Dmitrijus Medvedevas ir Vladimiras Putinas vadovauja sistemai, kuri nebegali keistis.
Gruodžio 27 dieną Maskvos centre, nedidelėje teismo salėje, teisėjas švelniu balsu Viktoras Danilkinas turi paskelbti nuosprendį. Simbolinė jo prasmė gerokai pranoks dviejų teisiamųjų, buvusių pagrindinių naftos bendrovės „Jukos“ akcininkų Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo, likimus. Abu vyrai už mokesčių vengimą kali nuo 2003 metų. 2011 metais jie bus atlikę bausmę. Siekdama neišleisti jų iš kalėjimo, valdžia sukurpė absurdišką kaltinimą, neva jie pavogė visą bendrovės naftą.
Nei pirmoji, nei antroji byla su teisine valstybe neturi nieko bendra. Bet tai ir visas jų panašumas. 2003 metais M. Chodorkovskis įkūnijo XX a. paskutinio dešimtmečio neteisybes ir nelygybę, kai valstybėje, kuri net negalėjo laiku mokėti pensijų ir atlyginimų, magnatai turėjo didžiulę valdžią. Po septynerių metų M. Chodorkovskis simbolizuoja neteisybes, kurias daro korumpuoti biurokratai ir saugumo tarnybų darbuotojai, įkūnijantys valdžios ir turtų ryšius. Kaip tardamas paskutinį žodį sakė M. Chodorkovskis: „Mus, paprastus žmones, jie pavertė kovos su savivale simboliais. Tai ne mūsų nuopelnas, o jų.“
Tikimybė, kad M. Chodorkovskis bus išteisintas, menka. Jo išteisinimas reikštų, kad buvusio Rusijos prezidento ir dabartinio ministro pirmininko V. Putino sistema pradeda irti. Ši korupciją ir smurtą toleruojanti sistema neseniai sulaukė pritarimo iš FIFA, kuri Rusijai įteikė prizą – teisę 2018 metais rengti Pasaulio taurės futbolo turnyrus. Bet sistemos evoliucija buvo glaudžiai susijusi su M. Chodorkovskio istorija.
XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai verslininkai papirkinėjo teismus, abi šalys žinojo esą neteisios. Po M. Chodorkovskio bylos biurokrato nurodymų klausantis teisėjas jautėsi esąs teisus. Rusijos valstybė ne tik dėl savų interesų siaubingai nepaisė įstatymų, bet ir savo biurokratijai davė galingą ženklą, kad tai dabar priimtina.
Anot Viešosios nuomonės fondui Maskvoje vadovaujančio sociologo Aleksandro Oslono, V. Putino valdžia atsivedė „biurokratų verslininkų“ padermę. Jie ne tokie gudrūs, konkurencingi ar lydimi sėkmės kaip XX a. paskutinio dešimtmečio oligarchai, bet juos taip pat apsėdo „pinigų dvasia“ (tai A. Oslono frazė), ir ta ideologija Rusijoje vyrauja nuo pat komunizmo žlugimo. Baigiantis XX a. paskutiniam dešimtmečiui, ekonomikos aukštumas privatizuodami užėmė oligarchai, taigi „biurokratai verslininkai“ pradėjo privatizuoti tą turtą, kuris buvo nepakankamai kapitalizuotas ir silpnas: Rusijos valstybę.
Skirtingai nuo tokių verslininkų kaip M. Chodorkovskis, kuris pirmuosius pinigus užsidirbo rinkoje, „biurokratai verslininkai“ suklestėjo dalydamiesi biudžeto įplaukas ir reketuodami. Ypač gerai sekasi „verslininkams“, samdantiems saugumo tarnybas, policiją arba ten dirbantiems, nes jie turi didžiausią konkurencinį pranašumą – leidimą smurtauti.
