau suinteresuoti mažinti išlakas. Anot vieno akademiko, pastarąjį dešimtmetį ieškojusio būdų prisitaikyti, kalbos apie prisitaikymą daugelį metų laikytos bezdėjimu prie pietų stalo. O paaiškėjus, kad pasaulio apetitas mažinti išlakas yra baisiai menkas, sukeltas pasibjaurėjimas pietumis nebelaikomas rimta problema.
Į prisitaikymą žiūrima rimtai dar ir dėl to, kad tai daryti būtina jau dabar. Po tokių įvykių, kaip šiais metais Pakistaną nuniokoję potvyniai, akivaizdu, kad pasaulis neprisitaikė prie klimato, kuris – ar dėl žmogaus kaltės, ar natūraliai – jau susiformavo. Net jei klimatas nekistų, dėl dviejų priežasčių vis tiek tektų nerimauti dėl jo galimybių padaryti daugiau žalos nei anksčiau. Pirmoji, kad klimatui natūraliai būdinga nemenka kaita, o palankių pasaulinio klimato verčių laikotarpis yra trumpas, palyginti su tuo, kiek laiko kenčiama nuo dalies tokių variacijų sukeltų pasekmių. Taigi gali būti, kad ignoruojame blogiausias šiandienos klimato galimybes, jau nekalbant apie rytojaus. Antroji, kad dėl ekonominės plėtros gyventojų skaičiaus augimo ir migracijos į pakrantes bei salpas į pavojų pakliūva daugiau gyvybių, pragyvenimo šaltinių ir nuosavybės, net jei pavojaus pobūdis nekinta.
Trijų laipsnių skirtumas
Kokie pokyčiai ryškiausi XXI a. pabaigos pasaulyje, kuris už ikipramoninę normą šiltesnis 3 °C? Pradėkime nuo šalčiausių aspektų. Vasarą Arkties vandenų ledas nebekaustys, taigi išsiplės laivyba ir kasyba, nustumdama kraštovaizdį, kurio neatsiejama dalis kadaise buvo tenykštės tautos. Atšyla amžinasis įšalas, ir ant jo pastatyta infrastruktūra pradeda grimzti. Daugumoje kalnynų ledynai sumažėja, o kai kur išnyksta. Žiemos sniegas tirpsta greičiau, taigi pavasarį jo maitinamos upės gali labiau tvinti, o vasarą stokoti vandens.
Pakyla jūros lygis, nors sunku pasakyti kiek (žr. 2 grafiką). Dalį bus galima nuspėti, nes šildami vandenynai plečiasi. Tačiau dalis priklausys nuo Grenlandijos ir Vakarų Antarktidos ledo kepurių tirpimo, o jo tiksliai nuspėti neįmanoma. Mažiau kaip pusė metro iki 2 100 metų būtų netikėta laimė, galima tikėtis metro su trupučiu, o daugiau kaip du metrai menkai tikėtini, bet vėliau įmanomi.
Kylant vandens lygiui, daug pakrančių dar ir grims nusėdant žemei, nes miestai sutrauks gruntinius vandenis. Deltos pasmerktos dvigubai, nes prie bet kokio nusėdimo dažnai prisideda mažiau pasipildančios nuosėdų atsargos, kurios dėl drėkinimo, hidroenergijos gamybos ir potvynių kontrolės projektų užstringa arčiau prie aukštupio. Anot vieno vertinimo, jūros lygiui kylant kaip iki šiol, iki 2050 metų deltose nuo potvynių nukentėti rizikuos 8,7 mln. daugiau žmonių.
Gali rečiau pasitaikyti atogrąžų ciklonų, nuo kurių priklauso didžioji dalis žalos, kurią sausumai padaro jūra. Bet visai tikėtina, kad padaugės didžiausią naikinamąją galią turinčių IV ir V kategorijų uraganų. O didesnės audros padaro neproporcingai daugiau žalos.
