T. Janeliūnas.
Klasikinė tezė, kad tikroji demokratija prasideda nuo savivaldos, Lietuvoje mažai kam rūpi. Mistinė „pilietinė visuomenė“, kurios niekaip nepavyksta sukurti jau dvidešimt metų, turėtų rastis pirmiausia savo kieme. Visiškai tiesiogine prasme – pilietiškumas ir rūpinimasis ne tik savo asmeniniais reikalais prasideda nuo pažinties su kaimynais, noro bendrai tvarkytis namą ir kiemą, turėti namų bendriją ar dalyvauti vietos bendruomenės veikloje.
Lietuvoje ši pilietiškumo piramidė statoma atvirkščiai. Mes dėl kiauro stogo ar nepabarstyto smėliu šaligatvio mieliau rašytume laišką į Seimą ar prezidentūrą nei kreiptumės į namų bendrijos pirmininką. Mat dažniausiai jo tiesiog nėra. Lietuvoje tik apie 17 proc. daugiabučių namų yra įsteigę bendrijas, nors ES šis rodiklis siekia apie 80 procentų.
Nacionalinės valdžios atstovams periodiškai iškyla viešojo dėmesio trūkumas, tad jie mielai rodo savo išmanymą, kaip turi būti valomi kiemai, ar skuba į pagalbą (geriausia, žinoma, jei dar ir televizija filmuoja) konkrečiam žmogui, kuriam atjungė elektrą. Dauguma „patyrusių“ politikų rinkėjams mėgsta aiškinti, kaip derėtų gyventi – auginti vaikus, rūpintis tėvais, sodinti medžius ar taupyti šilumą. Tik kažkodėl tie iš aukštai atsklindantys pamokslai nepasiekia ganomųjų avelių. Nepaisant to, politikai vis vien nacionaliniu lygiu toliau bando spręsti kuo daugiau klausimų vengdami dalytis valdžia ir atsakomybe su vietinėmis bendruomenėmis.
Vietos savivaldos sistema tapo bene labiausiai iškreipta atstovaujamosios demokratijos forma, kurioje vietos valdžia tarsi ir renkama, tačiau praktiškai yra dar toliau nuo rinkėjų nei Seimas ar prezidentas. Savivaldybių tarybų formavimo ir veiklos sistema sukuria galimybes visiškai išplauti atsakomybę už savivaldos lygiu priimamus sprendimus. Retas paprastas pilietis žino, kokie politikai jam atstovauja miesto ar rajono taryboje, nes jis balsavo ne už konkrečius politikus, o už kurios nors partijos sąrašą. Tame sąraše per keletą metų jau greičiausiai pasikeitė bent trečdalis pradinių kandidatų. Kažkas iš karto atsisakė savivaldybės tarybos nario mandato, nes turėjo vietą Seime, arba vėliau laimėjo rinkimus į Seimą, kažkas užėmė rimtesnę valstybės tarnautojo kėdę ar atsistatydino dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės taryboje per beveik 3 metus pasikeitė 14 savivaldybės narių iš 51, o, tarkime, Skuodo rajone – 12 narių iš 25. Apie naujus savivaldybės tarybos narius rinkėjai dažniausiai net nenutuokia, nes vietines žinias paprastai užgožia nacionalinio lygio naujienos apie kokio nors Seimo nario įsigytą naują mašiną ar merginą. Todėl nenuostabu, kad savivaldybėse priimamais sprendimais labiausiai domisi konkrečių interesų turintys verslininkai, sugebantys nesunkiai rasti bendrą kalbą su vietine valdžia. Menkas visuomenės supratimas, kas vyksta savivaldybių koridoriuose, ilgą laiką be didelių skandalų leido derinti politinius ir verslo interesus.
Vis dėlto pastaraisiais metais STT ėmė aktyviau šukuoti miestų ir rajonų savivaldybes. Pasipylė daugybė ikiteisminių tyrimų dėl kyšininkavimo ar piktnaudžiavimo tarnyba, o kai kuriose savivaldybėse po tokių STT apsilankymų būdavo „susemiama“ visa administracinės valdžios viršūnėlė.
Viena svarbiausių visuomenės nepasitikėjimo savivaldos politika priežasčių ir menkas aktyvumas savivaldybių tarybų rinkimuose kyla dėl iškreipto valdžios delegavimo principo. Po savivaldybių tarybos rinkimų visuomenė iš esmės yra nušalinama nuo vietos valdžios: partijos renka miestų ir rajonų merus, šie skiria savivaldybių administratorius, o šie – seniūnijų vadovus. Visa tai vyksta, be abejo, laikantis partinės ištikimybės priesaikų. Tad turinti būti arčiausiai žmonių vietinė valdžia būna uzurpuojama valdančiosios partijos ar koalicijos atstovų ir pataikūnų. Tikrą žmonių pasitikėjimą turintys seniūnai greičiau yra išimtys nei taisyklė. O prieš porą metų įvesta seniūnaičių pareigybė tėra imitacija, kad vietos bendruomenės gali turėti reikšmingesnę įtaką savivaldos sprendimams – formalios teisės seniūnaičiams niekuo nesiskiria nuo bet kurio piliečio, tad kiekvienas aktyvesnis pilietis jau ir anksčiau galėjo būti pats sau „seniūnaitis“.
Piliečiai, kad ir burbėdami, nesugeba išsireikalauti tiesiogiai renkamų merų ar seniūnijų atstovų. Politinės partijos iki šių savivaldybių tarybų rinkimų nepajėgė susitarti bent jau dėl tiesiogiai renkamų merų. Tai būtų leidę tikėtis didesnio piliečių aktyvumo rinkimuose – seniai aišku, kad Lietuvoje žmonės vis dar laukia asmeninės atsakomybės iš politikų, o ne partijų. O dabar savivaldybių rinkimuose dalyvauja vos apie 40 proc. rinkėjų.
2011 m. išrinktos vietos savivaldybių tarybos niekaip nepakeis buvusio savivaldos nutolimo nuo žmonių. Net ir nepriklausomų kandidatų dalyvavimas rinkimuose nepadidins vietos politikų tiesioginės atsakomybės – tai tik gražus būdas prisiklijuoti naują etiketę ir įsitraukti į tuos pačius partinius valdžios dalybų žaidimus. Būtų galima lažintis, kad tai tik dar labiau padidins žmonių nusivylimą politikais: „visi jie vienodi.“ O kol kas tiltų tiesimas per žiojinčią bedugnę tarp valdžios ir žmonių atidedamas. Neribotam laikui.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. sausio mėn. numeryje.