Interesų konfliktai nieko nejaudina, nes ši sąvoka neegzistuoja. (Visi prisimena specialias partijos pareigūnų privilegijas už tarnybą sovietų valstybei.) Kaip dabar atskleistuose pokalbiuose sakė JAV diplomatai, riba tarp svarbiausių verslo įmonių ir vyriausybės pareigūnų blyški arba neegzistuoja. M. Chodorkovskio įkalinimą arba savų susijusių įmonių laimimus didelius užsakymus buvo galima pateisinti visuomenės labu. Išties daugiau žmonių palaikė M. Chodorkovskio įkalinimą, nors ir žinojo, kad naudos iš to gaus tik keli Kremliaus biurokratai.
1999 metais pradėjus kilti naftos kainoms, į Rusiją plūstelėjo naftos doleriai ir pakeitė politinės klasės mąstyseną. A. Oslonas nurodo, kad 2002 metais metiniame pranešime V. Putinas dažniausiai vartojo žodį „reforma“ ir jo variantus. Po kelerių metų dažniausias žodis buvo „milijardas“. Dalijimasis tais milijardais Rusijoje tapo pagrindiniu verslu. Korupcija nebereiškė žaidimo taisyklių laužymo – ji buvo pats žaidimas.
Prieš pat areštą M. Chodorkovskis korupciją šalyje įvertino apie 30 mlrd. JAV dolerių, arba 10 proc. šalies BVP. Anot idėjų kalvės INDEM, kyšių rinka 2005 metais išaugo iki 300 mlrd. JAV dolerių, arba 20 proc. BVP. Kaip neseniai per interviu pažymėjo M. Chodorkovskis, didžiąją dalį sudarė ne kyšiai kelių policijai ar gydytojams, o konkursus laiminčių su biurokratais susijusių įmonių duoklės.
Skirtingai nuo privačių verslininkų, kurie XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje pradėjo investuoti į pagrindinį savo verslą (tarp jų ir „Jukos“), biurokratai verslininkai investuoti nėra suinteresuoti. Jų turtas priklauso nuo jų administracinės galios, o ne naujai iškeptų nuosavybės teisių. Pelnas dažnai paslepiamas užsienio bankų sąskaitose arba mikliai išleidžiamas prabangiam nekilnojamajam turtui Europos sostinėse arba vaikų mokslams privačiose Didžiosios Britanijos mokyklose. Ir visa tai neišvengiamai lydi Vakarus smerkiančios kalbos ir pretenzijos į Rusijos atgimimą.
Nestebina, kad apklausose jaunimas dabar dažniau pageidauja dirbti valdžios aparate arba valstybinėje įmonėje, o ne privačiame versle. Per pastaruosius dešimt metų biurokratų skaičius padidėjo 66 proc. – nuo 527 tūkst. iki 878 tūkst., o tokio valstybės aparato išlaikymo kaina pakilo nuo 15 proc. iki 20 proc. BVP. Tuo pat metu korupcijos, nuosavybės teisių ir verslo laisvės indeksuose Rusija nusmuko žemyn. Šalies lyderiams valstybę giriant kaip visų problemų sprendimą, vyriausybės nesugebėjimas patenkinti pagrindinių žmonių poreikių, kaip antai saugumas ir teisėtvarka, dar labiau stulbina.
Žinia iš Krasnodaro
Lapkričio 4-ąją, Liaudies vienybės dieną, mažoje Kuščevskajos gyvenvietėje, Krasnodaro krašte, individualiame name buvo nužudyti aštuoni suaugusieji ir keturi vaikai: turtingo ūkininko šeima ir jo svečiai. Mažiausias vaikas, devynių mėnesių kūdikis, užduso žudikams padegus namą.