Šiltesniuose vandenynuose dėl temperatūrų poveikio bluks vis daugiau koralų. Tai kenkia žvejybai ir turizmui, bet nebūtinai pražūtinga visiems rifams: išblukusiuose rifuose gali susiburti naujos koralų kolonijos. Be to, rifams, o ir kitoms ekosistemoms, gali pakenkti vandenynų rūgštingumo didėjimas, kurį lemia ne tiek atšilimas, kiek didesnis CO2 lygis, nors poveikio mastas neaiškus. Šiltesniuose vandenynuose gilesniuose vandenyse susikaupusioms maistingosioms medžiagoms bus sunkiau išplaukti į paviršių, taigi gali sumažėti bendras biologinis produktyvumas.
Tikėtina, kad drėgnose sausumos vietovėse, kaip antai didžioji Pietryčių Azijos dalis, bus drėgniau, o sausose, kaip antai didžioji pietinės Afrikos dalis ir JAV pietvakariai, bus sausiau. Šiauresnėse klimato juostose dalis žemės bus tinkamesnė žemdirbystei dėl ankstyvesnių pavasarių, o atogrąžose ir subtropikuose kai kuriose ne itin rentabiliose žemėse bus vos įmanoma išgyventi. Iš ten gali pasitraukti daug migrantų. Toks poveikis jau pastebimas. Pavyzdžiui, daug Dramblio Kaulo Kranto gyventojų yra kilę iš Burkina Faso.
Vidutinė temperatūra kils ne taip pastebimai kaip temperatūros maksimumai. Palyginus per 20 klimato modelių galima teigti, kad iki 2050 metų tikimybė sulaukti šiltesnės nei užfiksuota kada nors anksčiau vasaros didžiojoje pasaulio dalyje bus 10–50 proc. Iki 2090 metų daugelyje kraštų ji jau sieks 90 proc. (žr. žemėlapį).
Stebint orus
Be to, žmonės susidurs su neprognozuojamomis orų sąlygų permainomis. Daug modelių rodo, kad lietingąjį sezoną Indijoje lemiantys veiksniai turėtų susilpnėti. Tačiau tikėtina, kad per tokį sezoną lis smarkiau, nes oras bus šiltesnis, o šiltesniame ore gali susikaupti daugiau vandens. Niekas negali pasakyti, ką lems šios dvi tendencijos. Panašūs neaiškumai būdingi ir prognozuojant didžiuosius vandens paviršiaus įšilimo pokyčius Ramiajame vandenyne – vadinamąjį El Niño reiškinį, ir kitus klimato svyravimus. Apskritai, kuo labiau norisi tvirtai pareikšti, kokie įvykiai tikėtini, tuo netinkamesnis dabartinis klimato mokslas pasirodo esąs.
Maga manyti, kad prieš priimant sprendimus dėl prisitaikymo galima palaukti modelių, kurie tiksliau pasakytų, kas ir kur gali nutikti. Bet tai menka viltis. Greitesni kompiuteriai ir nauji modeliavimo metodai gal ir išties gali pateikti daugiau smulkmenų ir subtilesnių skirtumų. Bet jie nebūtinai bus tikslesni arba nebūtinai pavyks įrodyti, kad jie tokie: jei skirtingi modeliai bus tikslesni, ir dėl to nesutapimų bus tik daugiau, o ne mažiau, kuriuo pasitikėsite? Sprendimai dėl prisitaikymo bus priimti esant visa apimančiam netikrumui. Taigi svarbiausia bus rasti, kaip prisitaikyti prie daugybės galimų ateities klimato variantų, o ne susieti lūkesčius su viena konkrečia ateitimi.
Netgi tuomet prisitaikymas gali padėti tik iki tam tikro lygio. 2009 metų apžvalga apie tai, kiek atšilimas kainuos pasaulio ekonomikai, rodo, kad net dviejų trečdalių bendros sumos nepavyks kompensuoti investuojant į prisitaikymą. O poveikis, nepaisant prisitaikymo, bus juntamas per didesnes kainas, mažesnį augimą ir patiriamas bėdas. Bet prisitaikymo priemonės vis tiek gali daug duoti.
