Su kreditoriais Islandija elgėsi be skrupulų, o savęs neskriaudė. Galbūt Airija irgi būtų norėjusi taip pasielgti.
Su kreditoriais Islandija elgėsi be skrupulų, o savęs neskriaudė. Galbūt Airija irgi būtų norėjusi taip pasielgti. Metų metus šią strategiją naudoja daugybė moksleivių: surask negabiausią klasės draugą ir stenkis mokytis geriau už jį. Vyriausybės panašiomis gudrybėmis rinkėjus ir rinkas mėgino įtikinti, kad sunkiais laikais jų ūkiams sekasi gerai. „Mes ne Graikija“, – sunerimusiems investuotojams į obligacijas nuolat kartojo euro zonos šalys. Išnaudojamus Airijos mokesčių mokėtojus guodė mintis „mes bent jau ne Islandija“, kurios per daug išsipūtę bankai 2008 metais įspūdingai žlugo. Bet ši paguoda blėsta.Pasirodžius ženklams, jog Islandijos ekonomika atsigauna, airiai nebegali savęs įtikinėti, kad kitur blogiau. Gruodžio 7 dieną paskelbti duomenys rodo, kad per trečiąjį ketvirtį Islandijos BVP ūgtelėjo 1,2 proc. (remiantis gruodžio 16 dieną paskelbtais duomenimis, Airijos BVP trečiąjį ketvirtį augo 0,5 proc.). Islandijos centrinio banko bazinė palūkanų norma nuo 18 proc. aukštumų nukrito iki 4,5 proc. Pačiame krizės įkarštyje Islandijos kronos vertei dolerio atžvilgiu sumažėjus perpus, infliacija šoktelėjo net iki 18,6 proc. Ji jau sumažėjo ir beveik pasiekė centrinio banko 2,5 proc. tikslą. Remiantis „ekonominės bėdos indeksu“, kuris apytikriai susumuoja nedarbo ir infliacijos lygį, dabar Islandijai sekasi geriau nei Airijai (žr. grafiką).
Atrodo, Airijai ir kitoms bėdų kamuojamoms euro zonos šalims Islandijos atsigavimas siūlo dvi rimtas pamokas. Pirmoji, kad papildoma kaina, kurią šalis susimoka neparėmusi savo bankų, gali būti stebėtinai maža. Islandija savo bankams leido žlugti, ir prieš pasiekdamas dugną jos BVP nuo aukščiausio taško nusmuko 15 proc. Airija savo bankus „išgelbėjo“, o jos produkcijos apimtys prieš pradėdamos augti iš viršūnės nusirito 14 proc.
Antroji pamoka, kad nauda, kurią maža šalis gauna priklausydama didelei valiutų sąjungai, ne visada yra tokia, kaip kadaise kalbėta. Panikuojantiems investuotojams 2008 metų rudenį skubant pasitraukti iš savą valiutą naudojančių mažų šalių, euras atrodė esąs prieglobstis. Islandijoje daug kalbėta apie skubų prisijungimą prie Europos Sąjungos, o galiausiai ir prie euro zonos. Po dvejų metų šalims, kurios iš visų jėgų stengiasi atgaivinti eksporto konkurencingumą, euras panašesnis į žabangus. Graikija ir Airija prarado rinkų pasitikėjimą, nors obligacijas abi leidžia eurais. Islandijos rinkėjai prisijungimą prie ES ir euro vertina šaltai.
Abi pamokas reikia gerokai patikslinti. Islandija ne pati nusprendė leisti žlugti savo bankams, ją prispyrė būtinybė. Kai trys stambiausi jos bankai 2008 metais žlugo, šalies bankų turtas jos BVP jau viršijo dešimt kartų. Valstybė nebeišgalėjo apsaugoti visos sistemos, kaip mėgino daryti Airija (kurios vietinių bankų turtas siekė 200–300 proc. BVP). Islandija verčiau išgelbėjo tuos kąsnelius, kurių reikėjo norint išlaikyti veikiančią ekonomiką. Vietiniai indėliai iš žlugusių bankų buvo perkelti į naujus bankus. Nekilnojamojo turto ir verslo paskolų paketai su nuolaida buvo perkelti kaip naujų bankų aktyvai. Bankų užsienio investicijas ir (kur kas didesnes) užsienio skolas paliko neperkeltas.