Baisių žmogžudysčių gali būti bet kurioje šalyje. Šios išsiskyrė tuo, kad kaltininkas ne maniakas, o beveik 20 metų regioną terorizavusi, įsigalėjusi nusikaltėlių gauja. Gaują, įvykdžiusią begalę žmogžudysčių ir išprievartavimų, sudaro per 200 ištreniruotų banditų. Gaujos vadas Sergejus Capokas buvo vietinės tarybos deputatas ir turėjo ryšių su svarbiausiomis teisėsaugos įstaigomis, mokesčių policija ir vietos valdžia. Gauja susiformavo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, reketuodama ir dalydamasi vertingus žemės sklypus. 2002 metais ji pradėjo „legalizuotis“ ir skverbtis į vietines valstybinės valdžios struktūras.
S. Capoko žemės ūkio bendrovė gavo didžiulių valstybinių kreditų ir subsidijų. Vietinės prokuratūros saugumo vadovas joje dirbo teisininku. Pasak nepriklausomo Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“, 2008 metais S. Capokas gyrėsi buvęs pakviestas į prezidento Dmitrijaus Medvedevo inauguraciją. Gauja krašte vadovavo net tik matant valdžiai, bet ir vietoj jos.
Kai po kelių dienų tirti žmogžudystės iš Maskvos atvyko vyriausiasis Rusijos tardytojas, jį apipylė skundais iš viso krašto. Regis, gubernatoriui Aleksandrui Tkačiovui tas sujudimas sukėlė nerimą: „Toks nusikaltimas galėjo įvykti bet kurioje krašto vietoje. Deja, tokių gaujų yra kiekviename rajone.“ Nepaisant įvykių, jis tebėra poste.
Anksčiau toks bezpredel (didžiulė savivalė) iš esmės apsiribodavo Čečėnija ir keliais kitais Šiaurės Kaukazo kraštais. Bet smurtas išplito, ir Kuščevskajos įvykis pašiurpino ne tik dėl nužudytų vaikų, bet ir kaip grėsmingas yrančios valstybės modelis. Problemas valdžia maskuodavo storu pinigų sluoksniu. Bet sluoksniui plonėjant, problemos matyti aiškiau.
Pyragas mažėja
Korupcijos netrūko ir šį dešimtmetį, bet ją kompensuodavo stiprus ekonomikos augimas ir sparčiai kylančios pajamos. Pridėjus raminamus vaizdus televizijoje, visa tai sukūrė stabilumo jausmą. Bet pasaulio finansų krizė Rusijos ūkiui kirto skaudžiau nei bet kuriai kitai stambiai pramoninei valstybei, atskleisdama jos struktūrinius trūkumus. Kaip neseniai paskelbtame straipsnyje tvirtina ekonomistas Vladislavas Inozemcevas, gyvenimo lygis pagerėjo už tai mokant didžiuliu investicijų į šalies pramonę ir infrastruktūrą trūkumu. Paskutiniais sovietinės eros metais kapitalo investicijos Rusijoje siekė 31 proc. BVP. Pastaruosius dešimt metų Rusijos kapitalo investicijos siekė apie 21,3 proc. BVP. (Pavyzdžiui, Kinijoje per tą patį laikotarpį jos siekė 41 proc.)
Anot V. Inozemcevo, nepaisant kylančių naftos kainų ir statybų bumo, žlugus Sovietų Sąjungai Rusija tepastatė vieną cemento gamyklą ir nė vienos naftos perdirbimo įmonės. Sovietų Sąjunga per metus nutiesdavo 700 km geležinkelių. Pernai Rusija nutiesė tik 60 km. „Gyvenome rydami savo pačių ateitį“, – tvirtina jis. Didžiausio šalies privataus banko „Alfa Bank“ vadovas Piotras Avenas mano, kad šiandienė padėtis tokia pat kaip baigiantis sovietų laikams: „Ir vėl pagrindinis turtų šaltinis yra nafta ir dujos, kurios keičiamos į importines prekes. Padėtis šiandien ne geresnė nei Sovietų Sąjungos „Gosplan“ laikais.“
Rusijos prekybos perteklius senka. Importuojant vis daugiau, auga spaudimas rubliui. Vyriausybės biudžetas jau tapo deficitinis. Pasak P. Aveno, Rusija biudžetą subalansuotų, jei nafta kainuotų 123 JAV dolerius už barelį. Prieš trejus metus užteko 30 JAV dolerių. Nors kalbama apie stabilumą, tik 6 proc. gyventojų įsivaizduoja savo ateitį po daugiau kaip penkerių metų, ir tai gali paaiškinti, kodėl tik 2 proc. naudojasi privačiais pensijų planais.