Geriausia pradžia prisitaikant – būti turtingam. Tai ne garantija, nes net ir turtingieji negali atsipirkti nuo visų pavojų, o turtingosios šalys ir individai priims prastų sprendimų. Nors sausesniuose JAV pietvakariuose reikia riboti ūkininkavimą naudojant subsidijuotą vandenį, reikalingos politinės priemonės nebūtinai bus rastos dar prieš padarant žalos. Bet už turtus galima nusipirkti informacijos (daug žmonių tyrinėja, ką daryti pietvakariuose), kuri atveria daug variantų. Ištekliai žmonėms padeda prisitaikyti ir iš anksto – mažinant riziką, ir vėliau – padedant atsigauti patyrus žalos.
Už turtus galima kurti apsaugos nuo klimato kaitos poveikio priemones, net jei jos tokiomis nelaikomos. Geras pavyzdys yra draudimo rinkos, nors trūkumų jos turi: dėl tinkamų precedentų stokos sunku įkainoti evoliucionuojančią riziką, o valdžios politika dažnai slopina signalus, kurie kitaip žmones priverstų realiau ir apdairiau žiūrėti į pakrantes ir salpas. Kita priemonė – visuomenės sveikatos sistemos: turtingesnėse šalyse tokioms sistemoms XX a. kur kas geriau sekėsi kovoti su maliarijos poveikiu nei atšilimui jį didinti. Vystantis ekonomikai reikėtų gerinti sveikatos priežiūrą, kuri kaip visuma užkirs kelią konkrečių infekcinių ligų grėsmei, siejamai su klimato kaita.
Žavu turėti pinigų
Be to, turtingosioms šalims prieinami dideli, brangūs projektai. Tyrimai rodo, kad nors didžioji Nyderlandų dalis yra žemiau jūros lygio arba rizikuoja nukentėti nuo patvinusių upių, olandai į kylančio jūros lygio perspektyvą gali žiūrėti gana šaltakraujiškai, bent jau savo žemėje. 2008 metais buvo sudaryti planai, nagrinėjantys, kaip elgtis lygiui iki 2200 metų pakilus daugiau kaip dviem metrais ir žiemą padidėjus debitui Reine ir Mase. Jie numato, kad, norint išvengti per 10 tūkst. metų tikėtino didžiausio potvynio, vieną šimtmetį kasmet tai kainuos 1–2 mlrd. eurų. Tiek pinigų lengva surinkti.
Kitos turtingos pakrančių zonos svarstė panašius įsipareigojimus. Marinos jūrų užtvara Singapūrą iš dalies apsaugo nuo potvynių, o ir leidžia lengviau kaupti gėlą vandenį. Londonas turi Temzės barjerą, sumanytą po 1953 metų potvynių. Anuomet numatyta, kad barjeras atlaikytų per tūkstantmetį arba ilgiau tikėtiną didžiausią potvynį. Dabar tas laikotarpis atrodo žadąs daugiau išbandymų nei tuomet, kai buvo statomas barjeras, bet britų Meteorologijos tarnyba mano, kad drauge su kitomis priemonėmis barjeras šį amžių tiks.
Niujorkas nuo uragano sukelto štorminio bangavimo ir pakilusio jūros lygio iš principo gali apsisaugoti pastatęs gerokai masyvesnę barjerų grupę, galėsiančią atskirti Verrazano Narrows, smulkesnius Throgs Neck ruožus ties Long Ailando sąsiaurio galu ir Arturo sąsiaurį į vakarus nuo Staten Ailando. Tačiau, kaip savo knygoje „Klimatopolis“ (angl. „Climatopolis“) nurodo ekonomistas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele Matthew Kahnas, politiškai susitarti dėl tokių didžiulių ir itin brangių inžinerinių konstrukcijų gali būti sunku. Naujojo Amsterdamo pažiūros ne tokios kaip senojo.
Vargingoms šalims dažnai trūks tokiems darbams reikalingų lėšų, techninės patirties arba politinių institucijų. Tačiau joms dažnai gresia didesnė rizika: iš esmės dėl to, kad jos nuo ūkininkavimo paprastai priklauso labiau nei turtingosios šalys, o jokia kita žmogaus veikla nėra taip intymiai susijusi su orais. Pasėliams, kaip ir juos puolantiems kenkėjams bei ligoms, įtaką daro kintantis kritulių pasiskirstymas ir temperatūros maksimumai, taip pat ir temperatūros bei kritulių vidurkiai.
