Dailiems stalo įrankiams dorojant bulvinį blyną su maltos mėsos įdaru, smegenų žievė raukšlėjosi, spręsdama visai ne kulinarinę užduotį: ar nėra taip, kad juo didesnis vertybių pairimas Lietuvoje, juo daugiau kalbama apie karališkas bajorų draugijas? Jei kas ima pūstis, girtis bajoriška praeitimi, reiškia, kad kitam net galvon nedingtelėtų, jog kalbėtojas turi ką nors bendra su kilnia kultūrine istorija. Bajoriškas froidizmas ir tiek.
Bistrampolio meniu blynas buvo pakrikštytas Radvilų vardu ir įvertintas 9 litais. Stambokas bulvių tarkis su faršu, iškeptas kokybiškame aliejuje, ir labai daug geros lietuviškos grietinės. Jei imtume skaičiuoti, kiek masinių maisto gaminių ir išskirtinių patiekalų šalyje yra dvaro, bajorų ir net Radvilų, pasirodytų, kad istorijos vadovėliai begėdiškai falsifikuoja mūsų tapatybę, ręsdami ją ant valstietiškos pirkios pamatų. Riebus Radvilų blynas, ko gero, būtų labiausiai tikęs prie beprotiško stiprumo Radvilų alaus, kurį kadaise gėriau Šiauliuose. Stačiai kulinarinis paradoksas, su aristokratiška tradicija sietinas tiek, kiek jūrų kiaulytė su danų fermų kiaule. Beje, Daumantų dvaro alus, kurį lėtai siurbčiojau iš grakščios stiklinės, tikrai buvo geras.
Skaitytojui greičiausiai dingtelės galvon, kad penktadienio popietę vairuoti pusantro šimto kilometrų nuo Vilniaus iki Bistrampolio (esančio pakelėje tarp Panevėžio ir Ramygalos) galima tik iš begalinės rezignacijos. Daug kilometrų ir restorano sąskaita turėtų darytis brangi ir reporteriui, ir redakcijai. Vairavau labai vienas, kaip nutinka pasigedusiems gyvenimo prasmės. Bistrampolis – senas garsus dvaras, išradingai restauruotas už ES pinigus. Pritaikytas viešbučiui, konferencijų, koncertų reikmėms ir, žinoma, restoranui. Interjeras puikus, originalūs indai. Restauracijos architektai ir antikvarinių baldų bei meno žinovai sukūrė tikrai autentišką atmosferą, kurios lietuviškai valstietiškas skonis nepagadino, nesumuziejino ir nesudievino.
Radau ko ieškojau. Naujausių J. Statkevičiaus spalvų interjere sėdėjau visiškai vienas. Dar kelios žavios būtybės sukosi šioje scenoje it egzotiškos žuvys koralų rifuose. Jos buvo aprengtos ištaigingomis ilgomis sukniomis, kurios atrodė it kirptos iš restorano spalvų gamą atitinkančio gobeleno. Kitaip tariant, buvo taip priderintos, kad atrodė lyg užmaskuotos. Galite įsivaizduoti: sočiai valgantis melancholiškas vienišius ir dvi žavios merginos maskuojančiais apdarais?
Radvilų blynai nebuvo svarbiausias patiekalas. Jis mano sočių pietų kompozicijoje buvo antras po švelnios žuvienės, kainavusios 5 litus ir truputėlį pagadintos bulvių ir morkų pertekliaus. Kita vertus, lašišos gabalėliai žalėsiais paįvairintoje sriuboje buvo nebloga pradžia. Salotų iš santūraus, realistiško meniu (5 ar 6 pozicijos nuo 8 iki 14 Lt) atsisakiau būtent dėl tų bulvinių blynų, kuriuos įsivaizdavau it italas pasta prieš įsikąsdamas mėsos kąsnį. Aristokratiška vaizduotė gundė skanauti daugiau patiekalų. Ir ne vien jų. Vis dėlto tai dvaras.
Ilgokai rinkausi iš privalomų lietuvių bajoriškos virtuvės miško gėrybių (stirniena su bulvių koše, keptais pomidorais ir salierais už 42 Lt ir lazdynų riešutuose pavolioti šernienos kepsneliai su morkų ir bulvių koše už 25 Lt) ir Bistrampolio anties su obuoliais, kriaušėmis ir bruknių padažu, kuri kainavo 28 Lt. Burtas lėmė anties krūtinėlę. Neperkepta, sultinga. Su bruknėmis ir vaisiais kartu sudėjus buvo dovana tiek gomuriui, tiek akims. Gal ir gerai, kad padavėjos buvo kruopščiai užmaskuotos.
Apskritai Bistrampolio pagrindinių patiekalų meniu – neskaitant žalių salotų ir kaimietiškų inkliuzų prie alaus – tradicijų negriovė. Ypač silkė su baravykais. Jokių grilių. Po vieną patiekalą iš Lietuvos bajorų ūkio gyvių: višta, kalakutas, antis, kiaulė (čia išimtis iš taisyklės – du kiaulienos kepsniai), jautis. Trys naujesni žuvies egzemplioriai. Viskas po 25–28 litus. Tiesą sakant, nebrangus maistas, turint omenyje tokį grožį ir šilumą. Itin subtiliai atrodė vegetariško sąrašo pozicijos su grietinėlėje troškintomis daržovėmis (tarp 8 ir 12 Lt).
Neskubėjau lyg laukdamas, kol merginos pasikeis sukneles, bet daugiau lankytojų nepasirodė. Pabaigai paprašiau karšto varškės ir obuolių pyrago su ledais. 8 litus kainavęs desertas buvo tikras dvaro pavainikis. Liaudiško varškės apkepo, pagardinto dideliais lazdynų riešutais, variantas buvo pašildytas mikrobangų krosnelėje ir, deja, nuviliantis. Gražus ir nuviliantis. Tačiau puodelis espresso grąžino tikrovėn – juk nekeps vienam svečiui šviežio pyrago. Vienas restorane ne karys.
Čežant po ratais lapkričio lapams ir parko takelio žvirgždui, akys paklydo tarp romantiškai apšviestos altanos, nuogų medžių tolumoje ir tamsių dvaro viešbučio langų. Baironiška nuotaika ilgai nesisklaidė. Vieta, į kurią verta sugrįžti, pagalvojau keiksnodamas savo vienatvę.