Kad neprarastų palankaus reitingo, ypač tarp pensininkų ir valstybės darbuotojų, bendrąsias vyriausybės išlaidas V. Putinui teko padidinti iki beveik 40 proc. BVP (žr. grafiką). Norėdamas jas padengti jis padidino mokesčius verslui, kuris jau ir taip dūsta nuo korupcijos ir reketo. Kol Rusijos kolegės iš svarbiausių kylančių ūkių grupės BRIK galvoja, kaip susitvarkyti su kapitalo įplaukomis, iš Rusijos per pirmuosius 10 šių metų mėnesių investuotojai patraukė 21 mlrd. JAV dolerių. Skirtingai nuo tokių užsienio bendrovių kaip „Pepsi“, privačios Rusijos įmonės per daug bijo investuoti į savo ūkį.
Ūkis auga mažiau kaip 4 proc. per metus. Daugelyje Vakarų šalių tai būtų vertas pagarbos skaičius, bet kaip tvirtina ekonomikos ir politikos analitikas Kirilas Rogovas, jo nepakanka norint išlaikyti esamą politinę padėtį. Didėjant gerovės pyragui, nesantaika elito gretose buvo beprasmė. Bet dabar, pinigams senkant, o pasauliui pasidalijus į „V. Putino draugus ir visus kitus“, kaip pasakė vienas verslininkas, konfliktai yra neišvengiami.
Neteisybę vis dažniau jaučia daug įvairių grupių. Privatūs verslininkai ir netgi oligarchai skundžiasi dėl taisyklių stokos ir biurokratinio lupikavimo. Maskviškiai iš vidurinės klasės bėdoja, kad pareigūnai su savo juodais prabangiais automobiliais ir mirksinčiais mėlynais žiburėliais stumia juos nuo kelio, o kartais ir pervažiuoja. Šiaurės Kaukazo gyventojai jaučiasi lyg būtų laikomi svetimais, o ne Rusijos piliečiais. Visiems įkyrėjo korupcija.
Šio nepasitenkinimo neatspindi bendri V. Putino ir D. Medvedevo populiarumo reitingai, tebesiekiantys 70 proc. Bet vis daugiau elito narių jaučia, kad esamas politinis ir ekonominis modelis išeikvotas, o šalis sparčiai artėja aklavietės link. „Bėda ne tai, kad šis režimas yra autoritarinis, o tai, kad jis nesąžiningas, korumpuotas ir neefektyvus, – sako vienas didžiausių verslininkų. – Korupcija šią sistemą pakirs ir sugriaus.“ Paradoksalu, bet nedaug Rusijos valdžios pareigūnų tam nepritaria.
Neseniai vykusioje vyriausybės finansuotoje konferencijoje apie Rusijos konkurencingumą visi sutarė, kad sistema neveikia. Rusijos politikai kartais kalba lyg opozicijos lyderiai, o D. Medvedevas dalija pažadus tarsi būtų kandidatas į prezidentus. Jei V. Putinas dėl korupcijos lygio Rusijoje nebesisieloja kaip anksčiau, tai tik dėl to, kad, jo manymu, tai bergždžia ir kitose šalyse viskas taip pat.