2007 metais pateiktame įvertinime TKKG pavaizdavo dvilypę žemės ūkio padėtį šiltesniame pasaulyje. Auginimui tinkamas laikas arčiau atogrąžų dėl aukštesnių temperatūrų sutrumpės, be to, jos ir kitais būdais apsunkins augalų padėtį. Arčiau poliarinių juostų, jei atšilimas bus saikingas, tikimasi ilgesnių auginimo sezonų ir didesnio derlingumo – iš dalies dėl to, kad didesnis CO2 lygis padeda fotosintezei.
Taigi 2 °C atšilimo poveikis žemės ūkiui, TKKG manymu, nebus labai blogas, jei žvelgsime į pasaulinius vidurkius. Jei atšils labiau (galbūt baigiantis amžiui), situacija atrodo prasta. Yra manančių, kad ji prasta bus gerokai anksčiau. Nerimaujama, kad daug žalos gali pridaryti net trumpam tam tikrą ribą viršijusios temperatūros. Wolframas Schlenkeris iš Kolumbijos universiteto ir Michaelas Robertsas iš Šiaurės Karolinos valstybinio universiteto smulkiai išanalizavo istorinius JAV duomenis ir nustatė tokias ribas kukurūzams, sojai ir medvilnei – didžiausią JAV derliaus dalį pagal vertę sudarančioms kultūroms. Pagal jų modelį dėl vienos itin karštos dienos metinis derlingumas gali sumažėti 7 proc. Panaudoję savo išvadas modeliuose, imituojančiuose pasaulį su nemažėjančiomis išlakomis, jie nustatė, kad baigiantis amžiui derlius sumažėja 63–82 proc., o nemenkai sumažėja ir per gana švelnią pirmąją pusę.
Šiame tyrime, kaip ir daugybėje kitų, neatsižvelgiama į tręšimą CO2. Klausimas, kaip tai daryti, kelia daug ginčų. Augalams augant uždaroje erdvėje, kur didelė CO2 koncentracija, derlius gerokai padidėja (štai kodėl šiltnamiuose CO2 naudoja pomidorų augintojai ir kiti). Atlikus realistiškesnių eksperimentų, kuriuose pasitelkiamas kruopščiai sumanytas CO2 purškimas priešvėjinėj pasėlių pusėj, paaiškėja, kad nauda kur kas mažesnė. Visų nuostabai, tokie eksperimentai, bene tiksliausiai vaizduojantys, kaip pasaulis gali atrodyti po kelių dešimtmečių, vykdomi tik saujelėje vietų. Atogrąžose reguliariam pasėlių stebėjimui nenaudojamas nė vienas.
Neaiškias aukščiausias ribas ir tręšimą CO2 reikia vertinti nepamirštant ūkininkų gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ir pagerinti derlių. Nepaisant dažnai pranašautos pražūties, lauko kultūrų derlius per pastarąjį pusę amžiaus gerokai išaugo. Be kitų dalykų, toks intensyvus ūkininkavimas nuo plūgo išgelbėjo nemažai laukinės gamtos: juk norint išmaitinti tiek gyventojų, kiek yra šiandien, o turint XX a. septintojo dešimtmečio derlingumą, papildomai reikėtų ariamos dirvos, kuri apytikriai užimtų visą Rusiją. Kadangi intensyvus ūkininkavimas miškus apsaugo nuo kirtimo, jis yra viena iš kelių prisitaikymo strategijų, padedančių sušvelninti atšilimą.
Norint sėkmingai prisitaikyti, nepakaks vien išsamesnių tyrimų, kaip pagerinti pasėlių derlių bei atsparumą temperatūroms ir vandens stokai. Teks tyrinėti ir naujus kovos būdus su kenkėjais, kaip gerinti ir konservuoti dirvą, naujus pasėlių išdėstymo ir tvarkymo metodus, padidinančius gebėjimą atsistatyti. Turint ir taikant tokius tyrimus, trimis laipsniais šiltesniame pasaulyje tikimybė užauginti pakankamai maisto 9 mlrd. žmonių bus didesnė, ir iš esmės nereikės suarti likusių nekultivuojamų planetos plotų arba ganyklų.