Šitaip užsienio kreditorius privertus padengti nesaikingų bankų sąskaitą, buvo apsaugoti Islandijos mokesčių mokėtojai ir indėlininkai. Bet krizė vyriausybės finansams vis tiek padarė didžiulį neigiamą poveikį. Anot TVF, bendroji valstybės skola 2007 metais siekė vos 29 proc. BVP, bet 2010 metais bus pasiekusi 116 proc. aukštumas.
Tik dalį šios papildomos skolos sudaro per recesiją susikaupęs biudžeto deficitas. Dalis – tai naujiems bankams duotas kapitalas, dalis – TVF paskolos, o dar dalis – centrinio banko nuostoliai iš paskolų bankrutavusiems bankams. Kita nemaža dalis – tai 4 mlrd. eurų, kuriuos Islandija yra skolinga Didžiosios Britanijos ir Olandijos vyriausybėms, nes turi padengti indėlių draudimo išmokas, sumokėtas smulkiems žlugusio „Landsbanki“ banko filialo „Icesave“ indėlininkams. Per referendumą kovo mėnesį susitarimas padengti tą skolą buvo atmestas; dabar tariamasi dėl mažesnę naštą primetančio susitarimo. Nemažai pinigų – kitų kreditorių sąskaita – būtų atgauta iš „Landsbanki“ aktyvų.
Tuo tarpu dėl silpnos kronos padidėjo užsienio valiuta išleistų valstybės obligacijų išpirkimo kaina. Ir nors silpna valiuta padėjo taupant biudžetą, nes atsiradusi infliacija padidino mokesčių įplaukas ir leido lengviau realiai sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimus, Islandijos atsigavimui ji ne tokia svarbi, kaip daugelis mano. Pagrindinė priežastis, kodėl Islandijos ūkis nekrito žemiau, buvo prekybos balanso posūkis nuo deficito prie pertekliaus. Bet tai labiau lėmė žlugęs importas, kai 25 proc. sumažėjo vartotojų išlaidos, o ne atgyjantis eksportas. Keturis penktadalius eksporto sudaro žuvis arba metalai, kaip antai aliuminis, kurio gamyba priklauso nuo pigios Islandijos energijos. Abi šakas varžo pajėgumai: žvejybą – kvotos, o metalų gavybą – didžiulės investicijos į lydyklas ir jėgaines. Airijos eksporto perspektyvos geresnės.
Nepaisant visų euro trūkumų, vargu ar islandai būtų linkę turėti ir naudoti kronas, jei jų neverstų kapitalo kontrolės priemonės. Jas sušvelninti nebus paprasta. Vietiniai taupytojai iš esmės neturi kito pasirinkimo, tik pirkti valstybės obligacijas, dirbtinai palaikydami mažą pelningumą. Įmones ir namų ūkius slegia didžiulės skolos – kai kurios indeksuojamos pagal infliaciją. Namų kainos staiga nusmuko, ir daugelio namų ūkių kapitalas yra neigiamas. Apie 40 proc. aktyvų naujuosiuose bankuose yra neveiksnūs. Atsigavimu tiki nedaug islandų.
Bet vis tiek tai triumfas, kad Islandijos ūkiui sekėsi ne daug prasčiau kaip Airijos. Su kreditoriais ji elgėsi be skrupulų ir nepaisė kai kurių tarptautinių normų – ir atsigavo. Platesnės Europos bankų sistemos labui Airija savo bankams padėjo. Už tai ji gavo „gelbėjamųjų“ paskolų už tokias palūkanas, kad finansus šaliai sutvarkyti sunku. Kita Airijos vyriausybė gali žvilgtelėti į Islandiją ir nuspręsti su Europa elgtis be kompromisų.