Demokratinėje valstybėje savo bejėgiškumą šitaip pripažinę aukščiausi pareigūnai turbūt netrukus atsistatydintų. Rusijoje tai skatina diskusiją, koks geriausias būdas išsaugoti sistemą. Nusprendę, – tikriausiai kitą vasarą, – kuris iš jų po kitų rinkimų bus Rusijos prezidentas, V. Putinas ir D. Medvedevas kalbėsis apie tai, kuri taktika veikia geriausiai. Kaip sakė V. Putinas, sprendimas bus priimtas atsižvelgiant į tai, kas geriausia Rusijai. („Laikykite juos dviem korporacijos vadovais“, – siūlo A. Oslonas.) Tikslas tas pats, bet skiriasi stilius.
D. Medvedevas ragina imtis inovacijų ir modernizuoti techninius išteklius, taip atgaivinant augimą. Internetu jis kreipiasi į versliausius Rusijos žmones, o Rusijos ir užsienio mokslininkus kviečia naujoves kurti atvykus į specialią Skolkovo zoną, kurią nuo likusios šalies saugos didžiulė apsauginė siena ir sąžininga policija.
Prezidentas po 2012 metų norėtų išsaugoti savo darbo vietą ir V. Putiną pamėgins įtikinti, kad korporacijos ir paties V. Putino labui Kremliuje turėtų ir toliau šeimininkauti D. Medvedevas. Jis galėtų paminėti poreikį gerinti ryšius su Vakarais, idant būtų įteisinti finansiniai Rusijos elito interesai, ir saugumo tarnybų kaip atramos neefektyvumą. Bet netgi jei V. Putinas norėtų pasitraukti, ar gali jis sau tai leisti?
Abu vyrai gal ir priklauso tai pačiai sistemai ir nori to paties dalyko, bet jų patirtis skirtinga. Nepaisant priešiško požiūrio į XX a. paskutinį dešimtmetį, V. Putinas yra to laikotarpio įsikūnijimas. Jis veikia pagal neformalias taisykles ir susitarimus, o ne remdamasis įstatymais ir institucijomis. Prezidentu jis tapo baigiantis perversmų dešimtmečiui, kai darbas žadėjo daugiau rizikos nei atlygio. Jis apdairus, nemėgsta priimti sprendimų ir retai ką nors atleidžia, labiau už viską vertina lojalumą ir stabilumą.
Kita vertus, D. Medvedevas prezidentu įtaisytas po beveik dešimtmetį trukusio stabilumo, kai iš politinio kraštovaizdžio buvo pašalinta opozicija, o iždas plyšo nuo pinigų. Jam itin svarbu formalumas, bet jis kur kas mažiau atsargus ir priima sprendimų, galinčių destabilizuoti sistemą. Pavyzdžiui, atleido ankstesnį Maskvos merą Jurijų Lužkovą. Bet D. Medvedevas silpnesnis už V. Putiną ir jam gali nepavykti išsilaikyti valdžioje.
Labiausiai tikėtina, kad jie abu mėgins vienaip ar kitaip išsaugoti savo tandemą. Kremliaus pareigūnai kalbas apie aklavietes atmeta kaip beprasmį liberalų verkšlenimą ir panikos kėlimą. Vyrauja nuomonė, kad sistema veikia ir viskas vyks kaip visuomet. Tačiau tai gali būti netiesa. „Formaliai V. Putinas į Kremlių grįžti gali, bet istoriškai – ne“, – teigia K. Rogovas. Jo populiarumas gal ir neslopsta, bet jo inicijuotas istorinis stabilizacijos ir atkūrimo laikotarpis artėja prie pabaigos. V. Putinui visuomet buvo itin svarbu simboliai, jo valdymo pradžią žymintys sovietinio himno sugrąžinimu. Tuo metu tai buvo tęstinumo ir didybės simbolis. Šiandien jis skamba vis archajiškiau.