Tačiau jei derlingumo nepavyks rimtai pagerinti, iš nevilties gali būti išnaikinta arba sudeginta daugiau laukinės gamtos. Neapgalvoto skubėjimo auginti biokurą poveikis gali būti panašus. Tai būtų viena tų prisitaikymo prie klimato kaitos formų, kuri labai primena neigiamą poveikį. Dėl atšilimo daugelyje ekosistemų labai tikėtinas spartesnis rūšių nykimas; o gerokai išsiplėtę ariami laukai situaciją pablogins. Ir tai prisidės prie pamatinės problemos, nes kertant miškus išlaisvinamos šiltnamio dujos.
Nepamirškime vargšų
Net jei pasaulis įsigudrins išsimaitinti ne itin pažeisdamas ekosistemas, daugybė nuo žemės ūkio priklausomų arba skurdžiai gyvenančių žmonių vis tiek gali rimtai nukentėti. Regioninės sausros gali sukelti sumaištį, o esant itin didelėms sausroms, visame pasaulyje staigiai kils maisto kainos.
Daugybė milijonų vargingose šalyse gyvenančių vargingų ūkininkų šeimų, kurios sudaro pagrindinę pasaulio žemės ūkio darbo jėgą, o gal ir duoda didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos, jau susiduria su labiau kintančiais orais nei vidutinių klimato juostų ūkininkai. Dėl šios priežasties, o ir neturėdami socialinės apsaugos tinklų daugelis jų labai nemėgsta rizikuoti, o tai dar labiau apriboja jų gebėjimą imtis kai kurių prisitaikymo strategijų, pavyzdžiui, naujų pasėlių atmainų ir išdėstymo. Dažnai jie rinksis saugesnius variantus, bet mažesnį derlių. O dar blogiau, kad esant blogiems orams pasėliai nukenčia visame regione.
Čia, kaip ir kitur, draudimas galėtų perkelti ir paskirstyti riziką. Klimato poveikio specialistas Marshallas Burke’as iš Kalifornijos universiteto Berklyje teigia, kad besivystančioms šalims tinkamiausi žemės ūkio draudimo variantai atsipirks ne žuvus pasėliams (ūkininkams tai ne itin didelė paskata), bet atsitikus tam tikriems klimato nulemtiems įvykiams, kaip antai kritulių kiekiui nepasiekus nustatyto lygio. Bet ūkininkus investuoti į tokius planus priversti sunku, net kai įmokos nedidelės. Be to, vietinei draudimo bendrovei reikia rasti perdraudiką, nes labai tikėtina, kad daug prašymų suplūs vienu metu. O svarbiausia, kad aktuarų ataskaitos apie būsimą klimato riziką neišvengiamai yra spekuliacinės ir gali turėti klaidų.
Galbūt ūkininkus pradžiugins mintis, kad gali kilti maisto kainos. Didžiąją dalį pajamų maistui išleidžiantiems vargingiems ūkininkams tai ir laimė, ir pragaištis, ypač jei dėl dažnesnių sausrų kainos irgi labiau svyruos. O kalbant apie vargingai gyvenančius žmones apskritai, ši žinia dar blogesnė. Net jei kainos bus didesnės, pasėliams bus lengviau atsigauti, o draudimą gauti bus lengviau, daug ūkininkų gali pasirinkti prisitaikymą palikdami savo ūkį. Galbūt išmintinga tai padaryti iš anksto. Trys vystymosi specialistai iš Didžiosios Britanijos – Paulas Collieris, Gordonas Conway’us ir Tony Venablesas – iškėlė mintį, kad su mėginimais iš anksto padėti vargingiems Afrikos ūkininkams gali būti rimtai persistengta. Verčiau juos skatinti keltis į miestus ir leisti užsidirbti pinigų pertvarkant darbo rinkas, pakeičiant įmonių steigimo bei uždarymo apribojimus ir panašiai.
Miestuose jau gyvena daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų. Amžiui įpusėjus jų gali būti jau trys ketvirčiai arba daugiau. Tolesnis šios tendencijos skatinimas, bent jau kai kur, gali praversti mažinant ekonomikos jautrumą klimato kaitai. Salvadoro Barrioso iš ES Jungtinių tyrimų centro su kolegomis atlikta statistinė analizė rodo, kad klimato kaita jau daro įtaką Afrikos urbanizacijai. Susijęs tyrimas atskleidžia rimtą, kitur nepastebėtą klimato poveikį žemės ūkiui Užsachario Afrikoje – galbūt ir nekeista prisimenant didžiulį XX a. devintojo dešimtmečio sausrų poveikį visame Sahelyje.
Urbanizacija turi trūkumą – miestuose karščiau nei aplinkinėse kaimo vietovėse, nes, kalbant meteorologiniais terminais, susiformuoja „miesto karščio salos“. Bet yra būdų tai išspręsti. Daugiau žalumos mieste – gatvėse ir ant stogų – tai daugiau vėsos drėgmei garuojant iš lapų. O ten, kur žalumos nėra, viską galima nudažyti baltai, idant saulės šviesa atsispindėtų.
Be to, miestai turi savų pranašumų. Vienam miesto gyventojui paprastai tenka mažiau išlakų, o kuo daugiau planuotojai gali padaryti didindami gyventojų tankumą, tuo geriau. Vieną uostamiestį apsaugoti nuo potvynių lengviau nei panašų gyventojų skaičių, pasklidusį žvejų kaimeliuose palei pakrantę (nors kažkam nepavykus nelaimės gali būti atitinkamai didesnės ir sunkiau suvaldomos). Miestuose daugiau novatoriškų dalykų ir daugiau naujo verslo, verslo modelių ir formalių arba neformalių socialinių strategijų.
Idealiu atveju būtų sudarytos galimybės keltis ir į kitų šalių miestus. Kuo didesnis regionas, po kurį žmonės gali keliauti, tuo lengviau priimti migrantus iš sunkumų patiriančių zonų. Tai viena priežasčių, kodėl prisitaikyti lengviau didelėms šalims arba integruotiems regionams. Europos Sąjungoje graikams ir italams bus lengviau persikelti į vėsesnes klimato juostas nei panašaus dydžio valstybių gyventojams kitur.
Pavyzdžio galia
Sunku įvertinti tokio prisitaikymo kainą, ir tai dar viena sritis, kur prisitaikymas ir poveikis pradedami painioti. Melissa Dell iš Masačusetso technologijų instituto su kolegomis teigia, kad per karštesnius metus besivystančiose šalyse BVP augo mažiau nei per vėsesnius. Tai gali paskatinti ir ilgalaikis temperatūros kilimas. Mechanizmas neaiškus: galbūt perkaitę žmonės dirbdami mažiau stengiasi. Tai galima laikyti ir prisitaikymu, ir nerimą keliančiu poveikiu, lėtinančiu ekonomikos augimą, kuris yra patikimiausias pagrindas kitiems, geresniems prisitaikymo būdams.
Jei klimato kaita išties sulėtins vargingų šalių augimo tempus, turtingosioms teks dar didesnė pareiga joms padėti. Iš dalies tai pripažinta Kopenhagos susitarime, kuriame pasiūlyta, kad iki 2020 metų šiaurė pietums turėtų skirti 100 mlrd. JAV dolerių per metus, dalį investuojant į švelninimą, o dalį į prisitaikymą. Bet investicijas į mažinimą – vėjo, o ne akmens anglimis kūrenamų jėgainių statybą ir panašiai – suprasti gana lengva, o štai į prisitaikymą – ne itin. Klimato kaitos paskatinti veiksmai įsilieja į bendresnes vystymosi priemones.
Visos vargingiausios šalys turi pageidavimų sąrašus dėl prisitaikymo finansavimo, sudarytus vykstant JT klimato konvencijos procesui, kuriam priklauso ir susitikimai Kopenhagoje bei Kankūne. Būtinai reikia pinigų ir praktinių žinių, bet ir pavyzdžių. Diegdamos savas apsaugos nuo potvynių, suskirstymo zonomis įstatymų, kanalizacijos sistemų ir panašias programas turtingosios šalys gali parodyti, kad prisitaikymas turi būti pagrindinio politinio ir ekonominio gyvenimo dalis, o ne ekscentriška ir kraštutinė idėja. Jei prisitaikyti mėgins tik vargšai ir tai bus daroma tik dėl jų, toks prisitaikymas greičiausiai bus prastas.