Stabilumui virstant stagnacija, V. Putinas virsta prabėgusio pirmojo šio amžiaus dešimtmečio simboliu. Kita vertus, D. Medvedevas su savo „Twitter“ žinutėmis ir „iPad“ sugėrė jaunesnio, labiau vietoje nenustygstančio visuomenės sluoksnio viltis dėl pokyčių. Jis nepadarė nieko, kad tai pateisintų; kaip neseniai redakcijos skiltyje tvirtino Rusijos verslo dienraštis „Vedomosti“: „V. Medvedevas stiprus ne savo darbais, bet dėl to, kad pasikinkė iliuziją.“ Bet noras matyti pokyčių vis dėlto tikras.
Disidentų balsai
Tai matyti žiniasklaidoje. Žvilgantys gyvenimo būdo žurnalai pradeda politikuoti; vienas viršelyje netgi išspausdino 83 metų žmogaus teisių aktyvistės Liudmilos Aleksejevos nuotrauką. Žinia apie sumuštą populiaraus laikraščio „Komersant“ žurnalistą Olegą Kašiną piniginguosius sujaudino labiau nei Anos Politkovskajos nužudymas prieš trejus metus; būtent dėl to, kad, skirtingai nei ji, O. Kašinas nebuvo nusistatęs prieš režimą ir nerašė apie Čečėniją. O neseniai stilingas Rusijos televizijos pranešėjas Leonidas Parfionovas sukėlė skandalą, galingiausius Rusijos žiniasklaidos vadovus sutraukusioje apdovanojimų ceremonijoje pasakęs, kad Rusijos televizijos reporteriai virto vergiškai nuolankiais biurokratais. „Mūsų televiziją, – sakė jis, – vargu ar pavadinsi pilietiniu arba visuomeniniu politiniu institutu.“
Naujiena buvo ne L. Parfionovo žodžiai, bet tai, kad jis juos apskritai pasakė. Tokių žodžių kaip „pilietinė“ arba „pareiga“ jis vengdavo ir tvirtindavo, kad Rusijos liberalizmas randamas ne politikoje, o madingų drabužių parduotuvėse ir Maskvos kavinėse. Daug jaunų, sėkmingai besiverčiančių rusų jam pritarė. L. Parfionovo kalba atspindi pasikeitusias jų nuotaikas ir augantį susidomėjimą politika. Nors valstybinė televizija seniems rusams daro didžiulę įtaką, mieste gyvenantis ir išsilavinęs jaunimas naujienas skaito internete, kuriame Kremliaus propagandos iš esmės nėra.
Politologas Stanislavas Belkovskis mato panašumų tarp Rusijos padėties ir XX a. devintojo dešimtmečio „perestroikos“ laikų, valdant Michailui Gorbačiovui. Kaip ir tuomet, didžioji elito dalis suvokė, kad sistema neveiksminga, ir nebenorėjo jos ginti. Kai tam pradeda pritarti paprasti žmonės, sistemai gresia rimtas pavojus.
Taip nutikti gali dar negreitai: Rusijos ekonomika lankstesnė nei sovietinė, elitas margesnis, sienos atviros, o nepasitenkinimo sukeltai įtampai mažinti yra apsauginių vožtuvų. Bet, kaip neseniai iš kalėjimo duotame interviu sakė M. Chodorkovskis, sistemą pakirs dėl prastesnių Rusijos ekonomikos rezultatų, gyventojų lūkesčių ir biurokratų korupcijos susidariusi įtampa, kad ir kas būtų prezidentas.
Valdant V. Putinui Rusija gali nuklimpti į ilgalaikę stagnaciją, bet sistemos žlugimas būtų tik dar dramatiškesnis. Valdant V. Medvedevui stagnacija gali trukti trumpiau, bet valdžioje jis laikysis silpniau. Ilgainiui tai gali būti ne itin reikšminga, bet tai reiškia didžiulį skirtumą dabar gyvenantiems rusams, tarp jų ir pačiam M. Chodorkovskiui.
